Niekada nesvarsčiau galimybės persikelti gyventi į užsienį. Supratau, kad mano vieta yra tėvų ir senelių žemėje; turėjau būti arti savo vaikų, nes žentas negalėjo išvykti iš Ukrainos, turėjo atlikti karinę tarnybą.
Nusprendusi palikti okupaciją (2022 m. liepos 2 d.), surinkusi dokumentus, būtiniausius daiktus, buvau tikra, kad viskas greitai baigsis ir grįšiu ruoštis naujiems mokslo metams. Tačiau laikinas persikraustymas pasirodė esąs labai ilgas ir nuo to laiko jau praėjo dveji su puse metų.
Kaip susiklostė mano gyvenimas? – Jis nesusiklostė, sugriuvo, pasikeitė neatpažįstamai:
- būdama sėkminga švietimo įstaigos direktore, turėjau dirbti pardavėja, aplinkos tvarkytoja, technike, nes mokykla buvo uždaryta. Skaityti daugiau....