Kai galvoju apie mūsų kasdienybę, mintyse iškyla daugybė neteisingumo situacijų; kartais ir pati nebežinau, kur yra tiesa. Ar teisinga, kad vieni žmonės gyvena ištaiginguose namuose, kiti glaudžiasi ant kartoninės dėžės prie plytų sienos? Ar teisinga, kad vieni valgo jūros gėrybes pietums, kiti gurgiančiu pilvu, ištiesę ranką, prašo pinigėlių? Ar teisinga, kad vieni važinėja prabangiu automobiliu, kiti ilgiausius atstumus eina avėdami suplyšusiais batais?
Nė vieno nenoriu nei sumenkinti, nei iškelti. Suprantu, kad visi savo gyvenime turime itin skirtingų dalykų, kuriuos gal užsitarnavome, gal gavome ar praradome. O gal tiesiog nežinome, kaip yra iš tikrųjų? Keldama šiuos klausimus stebiuosi, kad šie materialiniai skirtingumai dažnai nieko bendro neturi su žmogaus vidiniu pasauliu ir vidiniu turtu, kuris yra neišmatuojamas.
Ateinantis iš gatvės būti
Dauguma mūsų tikrai trokštame teisingumo, tik, būdami skirtingi, skirtingai suvokiame ir teisingumo situacijas. Norisi trokšti gebėjimo dalytis ir atvira širdimi priimti kiekvieną šalia esantį. O kaip tai kartais nelengva...
Kai sutinku gatvėje išmaldos prašantį asmenį, dažnai sutrinku, nepaisant to, kad jau keturis mėnesius veikia Lietuvos Carito Benamių ir buvusių nuteistųjų dienos centras, ir jame gali saugiai prisiglausti asmenys, neturintys, kur būti dienos metu.
Jie čia laukiami ir ateina. Jie būna: kartais tyliai skaito laikraštį, sprendžia kryžiažodžius, ramiai gurkšnoja arbatą žvilgsnį nukreipę pro langą; kartais žiūri televizorių, o kartais sėdi ir rašo sms; vieni bendrauja, kiti atsiriboja savoje tyloje, vieni reikalauja, kiti dėkoja. O kartais dalyvauja bendroje veikloje: gamina atvirukus, dovanų dėžutes, puošia aplinką ar dailina vazonus: į juos sodins augalėlių, kuriuos įsipareigoja prižiūrėti, o vėliau padovanoti; kartais drauge tvarkosi, kartu žaidžia kortomis ir kiekvienas turi savo laimėjimo strategiją. Jie būna, o ir mes mokomės būti šalia jų, pažinti, atrasti, suprasti, mokomės, kaip būnant kartu pamažu keistis – kiekvienas savo greičiu.
Kaip kartais norisi imtis iniciatyvos ir tarsi perkeisti šių žmonių gyvenimą, tarsi „sutaisyti“ jį, bet čia suprantu ir savo ribotumus, – negaliu visko nuspręsti už kitą; šioje situacijoje teisingumas ir yra gebėjimas būti šalia žmogaus ir suprasti, kokia yra jo padėtis. Tik turėdami kantrybės, nuolankumo, didelio troškimo pažinti, galime prieiti prie šių žmonių ir su jais susipažinti – su tokiais, kokie yra. Išmokti juos priimti.
Iš gatvės prie pietų stalo
Prisimenu vieną itin gyvą susitikimą su žmogumi, kuris gyvena gatvėje ir kasdien prašo išmaldos patylomis nulenkdamas galvą, – juk tik retas išdrįsta pažiūrėti į akis prieš įmesdamas pinigų. Prisimenu tą nedrąsą prieš pirmą užkalbinimą ten pat, gatvėje, ir pasiūlymą kartu papietauti. Ir prisimenu tą džiaugsmo akimirką, lydimą paprasto ir žmogiško: „Žinoma.“ Neturėjau jokio plano, tenorėjau su kažkuo papietauti ir galiu pasakyti, kad ši valandėlė buvo labai paprasta, lydima paprasto pokalbio, tiesiog apie bet ką. Per šį laiką jis buvo tik žmogus, be jokios etiketės, kaip ir aš – tik žmogus. Prisimenu tą gyvybingą žvilgsnį, šypseną, ramią kalbą, mandagumą, neskubėjimą, tarsi laikas būtų sustojęs. Nesistengiau moralizuoti ar bandyti kažkuo padėti, tiesiog leidau sau būti toje akimirkoje be „išgelbėjimo misijos“ planų.
Nežinau, ar teisinga, kad jis grįžo į savo kasdienybę, į šaltą gatvę laukti išmaldos, grįžo prie savo etiketės – benamis, o aš grįžau į šiltą kabinetą toliau dirbti niekad nesibaigiančių darbų; žinau tik tiek, kad man šis laikas buvo be galo svarbus ir paliko gausybę neatsakytų klausimų, bet tuo pačiu ir motyvaciją ieškoti atsakymų, veikti ir nebijoti susitikimų.
Milita ŽIČKUTĖ