|
|
Noriu pasidalinti savo gerąja patirtimi kuriant santykį su patyčias mokykloje patyrusia ir išgyvenusia smurtą artimoje aplinkoje, dėl ko bandė nusižudyti, mergaite. Meno terapijos metu mergaitė nupiešė tamsų sūkurį, ji aiškino, kad tie sūkurio sukiniai atspindi ritmą ir, kad vienintelis dalykas, kuris jai padėjo namuose buvo grojimas gitara (tuo metu atlikau praktiką, todėl studento statusas man leido dalyvauti visuose kitų specialistų vedamuose užsiėmimuose). Taigi įsiterpiau ir pasakiau, kad ir aš groju. Susikausčius ir tyli mergina, regis, nušvito. Pasiūliau kitą dieną atnešti jai gitarą. Sunku žodžiais nusakyti, kas įvyko su ta mergina – tądien personalas pirmą kartą nematė jos verkiančios. Įėjus į skyrių su gitara ant pečių pamačiau merginos veidą – jį puošė plati šypsena. Mergaitė jautėsi svarbi, privilegijuota. Paprašiau pagroti mėgstamiausią kūrinį. Grojo ji prastai, neritmiškai. Pasisiūliau pamokyti, tačiau ji tik laikė instrumentą rankose ir pasakojo, pasakojo, pasakojo... Supratau, kad tai yra ta pagalba, kurios reikia šitam atvejui. Jai net nereikia mano pamokų, nereikia pačio grojimo. Instrumentas yra jos saugumo garantas, jos siena atitverianti nuo kitų. Tai, kad atnešiau jai svarbiausią jos ginklą, ji man atsivėrė. Juokėsi ir verkė, svarstė, analizavo. Regis, nepadariau nieko nežemiško – tiesiog pažiūrėjau į ją kaip į savitą ir įdomią. Parodžiau dėmesį, parodžiau, kad girdžiu, ką ji sako. Skaityti daugiau... 
Nutarėme su www.socdarbas.lt skaitytojais ir sekėjais pasidalinti pagrindiniais akcentais iš naujojo Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo, kurie gali būti svarbūs socialiniams darbuotojams ir kitiems darbuotojams, kurie dirba biudžetinėse socialinių paslaugų įstaigose. Nes kaip rodo verdančios diskusijos tiek viešosiose erdvėse, tiek mažesniuose rateliuose, nauja tvarka įnešė daug neaiškumo ir papildomo streso. Tačiau peržiūrėjus įstatymą susidaro įspūdis, kad jis iš esmės duoda daug laisvės ir galimybių didinti darbuotojų darbo užmokesčius. Bet žinoma, viskas labai priklauso nuo teisės akto taikymo įstaigose. Todėl dalinamės pagrindiniais pastebėjimais, kad visi galėtume apginti savo teises ir gauti darbo užmokestį, kuris priklauso pagal įstatymą. Daugiau skaitykite čia 
Nuolat besikeičiančioje kasdienybė sudėtinga atrasti kažką naujo, įspūdingo ir kerinčio... Tačiau socialinis darbas yra būtent ta sritis, kurioje kiekvieną dieną, akimirką galima atrasti kažką naujo, įkvėpiančio ir netikėto. Šiame tinklapyje dalinamės patirtimi ir išgirstomis naujienomis. Šį kartą norime pasidalinti su Jumis Žinių radijo laida apie darbą gatvėje su jaunuoliais, jo specifiką, žavumą ir ką reiškia būti kartu su jaunuoliais. Savo patirtimi Žinių radijo laidoje dalinasi socialinis darbuotojas Kasparas Laureckis (Laidą galite rasti čia..). Jei Jums kilo minčių, norite pasidalinti patirtimi ar turite reakcijų, kviečiame klausti, dalintis čia..
Kviečiame pasidalinti savo patirtimi apie bendradarbiavimą su VTAS.
Šeimą konsultuojanti psichologė susidūrė su situacija, kuomet motina psichologiškai bei fiziškai smurtauja prieš savo paauglę dukrą. Kai psichologė užsiminė jog kažką su tuo reikia daryti, šeima (motina, vyras ir dukra) nutraukė konsultacijas. Konsultuojanti specialistė norėtų žinoti, kokios yra galimybės kažką daryti toliau:
1. Kokia būtų procedūra, jeigu apie tai informuoti vaiko teises, kokia pagalba gali būti suteikta šiai šeimai, kokios priemonės gali būti taikomos.
2. Ar būtinai apie šį atvejį turi pranešti pati mergina, ar gali tai padaryti su šeima dirbanti specialistė?
3. Koks šioje situacijoje būtų policijos ir koks vaiko teisių vaidmuo? Diskutuoti galite čia 
Prieš porą savaičių buvau Kėdainiuose, vaikščiojau turguje po stogu. Užsukau į parduotuvę ir vienu metu suklusau ties dviem dalykais. Vienas, tai kad koridoriuje išgirdau labai grubiai ant vaiko šaukiančią motiną. “Tylėk, nerėk sakau tau” ir su kiekvienu jos rėkimu vaikas iš baimės verkė dar garsiau. Užmiršau ko ieškojau, many virė mintys ir jausmai. Buvo be galo gaila to vaiko, atrodė patyriau tą baimę, kurią patyria jis. Ir protas sakė: “ne, tai nenormalu, Vokietijoje taip nebūtų”. Kitas dalykas buvo mano dėmesį taip pat pagrobęs gana viešas, kaip dažnai būna parduotuvėse, pardavėjų pokalbis. “Girdėjau bobutės žada kartu melstis už Kėdainius, nes visos tos nelaimės Kėdainiuose ir Kėdainiuose”. Prisijungiau, sakau taip, Kėdainiuose, bet dabar nė viena nereagavome į rėkiančią mamą. Tuojau prie pokalbio prisijungė viena pirkėja sakydama “aš tą mama papurtyčiau”. Ir tokia paradoksali man ši situacija pasirodė: bobutės meldžiasi, pardavėjos šneka, pirkėjos nori purtyti, bet vis tiek kai šalia vyksta smurto situacija, niekas nereaguojame. Galvojau kai dvejojau, ką norėjau padaryti aš? Norėčiau pasakyti tai mamai, kad ji nusiramintų, kad nieko tokio jog vaikas verkia viešumoje, niekas į ją nežiūri kreivai, kad tiesiog paimtų vaiką ir ramiai paguostų, paieškotų kaip jį nuraminti. Manau ši situacija apie jos nesusitvarkymą su įtampa. Ir po kelių dienų susitikau su buvusiais kolegomis, viena dalinasi “tas jaunuolis sako jog perparduoda vogtus daiktus, tai parašiau ant jo pareiškimą”.”Kaip?”- suklusau. Kiek esu patyrusi, socialiniame darbe nėra taip paprasta rašyti pareiškimus policijai, nes netenki santykio. Perklausiau jos, ji sako nutarė būti neabejinga, po keleto nelaimių, kurios galėjo neįvykti, jei žmonės būtų reagavę. Sako, tai jau antras pareiškimas kurį ji rašė informuodama apie tai jaunuolius ir santykis išliko, nes ji paaiškino savo motyvus ir priežastis. Susimąsčiau vėl, ši situacija man įgavoo naujus atspalvius. Ir pagalvojau tai įdomi tema diskusijoms: kaip su neabejingumu apsieinate Jūs? Ar pastarieji ar kokie nors kiti įvykiai pakeitė Jūsų elgesį tokiose dileminėse situacijose, kurių dažnai pasitaiko socialiniame darbe? 
Kartu su Šv. Velykomis į žemę sugrįžta gyvenimas ir džiaugsmas. Pabuskime visi, prikelkim sielas Tikėjimui, Vilčiai ir Meilei.
Tyrinėjant prevenciją Prevencinis darbas su šeimomis, kurios patiria sunkumų, dažnai buvo minimas seminaruose, kurie buvo organizuojamai remiantis knyga apie šeimas, kurios yra rizikoje. Vis dažniau ir dažniau kildavo klausimas, ar nebūtų naudingiau šeimoms teikti pagalbą be juridinio sprendimo. Buvo diskutuojama, jog dažnai komunikacija su tėvais užsiblokuoja, kai šeima yra įrašoma į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Tėvai ir kiti giminaičiai jaučiasi kontroliuojami ir neigiamai vertinami aplinkinių. Ir tai sukuria pasipriešinimą, tėvai negali dalintis savo tikraisiais sunkumais, abejonėmis. To pasekmė yra ta, jog pagalbos/palaikymo procesas tampa neįmanomas. Kadangi galima pradėti ieškoti problemos sprendimų būdų tik tada, kai iš tikrųjų jaučiamės laisvi ir pasitikime vieni kitais. Jei tik bijome bausmės ir laukiame, kada būsime apkaltinti, pradedame slėpti savo tikrąsias problemas. To pasekmė – problemos vis gilėja, sudėtingėja ir galiausiai įvyksta taip, jog jų išspręsti yra beveik neįmanoma. Seminarų metu dažnai buvo minimas abipusio pasitikėjimo noras ir poreikis. Aiškiai buvo išreikštas argumentas dėl prevencinio darbo. Šeimos įrašymas į socialinės rizikos šeimų apskaitą yra ilgas žingsnis. Šis įrašymas lengvai išprovokuoja pyktį tiek šeimos, tiek aplinkinių, visuomenės. Reikia laiko peržengti, įveikti tą pyktį/pasipriešinimą. Taip pat reikia pasitikėjimo ir požiūrio, jog problemos gali būti „atrišamos” ir išsprendžiamos, situacija gali pagerėti. Skaitykite daugiau... |