Socialinis darbas – pokyčių profesija. Gali keistis klientų grupės, kiekvieno žmogaus istorija ir jo asmeninis pasaulis, bet galutinis tikslas dažnai būna tas pats – įnešti į gyvenimą pozityvų pokytį, kuris padėtų žmogui geriau jaustis jo pačio pasaulyje. Ir šiame procese su nuolatiniais iššūkiais susiduria ne tik tas, kuriam reikia pavedėjimo gyvenimo keliu, bet ir socialinis darbuotojas, kuris kas kartą turi pasidėti savo asmenines interpretacijas į šoną ir pažinti dar vieną naują istoriją. Priimti kiekvieną žmogų besąlygiškai, kaip visavertį ir lygų – tarsi savaime suprantama. Tikėti, kad jo gyvenimas jo paties rankose, kad viskas įmanoma – lyg ir paprasta. Tačiau labai dažnai būtent požiūris į žmogų būna ta pirmoji kliūtis pokyčių procese, nes tas požiūrio kampas jau būna susiaurintas kasdienybės rėmų, apribotas asmeninių jėgų ir sumenkintas aplinkinių reagavimo.
Tas ribas dar, žinoma, uždeda ir sistema, aplinkybės bei daug dalykų, kuriuos sunku, o kartais ir neįmanoma pakeisti. Bet visada galima padėti kitam bent truputį, tik pirmiausia reikia padėti sau. Šimtų kelionių po visą Lietuvą metu, susipažįstant su begale skirtingų socialinio darbo specialistų nuolat galima matyti jų norą gelbėti griūnančius pasaulius ir prisidėti prie pačių pozityviausių pokyčių. Tik pirmiausia reikia padėti sau. Socialinis darbuotojas, kuris nepažįsta savęs, negali išmokyti kliento atpažinti ir konstruktyviai reikšti savo jausmus. Socialinis darbuotojas, kuris pametęs savo darbo motyvaciją, negali įkvėpti kitam motyvacijos gyvenimui. Socialinis darbuotojas, kuris nesiryžta pokyčiams, negali tikėtis pokyčių ir iš savo klientų. Ir taip, galbūt socialinio darbuotojo savęs pažinimas, motyvacija ar pokyčiai nėra tokie gyvybiškai reikalingi, bet nuo to jie netampa paprastesni. Asmeniniai pokyčiai visada ištremia iš komforto zonos ir leidžia patekti ten, kur daug neatrastų, bet kartu ir labai bauginančių dalykų. Socialiniai darbuotojai dirba su žmonėmis, kurių augimo kelias su itin daug kliūčių bei sunkumų. Būtent dėl šios priežasties socialinis darbuotojas turi būti pavyzdys, gebantis savo gyvenime nuolat judėti mažais žingsneliais į priekį, drąsus ieškoti atsakymų į pačius sunkiausius klausimus. Tik taip galima tapti įkvėpimu kiekvienam esančiam šalia.
Socialiniame darbo klientai bei šios srities specialistai iš šono gali atrodyti kaip dvi skirtingos barikadų pusės. Iš tikrųjų žmonės panašesni negu gali pasirodyti. Kiekvienas žmogus, nesvarbu, kuo gyvena ir ko siekia, priima gyvenimo sprendimus kiekvieną gyvenimo akimirką. Būtent sprendimai žmogų nuveda iki dabartinės gyvenimo realybės ir yra atsakingi už tai, kur jis bus rytoj. Prieš kažko reikalaudami kito žmogaus, visų pirma paklauskite savęs, ar patys tokią užduotį įveiktumėte, ir kas Jums galėtų padėti jos siekti? Ką aš galėčiau padaryti dabar, kad šiandien būčiau truputį aukštesnis nei buvau vakar ir kiek žemesnis nei būsiu rytoj? Socialinis darbas – pokyčių profesija. Ir tie pokyčiai turi prasidėti būtent nuo šios srities profesionalo.
Sigita Andriukevičiūtė