Dalinimasis - Jėga tobulėjimui!

Kartu su Šv. Velykomis į žemę sugrįžta gyvenimas ir džiaugsmas.
Tesugrįžta jis ir į Jūsų namus, ir į Jūsų širdis!

Pabuskime visi, prikelkim sielas Tikėjimui, Vilčiai ir Meilei.

Tyrinėjant prevenciją

Prevencinis darbas su šeimomis, kurios patiria sunkumų, dažnai buvo minimas seminaruose, kurie buvo organizuojamai remiantis knyga apie šeimas, kurios yra rizikoje. Vis dažniau ir dažniau kildavo klausimas, ar nebūtų naudingiau šeimoms teikti pagalbą be juridinio sprendimo. Buvo diskutuojama, jog dažnai komunikacija su tėvais užsiblokuoja, kai šeima yra įrašoma į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Tėvai ir kiti giminaičiai jaučiasi kontroliuojami ir neigiamai vertinami aplinkinių. Ir tai sukuria pasipriešinimą, tėvai negali dalintis savo tikraisiais sunkumais, abejonėmis. To pasekmė yra ta, jog pagalbos/palaikymo procesas tampa neįmanomas. Kadangi galima pradėti ieškoti problemos sprendimų būdų tik tada, kai iš tikrųjų jaučiamės laisvi ir pasitikime vieni kitais. Jei tik bijome bausmės ir laukiame, kada būsime apkaltinti, pradedame slėpti savo tikrąsias problemas. To pasekmė – problemos vis gilėja, sudėtingėja ir galiausiai įvyksta taip, jog jų išspręsti yra beveik neįmanoma.

Seminarų metu dažnai buvo minimas abipusio pasitikėjimo noras ir poreikis. Aiškiai buvo išreikštas argumentas dėl prevencinio darbo. Šeimos įrašymas į socialinės rizikos šeimų apskaitą yra ilgas žingsnis. Šis įrašymas lengvai išprovokuoja pyktį tiek šeimos, tiek aplinkinių, visuomenės. Reikia laiko peržengti, įveikti tą pyktį/pasipriešinimą. Taip pat reikia pasitikėjimo ir požiūrio, jog problemos gali būti „atrišamos” ir išsprendžiamos, situacija gali pagerėti. Skaitykite daugiau...

Nuolat besikeičiančioje kasdienybė sudėtinga atrasti kažką naujo, įspūdingo ir kerinčio... Tačiau socialinis darbas yra būtent ta sritis, kurioje kiekvieną dieną, akimirką galima atrasti kažką naujo, įkvėpiančio ir netikėto. 

Šiame tinklapyje dalinamės patirtimi ir išgirstomis naujienomis. Šį kartą norime pasidalinti su Jumis Žinių radijo laida apie darbą gatvėje su jaunuoliais, jo specifiką, žavumą ir ką reiškia būti kartu su jaunuoliais. Savo patirtimi Žinių radijo laidoje dalinasi socialinis darbuotojas Kasparas Laureckis (Laidą galite rasti čia..). 

Jei Jums kilo minčių, norite pasidalinti patirtimi ar turite reakcijų, kviečiame klausti, dalintis čia..

Kiekvienais metais trečiąjį kovo antradienį pasaulyje minima Socialinio Darbo diena.

Linkime stiprybės, laikytis savo kelio ir džiaugtis mažais dalykais!

Prieš porą savaičių buvau Kėdainiuose, vaikščiojau turguje po stogu. Užsukau į parduotuvę ir vienu metu  suklusau ties dviem dalykais. Vienas, tai kad koridoriuje išgirdau labai grubiai ant vaiko šaukiančią motiną. “Tylėk, nerėk sakau tau” ir su kiekvienu jos rėkimu  vaikas iš baimės verkė dar garsiau. Užmiršau ko ieškojau, many virė mintys ir jausmai. Buvo be galo gaila to vaiko, atrodė patyriau tą baimę, kurią patyria jis. Ir protas sakė: “ne, tai nenormalu, Vokietijoje taip  nebūtų”. Kitas dalykas buvo mano dėmesį taip pat pagrobęs gana viešas, kaip dažnai būna parduotuvėse, pardavėjų pokalbis. “Girdėjau   bobutės žada kartu  melstis už Kėdainius, nes visos tos nelaimės Kėdainiuose ir Kėdainiuose”. Prisijungiau, sakau taip, Kėdainiuose,  bet dabar  nė viena nereagavome į rėkiančią mamą. Tuojau prie pokalbio prisijungė viena pirkėja sakydama “aš tą mama papurtyčiau”.  Ir tokia paradoksali man ši situacija pasirodė: bobutės meldžiasi, pardavėjos šneka, pirkėjos nori purtyti, bet vis tiek kai šalia vyksta smurto situacija, niekas nereaguojame. Galvojau kai dvejojau, ką norėjau padaryti aš? Norėčiau pasakyti tai mamai, kad ji nusiramintų, kad nieko tokio jog vaikas verkia viešumoje, niekas į ją nežiūri kreivai, kad tiesiog paimtų vaiką ir ramiai paguostų, paieškotų kaip jį nuraminti. Manau ši situacija apie jos nesusitvarkymą su įtampa. 

Ir po kelių dienų susitikau su buvusiais kolegomis, viena dalinasi “tas jaunuolis sako jog perparduoda vogtus daiktus, tai parašiau ant jo pareiškimą”.”Kaip?”- suklusau. Kiek esu patyrusi, socialiniame darbe nėra taip paprasta rašyti pareiškimus policijai, nes netenki santykio. Perklausiau jos, ji sako nutarė būti neabejinga, po keleto nelaimių, kurios galėjo neįvykti, jei žmonės būtų reagavę. Sako, tai jau antras pareiškimas kurį ji rašė informuodama apie tai jaunuolius ir santykis išliko, nes ji paaiškino savo motyvus ir priežastis. 

Susimąsčiau vėl, ši situacija man įgavoo naujus atspalvius. Ir pagalvojau tai įdomi tema diskusijoms: kaip su neabejingumu apsieinate Jūs? Ar pastarieji ar kokie nors kiti įvykiai pakeitė Jūsų elgesį tokiose dileminėse situacijose, kurių dažnai pasitaiko socialiniame darbe?

Kviečiame diskutuoti čia..

Skaudūs Dembavos kaimo įvykiai, Panoterių kaimo tragedija, Degučių kaimo įvykiai, pastarasis Kėdainių atvejis... Šie pavyzdžiai šaukte šaukia, kad sistemoje yra spragų, kad mūsų tarpinstitucinis bendradarbiavimas stringa. Tačiau kaip ir kaskart, po skausmingų įvykių skubame ieškoti „suklydusios institucijos“ bei kalto asmens. Sulaukę tarnautojų atsistatydinimo ar pasitraukimo iš užimamos darbo vietos nurimstame, tačiau ar skaudžios pamokos rodo, jog tai nepadeda išvengti visa to ateityje. Nebereikia ieškoti atsakymų į klausimą, kas suklydo. Laikas užduoti klausimus, kodėl įvyksta šios tragedijos ir kaip galime to išvengti? Patys būdami kiekvieno tokio „linčo teismo“ dalyviais, tyliai džiaugiamės, kad ne mano „institucija“ linksniuojama ir ne manęs laukia visuomenės pasmerkimas. Tačiau po šio pikdžiugiško džiaugsmo galime pajusti kylantį apmaudą viduje dėl visuomenės, kurioje noras rasti kaltus yra stipresnis už norą spręsti problemas. Dėl ko taip įvyksta? Kodėl vietoj to, kad ieškotume to, kas mus vienija, ieškome to, kas mus skiria? Esame įvairių sričių ekspertai, veikiame skirtinguose laukuose. Turime beribį bendrų žinių ir įgūdžių bagažą. Kaip mes galime padėti vieni kitiems rasti naujų formų turinius, kuriuose bendradarbiavimas prasideda ne nuo raštų, o nuo žmonių?

Šiuo straipsniu noriu pasidalinti savo įžvalgomis, kurios kyla dirbant jėgos struktūroje – policijoje. Stengsiuosi atskleisti humaniškąją policijos pusę, nes joje dirba žmonės, o ne statistai. Baigdamas magistro studijas įsidarbinau Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Bendruomenės pareigūnų veiklos skyriuje (toliau – Kauno apskr. VPK VTV BPVS). Negalėdamas suvaldyti kilusių emocijų naujoje darbovietėje, baigiamajame darbe nagrinėjau socialinio darbo vaidmenų derinimą su bendruomenės pareigūno pareigybe (straipsnį galima rasti čia). Atlikti šį tyrimą ir atsiskleisti socialinio darbuotojo, kaip instituto atstovo, nematomumą padėjo atskleisti mano darbo vadovas Prof. dr. J. Ruškus. Tyrimo metu atsiskleidė, kad mes, socialiniai darbuotojai, neturime profesinės monopolijos instituto ir įsiliejame į kitų institucijų pareigybes. Savo darbo vietas randame mokyklose, sveikatos priežiūros įstaigose, užimtumų centruose, visuomenės sveikatos biuruose, nevyriausybinėse organizacijose, socialinių paslaugų skyriuose, seniūnijose ir kt. Aš įsiliejau į teisėtvarkos instituciją – tapau bendruomenės pareigūnu, veikiančiu prevencijos srityje. Naujasis policijos modelio kūrimas – buvimas arčiau žmonių, pereinant nuo jėgos struktūros, kuri įprasta suvokti kaip baudimas ir gąsdinimas, prie tos institucijos, kuri savo veikloje ieško naujų bendradarbiavimo formų ir vadovaujasi šūkiu – GINTI. SAUGOTI. PADĖTI. Skaityti daugiau...