Atestacija – tai procedūra, kai pagal atitinkamus kriterijus įvertinamas socialinio darbuotojo profesinės kompetencijos lygmuo, suteikiant šį lygmenį atitinkančią kvalifikacinę kategoriją. (Socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo tvarkos aprašas. Patvirtintas LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006. Balandžio 5d įsakymu Nr. A1-92, redakcija 2015m. vasario 13d. įsakymas Nr. A1-75). Remiantis šiuo įsakymu socialinis darbuotojas gali įgyti šias kategorijas: socialinio darbuotojo; vyresniojo socialinio darbuotojo ir socialinio darbuotojo eksperto. Socialinio darbuotojo kvalifikacinė kategorija suteikiama atsižvelgiant į: socialinio darbo stažą; turimą išsilavinimą; profesinės kompetencijos tobulinimo trukmę; praktinės veiklos įvertinimą ir įsivertinimą; pasiekimus, įrodančius socialinio darbuotojo aukštą profesinę kompetenciją (kai pageidaujama įgyti socialinio darbuotojo eksperto kvalifikacinę kategoriją).
Viena socialinė darbuotoja pasidalino savo patirtimi dalyvaujant socialinių darbuotojų atestacijos procese. Patirtis įdomi, todėl norime ja pasidalinti ir pakviesti visus diskusijai.
Po socialinio darbuotojo atestacijos man reikalinga reabilitacija, tai kur gi daugiau galiu ieškoti užuovėjos, jei ne čia.
Dalyvavau vyriausios atestacinės komisijos posėdyje dėl socialinio darbuotojo eksperto profesinės kategorijos suteikimo. Kategoriją man suteikė. Iki tol aš daug ruošiausi, svajojau, kaip man bus gera pasiekus dar vieną tikslą iš mano sąrašo. Deja, išėjau nusvirusiomis rankomis ir labai nusivylusi visu tuo reikalu.
Viską nupasakoti būtų sudėtinga, tad bandysiu apsieiti su pagrindinėmis mintimis, likusiomis po sėkmingai pasibaigusios ir giliai atmintin įsirėžusios atestacijos.
1. Komisiją sudarė 6 asmenys, pažinojau tik vieną, visi kiti nežinomi ir jie nematė poreikio prisistatyti, kitaip tariant, aš neturiu žalio supratimo, kas per asmenybės mane vertino.
2. Prieš mane buvo dar viena atestuojama moteris. Atvykusi ji su visais apsikabino, atvežė pyrago. Ją atestavo pirmą. Aš sėdėjau už durų ir puikiai girdėjau, kaip smagiai komisija padiskutavo tema tiesiogiai susijusia su jos darbu ir...na va, viskas kolegė atestuota.
3. Mano atestacijos metu daugiausia dėmesio buvo skirta sritims su kuriomis aš nedirbu, nei toms, ką dirbu.
4. Dvi ponios, iš kurių viena tiesioginiu tekstu šaipėsi iš Kauno mero ir buvo kažkokia savivaldybės darbuotoja drąsiai klausė manęs apie neaišku ką ir leido suprasti, kad aš nusišneku, pvz. Kokios Lietuvoje socialinės problemos? Aš sakau: „Skurdas, neturime pagalbos sistemos... (nebaigiu kalbėti)“. Ji vėl klausia: Tai, ką jūsų rajonui blaivyklų nereikia?
Na, čia turėjau suprasti, kad atsakiau neteisingai, nes ji tikriausiai turėjo omeny, kad didžiausia visuomenės problema neblaivūs asmenys, kurie painiojasi jai po akimis, kai ji savo aukštais kulnais žygiuoja miesto gatvėmis. Aš atsakiau, kad mano nuomone blaivyklos problemos neišspręs ir pamačiau tokią jos veido miną, kad supratau: jos balų negausiu.
Kita ponia tiesioginiu tekstu šaipėsi iš mano savianalizės teksto ir prunkšdama paskaitė: „Jūsų nuomone jūsų organizacijoje nykstanti komunikacija aukštyn (terminas iš knygos apie organizacijos komunikaciją, čia tarp kitko), tai ką jūs su tuo darysite, kam reikia direktoriui bendrauti su darbuotojais?“ Reikia suprasti, kam aukštiems vadovams su žemo lygio darbuotojais bendrauti.
Ir daugiau buvo panašių klausimų ir tiesioginio šaipymosi ir netakto.
Susidariau nuomonę, kad vertinimas atestacijos metu yra visiškai subjektyvus. Atestuojamas žmogus visiškai priklausomas nuo subjektyvios, neaiškaus specialisto nuomonės. Jei nepataikei atsakyti taip, kaip kažkam atrodo teisinga, tai gali būti pats nuostabiausias savo srities žinovas, bet išeiti nukabinęs nosį. Apraše, reglamentuojančiame kvalifikacinės kategorijos suteikimo reikalavimus nėra pažymima, kad iš atestuojamo socialinio darbuotojo reikalaujama visapusiško socialinio darbo (visų sričių) išmanymo. Manau, kad to reikia reikalauti iš socialinės apsaugos ir darbo ministro, o ne iš socialinio darbuotojo profesionaliai veikiančio savo srityje. Mano giliu įsitikinimu, ekspertu galima būti savo srities (pvz., socialinio darbo su neįgaliaisiais arba socialinio darbo su priklausomais asmenimis ar pan.), o apie kitas sritis tiesiog žinoti bendrus, esminius bruožus. Juk nenorėtume, kad mus operuotų alergologas, nesvarbu, kad ir jis yra gydytojas, ar ne?
Po atestacijos net ir gavus socialinio darbuotojo eksperto kategoriją, nesinorėjo švęsti. Man svarbus ne tik rezultatas, bet ir procesas. Juk mes - socialiniai darbuotojai, tai jei mes nemokam bendrauti laikydamiesi elementarių etikos ir kultūros principų, tai kas gali mokėti...
www.socdarbas.lt iniciatyvinei grupei autorius žinomas