|
|
Tyrinėjant prevenciją Prevencinis darbas su šeimomis, kurios patiria sunkumų, dažnai buvo minimas seminaruose, kurie buvo organizuojamai remiantis knyga apie šeimas, kurios yra rizikoje. Vis dažniau ir dažniau kildavo klausimas, ar nebūtų naudingiau šeimoms teikti pagalbą be juridinio sprendimo. Buvo diskutuojama, jog dažnai komunikacija su tėvais užsiblokuoja, kai šeima yra įrašoma į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Tėvai ir kiti giminaičiai jaučiasi kontroliuojami ir neigiamai vertinami aplinkinių. Ir tai sukuria pasipriešinimą, tėvai negali dalintis savo tikraisiais sunkumais, abejonėmis. To pasekmė yra ta, jog pagalbos/palaikymo procesas tampa neįmanomas. Kadangi galima pradėti ieškoti problemos sprendimų būdų tik tada, kai iš tikrųjų jaučiamės laisvi ir pasitikime vieni kitais. Jei tik bijome bausmės ir laukiame, kada būsime apkaltinti, pradedame slėpti savo tikrąsias problemas. To pasekmė – problemos vis gilėja, sudėtingėja ir galiausiai įvyksta taip, jog jų išspręsti yra beveik neįmanoma. Seminarų metu dažnai buvo minimas abipusio pasitikėjimo noras ir poreikis. Aiškiai buvo išreikštas argumentas dėl prevencinio darbo. Šeimos įrašymas į socialinės rizikos šeimų apskaitą yra ilgas žingsnis. Šis įrašymas lengvai išprovokuoja pyktį tiek šeimos, tiek aplinkinių, visuomenės. Reikia laiko peržengti, įveikti tą pyktį/pasipriešinimą. Taip pat reikia pasitikėjimo ir požiūrio, jog problemos gali būti „atrišamos” ir išsprendžiamos, situacija gali pagerėti. Skaitykite daugiau... Po ilgos pertraukos noriu pasidalinti savo parašytu straipsniu. Mano tikslas, kad tai ką parašiau, kas nors išgirstų ir galbūt ateityje įvyktų pokyčių. Man atrodo, tai artima tema socialiniam darbui. Taip pat nebenoriu slėptis po Anonimu... Lietuvoje nėra tiek daug medicinos įstaigų, kuriose gydytųsi suaugusieji sergantys onkologinėmis ligomis, taip pat nėra ir daug socialinių darbuotojų dirbančių jose. Nors Lietuvoje daugelis žmonių yra susidūrę su šia diagnoze, tačiau mūsų visuomenėje įprasta manyti, kad jei žmogus serga, tai jis privalo kuo daugiau gulėti ir ilsėtis. Kartais vienam ilsėtis tiesiog per sunku, nes nuolatos kankina įkyrios mintys, tad reikalinga draugija, kuri savo buvimu padėtų jas įveikti. Pagrindinėse šalies gydymo įstaigose, ligoninėse gydosi asmenys iš visos Lietuvos, kai kurių jų namai būna toliau nei už 100 km, jie nesulaukia artimųjų, jie visą laiką turi būti vieni, nėra jokios pagalbos iš aplinkos. Nemaža dalis besigydančių praleidžia iki savaitės laiko, tačiau kita dalis "gyvena" ligoninėje mažiausiai pora savaičių, jų procedūros trunka iki 10 minučių darbo dienomis, o visa kita lieka jų laisvu laiku. Kai esi pakankamai suaugęs ir suvoki, ką reiškia sirgti onkologine liga nori nenori kankina daug neigiamų jausmų ir emocijų, gydytojai šiuo atveju yra linkę gydyti tik fizinį žmogaus kūną, chemoterapija naikinti vėžines ląsteles. Chemoterapija nėra tik gydymas vaistais, kuriuo stengiamasi išgydyti ligą, chemoterapija ilgas ir kūną sekinantis procesas. Taip, kaip mes gydome kūną, reikia gydyti ir sielą, tik dažnai ji lieka neliečiama ir ignoruojama arba iki tol, kol nesusiduriama su rimtomis problemomis. Daugiau skaitykite... 
Žemiau pateiktas atvejis yra socialinio darbo studentės. Mes esam įsitikinę, kad Jūs ar Jūsų kolegos turite įdomių pavyzdžių iš savo darbo patirties. Jūsų patirtis ir pavyzdžiai gali būti įkvėpimas kitiems...!
Būtų smagu, jei norėtumėte ir galėtumėte pasidalinti savo pavyzdžiais su tinklapio vartotojais.
Studentai dažnai į situaciją ar į socialinį darbą pažvelgia naujomis akimis. O tai kelia susidomėjimą.
"Problemos sprendimai, kai stengiamasi įgalinti klientą reikalauja žinių, bendradarbiavimo ir laiko sąnaudų. Mano aprašomas atvejis prasidėjo 2016m. kovo mėnesį, kai atlikau praktiką Plutiškių parapijos „Carite“, tuo metu vykdžiau man paskirtą užduotį - vykau pas vienišus asmenis ir tyriau pagalbos poreikį. Atvejis, kuris mane labiausiai sudomino buvo Gražinos (vardas pakeistas), kuri žiemą „prabuvo“ nešildomame bute. Daugiau skaitykite...
Straipsnyje rasite autorės mintis apie atsakomybės permetimą socialiniams darbuotojams, apie pagalbos suvokimą bei viešoje erdvėje skalndančias mintis apie socialinius darbuotojus. Straipsnį galite skaityti čia. Kai galvoju apie mūsų kasdienybę, mintyse iškyla daugybė neteisingumo situacijų; kartais ir pati nebežinau, kur yra tiesa. Ar teisinga, kad vieni žmonės gyvena ištaiginguose namuose, kiti glaudžiasi ant kartoninės dėžės prie plytų sienos? Ar teisinga, kad vieni valgo jūros gėrybes pietums, kiti gurgiančiu pilvu, ištiesę ranką, prašo pinigėlių? Ar teisinga, kad vieni važinėja prabangiu automobiliu, kiti ilgiausius atstumus eina avėdami suplyšusiais batais? Nė vieno nenoriu nei sumenkinti, nei iškelti. Suprantu, kad visi savo gyvenime turime itin skirtingų dalykų, kuriuos gal užsitarnavome, gal gavome ar praradome. O gal tiesiog nežinome, kaip yra iš tikrųjų? Keldama šiuos klausimus stebiuosi, kad šie materialiniai skirtingumai dažnai nieko bendro neturi su žmogaus vidiniu pasauliu ir vidiniu turtu, kuris yra neišmatuojamas. Daugiau skaitykite... 
Dirbant socialine darbuotoja vaikų dienos centre (tai buvo pirmasis mano darbas pabaigus socialinio darbo studijas) nedavė ramybės klausimas, kaip iš tikrųjų atsiranda teisės aktai, kas ir kada sugalvoja ir nusprendžia, kad tam tikros teisės aktų nuostatos jau turėtų būti keičiamos, kaip kardinaliai keičiamos, kiek teisės aktai spėja eiti koja kojon su praktika? Visi turbūt puikiai žinome, kiek reikia LR piliečių, kurie turi rinkimų teisę, parašų, kad būtų galima pateikti įstatymo projektus Seimui. Arba, kiek reikia piliečių,kurie turi rinkimų teisę, parašų, kad būtų galima skelbti referendumą dėl piliečiams svarbių klausimų. Man tiesą sakant visada atrodė, kad tai neįmanoma... o ypač kai esam tokie susvetimėję. Deja. Todėl visada atrodydavo, kad viską sprendžia „ten tie kur valdžioj“, „biurokratai“, kurie neturi nieko bendro su praktika, o kartais ir realybe. Kad ir kaip niūriai viskas atrodė, tačiau padirbus kelerius metus supratau, kad įtaką daryti galime visi, kad pokyčiai gali ateiti iš apačios, iš praktikos. Daugiau skaitykite... Ši tema gimė ilgai mąstant, ką iš tikrųjų reiškia šis darbas ir kiek mes turime supratimo, kaip mes tai darome. Pirmiausia norėčiau pakviesti pagalvoti iki skausmo žinomu klausimu. Kontroliuoti ar pasitikėti? Jei kiekvienas sau atsakėte, kad socialines rizikos šeimas reikia nuolat kontroliuoti, tai tuomet kviečiu atsakyti į klausimą: "Ar kontrolė reiškia pagalbą?" Pvz. „Socialinis darbuotojas nuolat kontroliuoja šeimą - primena kada susitvarkyti pašalpą, kompensaciją už šildymą, primena, kad reikia nueiti į biržą, atsiimti intervencinius maisto produktus ir t.t.“ Taip, kai kas gali pasakyti, kad tai - pagalba, bet pagalba kam: socialiniui darbuotojui ar šeimai? Jei socialiniui darbuotojui, galėčiau sutikti, darbuotojas viską sutvarko už šeimą ir jis „ramus“. Jei kas nors sakys, kad tai - pagalba šeimai, tuomet pažiūrėkim kas gaunasi. Šeima tampa „neįgali“, ji pripranta, kad už ją viskas yra sutvarkoma, jai nuolat primenama, ką ir kaip reikia padaryti. Ilgainiui ji yra nušalinama arba pati nusišalina nuo savo gyvenimo, nebemąsto, ką ir kaip reikia daryti, nesprendžia savo problemų, praranda atsakomybę už save ir už savo šeimą. Taip dirbdami su šeimomis, nesistebėkite, kad dažnai socialiniai darbuotojai iš klientų išgirsta, kad darbuotojai yra kalti, kai šeima negauna socialinės pašalpos. Daugiau skaitykite čia |