Įžanga
Per pastaruosius metus labai pasikeitė požiūris į vaiko gerovę. 201 8 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau – Įstatymas). Šių metų sausio mėnesį įsigaliojo Įstatymo pakeitimai, o tai rodo, jog įstatymas vis dar keičiasi. Įstatymo dėmesio centre yra kaip užkirsti kelią smurtui šeimoje ir vaikų nepriežiūrai. Kitais žodžiais tariant, Įstatymas yra apie tai kaip gerai rūpintis vaikas ir kaip suteikti reikiamą paramą/ pagalbą, kai to reikia.
Pirmiausia tėvai yra tie, kurie auklėja ir rūpinasi vaikais. Pažvelgus plačiau, į šį sudėtingą procesą, padedantį vaikui tapti suaugusiu, daugiau ar mažiau yra įtraukti kiti asmenys - tai ir giminaičiai, mokytojai, globėjai bei kiti asmenys, turintys kontaktą su vaiku. Vaiko auginimas turi tam tikrus standartus/taisykles, tačiau tuo pačiu metu tai labai individualus procesas, susijęs su vaiko galimybėmis, jo/jos gyvenimo aplinkybėmis ir jo/jos patirtimi jį/ją supančiame pasaulyje. Kai šis procesas rimtai sutrinka Įstatymas apibūdina procesus, kurie turi būti pradėti, siekiant išspręsti problemas ir įveikti sunkumus. Tai labai sudėtingas procesas, kadangi įsitraukia daug specialistų, turinčių skirtingas kompetencijas, išsilavinamus, užduotis ir dirba skirtingose organizacijose.
Jog Įstatymas būtų įgyvendintas buvo sukurtos naujos funkcijos, tokios kaip mobilios komandos, atvejo vadybininkai. Įvardinta tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus (toliau – TBK) funkcijos pagalbos procese vaikui ir šeimai. Vaikų globos galimybės buvo praplėstos. Vaiko teisių apsaugos skyriai savivaldybėse buvo centralizuoti ir reorganizuoti.
Įteisintas ir suaktyvintas tarpusavio bendradarbiavimas ir konsultacijos. Iš tikrųjų į pagalbos procesą gali būti įtrauktos visos organizacijos, kurios yra susijusios su vaikų ir jaunimo priežiūra, tai ir mokykla, sveikatos priežiūros įstaigos, dienos centai, bendruomeniniai vaikų globos namai, savarankiškumo/ lydimieji būstai, policija. Įtraukimas į pagalbos procesą priklauso nuo esamų problemų, kurias norima išspręsti. Trumpai tariant: visi specialistai, kurie yra atsakingi, ieško būdų, kad Įstatymas taptų įgyvendinimas. Įstatymas suteikia struktūrą ir asmenys, kurie įsitraukia į jo įgyvendinimą, taip pat turi turėti omenyje konkrečius vaikų poreikius, stiprybės ir vaiko bei jų supančių asmenų sugebėjimus, galimybes. Visiems specialistams reikia laiko, kad sukurtoje struktūroje rastų/ atrastų savo konkrečias užduotis, atsakomybes, kompetencijas. Būtina susipažinti su kolegomis iš kitų organizacijų, sužinoti jų užduotis ir rasti konstruktyvų informacijos pasidalinimo būdą, išlaikant konfidencialumą ir pan. Kovojant su minėtais aspektais, nepaisant gero linkinčių/ norinčių padėti asmenų įsitraukimo, vaikas/ jaunuolis, jos/ jo tėvai ar kiti globėjai gali lengvai pasimesti ar net pradingti. To rezultatas yra vaiko/ jaunuolio pradingimas, nors jie turėtų būti dėmesio centre!O tam turi būti užkirstas kelias visomis priemonėmis.
Mes diskutuojame, dalinamės patirtimi, klausimais ir rūpesčiais reguliariuose grupiniuose susitikimuose, kuriuose įsitraukę praktikai iš skirtingų organizacijų. Šis straipsnis taip pat yra mūsų susitikimų rezultatas . (Ankstesni šios grupės straipsniai yra "Apie pokyčius darbe su šeimomis” ir “Atvejo vadyba”).
Šio straipsnio pagrindą sudaro 5 pavyzdžiai, kuriuos parašė praktikai, kadangi norime ir toliau kalbėti apie praktiką/ realybę. Po šiais pavyzdžiais rasite refleksijas.
Daugelis skaitytojų atpažins socialinių darbuotojų ir atvejų vadybininkų, kurie parašė pavyzdžius, keliamas problemas, temas ar klausimus. Kiti skaitytojai gali neatpažinti paminėtų temų, kadangi gali skirtis jų požiūris ar užduotys. Toks skirtumas gali suteikti pagrindo diskusijoms.
Pavyzdžiai ir refleksijos
1 pavyzdys
Pirmasis pavyzdys paraišytas atvejo vadybininkės. Jos dėmesio centre yra mamos alkoholio priklausomybės problema. Lieka neaišku, kaip šiame pavyzdyje yra įsitraukusi Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba. Galbūt šeima buvo žinoma anksčiau organizacijai ir socialiniam darbuotojui, prieš įsigaliojant Įstatymui.
“Šeimą sudaro trys asmenys – mama, jos partneris ir paauglys sūnus. Mama turi alkoholio priklausomybės problemą. Šeimos gyvenimo sąlygos yra skurdžios ir jų gyvenamoji vieta nutolusi nuo miesto ir dėl šios priežasties jiems sudėtinga pasinaudoti socialinėmis paslaugomis. Moteris nedirba ar dirba tik atsitiktinius darbus, kadangi alkoholio vartojimas turi didelį poveikį jai. Ji negali susitvarkyti su kasdieninėmis problemomis - tokiomis kaip darbas ar sūnaus mokymosi problemos. Tai ją labai erzina/ liūdina ir dėl alkoholio vartojimo jos emocijos siūbuoja. Ji emocionali, verksminga ir impulsyvi. Jos emocinė ir fizinė būklė blogėja. Po pokalbio su šeimos socialine darbuotoja, siekiant padėti spręsti iškilusias problemas, sutarėme pradėti atvejo vadybos procesą, kadangi norėjome įtraukti daugiau jos aplinkos žmonių. Jos brolį ir partnerį pakvietė į susitikimą. Moters brolis nėra priklausomas nuo alkoholio ir nori jai padėti. Bet jos brolis jau praradęs tikėjimą ja. Jos partneris taip pat turi alkoholio vartojimo problemą, tačiau nori palaikyti moterį, tačiau tam jam trūkstą socialinių įgūdžių. Į pirmąjį susitikimą nei partneris, nei brolis neatvyko.
Klientė atvyko į susitikimą ir aiškiai matėsi, jog yra vartojusi alkoholio. Moteris buvo emocionali ir susitikimas nevyko sklandžiai. Ji atsisakė visos jai siūlomos pagalbos ir staiga išbėgo iš susitikimo. Ji buvo emociškai nepasiruošusi priimti pagalbą.
Mes nusprendėme nesukelti didesnio streso ir suteikti mamai daugiau laiko. Sutarėme, kad moteris du mėnesius galės pagalvoti dėl reabilitacijos. Per šiuos du mėnesius socialinė darbuotoja palaikė kontaktą/ dialogą su moterimis, jog moteris galėtų geriau suvokti save ir savo situaciją.
Atvejo vadybininkė ir socialinė darbuotoja sudarė pirmąjį pagalbos šeimai planą, kurio pagrindiniai tikslai buvo užmegzti kontaktą su kliente ir motyvuoti ją priimti pagalbą dėl priklausomybės. Plane taip pat buvo numatyta, jog socialinė darbuotoja motyvuos klientę ir suteiks informaciją apie gydymąsi, taip pat kai moteris bus pasiruošusi priimti sprendimą dėl gydymosi, jai padės emociškai pasiruošti susitikimui. Į antrąjį susitikimą moteris atvyko kartu su broliu. Jis labai palaikė moterį ir motyvavo ją gydytis. Ji buvo ramesnė ir apsisprendė ieškoti pagalbos. Su socialinės darbuotojos pagalba moteris buvo pasiruošusi pradėti gauti priklausomybės terapeuto konsultacijas, siekiant geriausios gydymo priemonės. Klientė labai didžiavosi, kad į susitikimą atvyko su broliu ir jos socialine darbuotoja.
Socialinė darbuotoja turėjo sunkiausią užduotį, ne tik motyvuoti klientę siekti pagalbos, bet padėjo jai suvokti problemos rimtumą. Svarbu buvo keisti kliento požiūrį į save, stiprinti klientę, parodant, kad problema yra ne ji, o alkoholis.
Po gydymo galėjome pradėti kelti kitus tikslus pagalbos šeimai plane, kurie padėtų spręsti kitas problemas šeimoje.”
Refleksija
Pirmasis susitikimas nebuvo labai sėkmingas. Laimei nesėkmingas susitikimas neužblokavo nei atvejo vadybininkės, nei socialinės darbuotojos ieškoti būdų, kaip įveikti problemas. Vietoj to, jog kaltintų moterį, atvejo vadybininkė kartu su socialine darbuotoja buvo atviros situacijos analizei. Joms buvo aišku, jog moteris jautėsi beviltiškai. Joms buvo aišku, kad gydymas bus efektyvus tik tada, kai klientė pati norės pakeisti situaciją ir įveikti alkoholio vartojimo problemą. Vien tik spaudimas iš išorės nepadės. Gydymas yra išankstinė sąlygą, jog būtų galima daryti kitus žingsnius, kurie padėtų pagerinti moters situaciją.
Buvo pastebėta, jog moteris nėra viena. Jos brolis, kaip ir partneris norėjo padėti. Bet jos brolis buvo jau praradęs viltį. Jis tikriausiai jau buvo dėjęs daug pastangų prieš tai ir nesulaukė jokio rezultato. Socialinės darbuotojos palaikymas jiems abiem vėl suteikė vilties.
Atvejo vadybininkė su socialinės darbuotojos pagalba sukūrė moteriai galimybę pradėti iš naujo. Tai jos padarė aiškiai suformulavusios pirmąjį tikslas, o tai buvo veiksmingos vėlesnės pagalbos prielaida. Pagalbos šeimai plane buvo aiškiai įvardinta, jog moteriai skiriama maksimaliai du mėnesiai, per kuriuos ji turėtų dirbti su savimi ir įgauti motyvacijos priklausomybės nuo alkoholio problemai spręsti. Aiškiai suformulavus pirmąjį tikslą, buvo labai aišku ir moteriai ko iš jos tikimasi. Kad pasiektų tikslą, ji galėjo kreiptis pagalbos, palaikymo pas socialinę darbuotoją.
Socialinės darbuotojos požiūris buvo, jog priklausomybė nėra pats asmuo. Lygiai taip pat kaip ir asmuo su negalia, nėra vien tik negalia, bet jis/ ji turi negalią ar ligą su kuria turi susitvarkyti. Moteriai buvo suteikta maksimalus terminas tikslui pasiekti t.y. 2 mėn. Moteriai buvo aišku, kad ji turi pasirinkimą - ar kažką daryti, ar ne. Po šio žingsnio bus kuriamas pagalbos planas kuriame numatoma, kokius įgūdžius moteriai reiktų įgyti, kaip palaikytų tvarką namuose, kaip skirti dėmesį sūnaus mokymosi problemoms.
2 pavyzdys. Pagalbos šeimai planas žingsnis po žingsnio.
Pirmajame pavyzdyje buvo atskirta, ties kuo buvo dirbama pirmiausia ir kokie numatyti kiti žingsniai. Moteriai nebuvo suformuluoti visi tikslai iš karto, jog ji vienu metu juos turėtų pasiekti. Kito pavyzdžio autorius - socialinis darbuotojas vadovaujasi tokiu pat požiūriu.
“Praėjus atvejo vadybos posėdžiui socialinis darbuotojas gauna pagalbos šeimai planą, kuriame yra nemažai uždavinių klientui ir socialiniam darbuotojui, siekiantiems, kad šeimoje įvyktų pokyčiai. Pasiekti pokyčių duodamas įvairus terminas nuo mėnesio iki pusės metų ar ilgiau. Dirbant ir vykdant daugybę užduočių yra sudėtinga pastebėti teigiamus pokyčius dėl paprastos žmogiškos priežasties, mūsų klientai nėra laisvi 24 valandas per parą ir tik užsigeidus, negali ateiti pas socialinį darbuotoją konsultacijai. Ir planuojant vizitus pas socialinį darbuotoją ar socialiniam darbuotojui lankantis šeimoje (nepamirškime, kad socialinis darbuotojas dirba su 15 šeimų) mėnesio ar dviejų eigoje sudėtinga pastebėti teigiamų pokyčių, nes šeima pagal planą vykdo dar 4-5 užduotis pvz. Lanko psichologą, tėvystės įgūdžių programą, planuoja su vaikais vizitus pas gydytojus ir pan. O dar socialinis darbuotojas konsultuoja trimis temomis apie vaikų auklėjimą, pozityvų bendravimą, taisyklių bei ribų nustatymą ir t.t. (!) Taigi užduotys žingsnis po žingsnio šeimai ir socialiniam darbuotojui gali būti veiksmingesnės. Kalba eina apie pagalbos šeimai plano sudarymą su konkrečia viena-dvejomis užduotimis klientui ir socialiniam darbuotojui pvz. kliento emocinė būsena neleidžia jam tinkamai nustatyti taisyklių bei ribų savo vaikams, tuomet pagalbos šeimai plane planuokime užduotis susijusias su emocinės būsenos stiprinimu: psichologo konsultacijos ir socialinio darbuotojo konsultacijos pasitikėjimo savimi klausimais, išsprendus šią problemą, tobulėkime toliau ties kitomis šeimos problemomis. Geriau dažnesni susitikimai su šeima per atvejo vadybos posėdžius aptariant pora užduočių, nei susitikimai ir nusivylimai, jog šeima nespėjo atlikti daugybės užduočių dėl laiko ar motyvacijos stokos.”
Refleksija
Socialinis darbuotojas, kuris parašė šį pavyzdį atkreipia dėmesį į realistiškus planus/ balansą tarp reikalavimų, kurie numatyti Pagalbos šeimai plane, ir kliento “kasdieninių” įsipareigojimų, tokių kaip namų ruoša, sodo priežiūra, darbas, kuriame gali būti reiklus vadovas ar bet kokios kitos pareigos. Išskiriant konkrečias užduotis ir suformuluojant prioritetus, ties kuo norima dirbti pirmiausia, reikia sudaryti skirtingus Pagalbos šeimai planus, kurie seka vienas paskui kitą. Kaip buvo minėta pirmajame pavyzdyje. Tokiu būdų formuluojant tikslus tampa aiškiau, ką reikia pasiekti. Dirbant mažais žingsneliais asmeniui suteikiamas pasitenkinimas ir keliamas jos pasitikėjimas savimi. Ji gali pagalvoti “Pastangos turi prasmę ir verta kovoti/ stengtis” ir “ Yra vilties, jog situacija pagerės ir pabaiga bus teigiama”.
Per daug užduočių vienu metu sukelia chaosą ir mažina koncentraciją. Gali pradėti kilti klausimai “Nuo ko pradėti? Ką daryti pirmiausi? Ir t.t.”.
Gerai stebėdamas ir komunikuodamas atvejo vadybininkas, padedamas socialinio darbuotojo, pastebės kada yra per dideli žingsniai ar skirta per daug užduočių vienu metu. Tai labai individualus procesas. Kaip dažnai mes sakome “Žmonės yra skirtingi...”. Pokyčiams reikia laiko. Kartais reikia žymiai daugiau laiko nei vadovai nori suvokti ir priimti tą faktą. Norint atsižvelgti į minėtus aspektus, būtina sąlygą yra geras bendradarbiavimas tarp atvejo vadybininko ir socialinio darbuotojo bei kitų institucijų. Taip pat reikia lankstumo, laisvės, pasitikėjimo vienas kitu. Be šių dalykų bendras darbas stringa tarp įvairių reikalavimų, spaudimo “iš viršaus” ir kliento realybės.
Pavyzdžio autorius turi aiškią išvadą ir patarimą: “Geriau dažnesni susitikimai su šeima per atvejo vadybos posėdžius aptariant pora užduočių, nei susitikimai ir nusivylimai, jog šeima nespėjo atlikti daugybės užduočių dėl laiko ar motyvacijos stokos.”
3 pavyzdys. Atvejis be vadybos
Dėl itin jautrios situacijos buvo nuspręsta nepradėti atvejo vadybos. Šį pavyzdį parašė socialinis darbuotojas.
“Spalio mėnesį gavau naują šeimą. Trumpai aprašysiu situaciją. X šeima nebuvo iki to žinoma mūsų centrui su ja nebuvo dirbamas socialinis darbas, paslaugos nebuvo teikiamos. Informaciją apie šeimą gavome iš TBK, kartu gavome ir rekomendacijas iš „Užuovėjos“ (red. pastaba vaikų nukentėjusių nuo seksualinės prievartos centras). Minėtoje X šeimoje nepilnametė patyrė seksualinę prievartą ir smurtą. Mergina seksualinę prievartą ir smurtą patyrė ne šeimoje, bet iš bendraamžio. Ji kelias dienas buvo nuvykusi ištyrimui į Užuovėją. Žinoma tėvai kreipėsi į policiją, ji dalyvavo apklausoje ir yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Pagal dabartinę darbo su šeimomis tvarką šeimai turėtų būti organizuojama atvejo vadyba, tačiau mano vadovai paskyrė man dirbti su šeima be vadybos ir įvertinti paslaugų poreikį. Labai džiaugiausi šiuo sprendimu, dėl to, kad problema dėl kurios su šeima buvo pradėtas socialinis darbas labai jautri. Aplankius šeimą iš karto buvo aišku, kad jiems sunku kalbėti apie įvykusį patyrimą, jie labai užsidarę savyje, jautėsi nepasitikėjimas, nenoras kalbėti apie šią problemą „garsiai“. Šiuo atveju šeimos nariai prašė tik psichologinės pagalbos mergaitei. Jeigu šeimai būtų pradėta atvejo vadyba į procesą automatiškai būtų įtraukti ir kiti asmenys/dalyviai ir šeimai galimai būtų dar sunkiau atsiskleisti ir priimti pagalbą. Kolkas esame numatę su Centro vadovais, kad stebėsiu šeimą kelis mėnesius, teiksime psichologinę pagalbą ir konsultuosiu jiems aktualiais klausimais, bandysiu užmegzti kontaktą jei per tris mėnesius paaiškėtų, kad šeimoje yra gilesnės problemos tuomet būtų aišku, kad reikalinga atvejo vadyba, tačiau jei vis tik užtektų šiuo metu numatytų paslaugų tuomet atvejo vadyba nebūtų organizuojama.
Vertinant šios šeimos situacija smagu, kad vadovai leido su šeima dirbti be atvejo vadybos. Visų pirma dėl to kad problema labai intymi ir jautri, šeimai reikia laiko susivokti ir priimti pagalbą, socialiniam darbuotojui reikia laiko užmegzti ryšį, labiau pažinti šeimą, įvertinti realią situaciją ir apgalvoti galimos pagalbos variantus. Taip pat džiugu ir dėl to, kad buvo pasižiūrėta į šeimos atvejį individualiai. “
Refleksija
Šiame pavyzdyje patraukia dėmesį, kad bent kol kas, organizacijos vadovas nusprendžia neįtraukti atvejo vadybininkės ir vadovauti procesui paskiria socialinį darbuotoją. Toks sprendimas atrodo išmintingas dėl labai jautrios situacijos ir šeimos narių nevilties. Taip elgiantis buvo mintis, palaikyti/ suteikti pagalbą ne per daug formaliai. Priimant tokį sprendimą buvo pasirinktas mažiau formalus darbo būdas.
Organizacijai šeimą nukreipė TBK, taip pat buvo gauta rekomendacija iš “„Užuovėja“ (vaikų nukentėjusių nuo seksualinės prievartos centras). Policija buvo informuota. Pagal Įstatymą procedūra turėtų būti įtraukti atvejo vadybininkę, parengti oficialų Pagalbos šeimai planą ir įtraukti platesnio rato konsultacijas.
Socialinis darbuotojas labai džiaugėsi, jog nebuvo pradėta minėta procedūra. Tai tikriausiai buvo padaryta gerai apsvarsčius informaciją gautą iš tėvų, TBK ir “Užuovėjos”. Socialinio darbuotojo vadovė pasinaudojo savo laisve ir nusprendė neįtraukto atvejo vadybininkės ir suteikti darbą socialiniam darbuotojui.
Tai labai aiškus pavyzdys, kuris iliustruoja, kaip svarbu vadovautis požiūriu, kuriame atkreipiamas dėmesys į įsitraukusių asmenų individualius poreikius, patirtis, emocijas ir kokį tikslą norima pasiekti. Vadovė buvo drąsi priimdama tokį sprendimą.
Šis pavyzdys iliustruoja socialinio darbuotojo pastangas sukurti abipusiu pasitikėjimu grįstus santykius su klientu, jautrumą. O toks darbas reikalauja laiko. Siekiant minėto tikslo svarbu, jog tėvai yra priimami rimtai, pavyzdžiui įgyvendinant tėvų prašymą skirti psichologą dukrai, tokią pagalbą gali pasiūlyti ir organizacija, kurioje dirba socialinis darbuotojas.
Vėl gi suformuluoti ir terminai. Po trijų mėnesių bus įvertina situacija, pasidalinta patirtimi ir tada bus sprendžiama, ar tęsti tokią pagalbą, kokia yra šiuo metu, ar įtraukti atvejo vadybininkę.
4 pavyzdys. Skyrybų pavyzdys.
Šis pavyzdys bendrais bruožais apibūdina atvejo vadybos procesą šeimos skyrybų atveju. Tai buvo ilgas procesas, kuris dėl kruopštaus atvejo vadybininkės darbo išsisprendė sėkmingai. Rezultatas buvo teigiamas.
“Gauta informacija iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos, kad šeimoje augančio vaiko atžvilgiu nustatytas I grėsmės lygis. Kadangi tėvui parvežus dukrą į namus, pas motiną, kuri buvo galimai neblaivi, agresyvi ir naudojo smurtą nepilnametės tėvo atžvilgiu. Iškvietus policijos pareigūnus moteris atsisakė pasimatuoti blaivumą. Motina gyvena skyrium su dukros tėvu, pastebima, kad tėvai kuria ir palaiko konfliktiškus santykius, pastebima daroma neigiama įtaka dukros atžvilgiu.
Pradėjus teikti paslaugas, atvejo vadybininkas drauge su socialiniu darbuotoju vyko susipažinti su motina ir vaiku. Pirmiausiai buvo pristatytas atvejo vadybos procesas, specialistai, paslaugų spektras ir kokie bus tolimesni veiksmai. Šio apsilankymo metu buvo surinkta pagrindinė informacija apie šeimą, jos artimą aplinką, kitas įstaigas, kurios teikia paslaugas. Drauge su paslaugų gavėja identifikuotos pagrindinės problemos, galimi keistini dalykai ir numatyti problemų sprendimo būdai naudojantis paslaugomis. Kadangi pokalbio metu motina emocionaliai buvo jautri, sutrikusi dėl šeimoje vyraujančių santykių, tėvo vaidmens dukros gyvenime, galimai pačios žalingai vartojimų alkoholinių gėrimų ir kitų prieštaringų minčių. Konsultacijos metu moteriai teikta psichosocialinė pagalba, pasiūlyta užregistruoti psichologo konsultacijoms. Suderinta atvejo nagrinėjimo posėdžio data.
Sekantis žingsnis minėtų specialistų susipažinimas su vyriškiu, vyriškiui pristatymas atvejo vadybos proceso, paslaugų spektro ir tolimesnių veiksmų sekos. Išklausyta vyriškio nuomonė ir pozicija dėl patiriamų sunkumų bendravime su motina., vaiko auginime. Aptarti problemų sprendimo būdai naudojantis paslaugomis, atsižvelgiant jog vyriškis gyvena kitame mieste. Suderinta atvejo nagrinėjimo posėdžio data ir kokių sričių specialistai bus kviečiami.
Atvejo vadybininkas išsiunčia informaciją, pagal individualų šeimos poreikį, įvairių įstaigų specialistams dėl organizuojamo atvejo nagrinėjimo posėdžio. Renkasi informaciją apie šeimą. Atvejo vadybininkas drauge su šeimai socialines paslaugas teikiančiu specialistu sistemina ir analizuoja turimą informaciją apie šeimą, pildo „Šeimos poreikių pagalbai vertinimo formą“, identifikuoja pagrindines kylančias problemas ir kokio intensyvumo pagalbos tam tikrose srityse yra poreikis.
Šeimos atvejo nagrinėjimo posėdžio metu, atvejo vadybininkas atlieka moderatoriaus darbą ir atsižvelgiant į specialistų rekomendacijas dėl paslaugų, sudaro pagalbos planą šeimai.
Minėtu šeimos atveju, buvo nusimatyta, jog moteris ir vyriškiu turi susidaryti vaiko lankymosi pas tėvą planą ir jo laikytis, susitarti dėl tarpusavio bendravimo taisyklių, siekiant išvengti konfliktiškų situacijų ateityje. Siekiant padėti šalims išspręsti ginčą taikiai moteriai ir vyriškiui buvo rekomenduojama naudotis Mediacijos paslauga. (Mediacija – galimybė konfliktą išspręsti taikiai be teismo proceso. Mediacija vyksta susitikimų forma, mediatoriaus pasiūlytoje vietoje, sutartu laiku. Skirtingai nei teismo posėdžių salėje, mediacijos metu vyksta atviras pokalbis, kurio metu visas dėmesys nukreipiamas optimaliausiam tarpusavio sprendimui rasti). Motinai dalyvauti individualiose psichologės konsultacijose. Tėvui stiprinti tėvystės įgūdžius dalyvaujant Pozityvios tėvystės įgūdžių ugdymo mokymuose pagal gyvenamąją vietą. Abu tėvai sutiko, jos vaikui reikalinga psichologinė pagalba ir šią paslaugą teiks ugdymo įstaiga.
Tolimesnis atvejo vadybininko darbas yra bendradarbiauti su kitomis įstaigomis, rinkti ir sisteminti informaciją apie šeimą, vertinti pagalbos plano efektyvumą, prireikus organizuoti pagalbos plano peržiūrą. Šio atvejo atžvilgiu buvo inicijuotos dar pora peržiūrų ir sudaryti tęstiniai pagalbos planai šeimai, siekiant skirta papildomai laiko numatytų pagalbos priemonių vykdymui ir išsikeltų tikslų įgyvendinimui.
Paslaugų teikimo laikotarpiu atvejo vadybininkas palaikė kontaktą su vyriškiu ir moterimi, siekiant rinkti informaciją apie pokyčius šeimoje. Abiems tėvams teikė emocinę pagalbą, konsultuodavo socialinio bendravimo, konfliktinių situacijų valdymo tematika. Motyvuodavo aktyviai įsitraukti į pagalbos procesą šeimai, bendradarbiauti ir dalyvauti rekomenduotose paslaugose.
Šiai dienai atvejo vadybos procesas ir socialinių paslaugų teikimas yra nutrauktas minimai šeimai, kadangi vyriškis ir moteris geranoriškai bendradarbiavo su specialistais, priėmė ir naudojosi rekomenduotomis paslaugomis ir jos buvo efektyvios. Pastebėta, kad šiai dienai moteris ir toliau naudojasi tam tikromis paslaugomis kurios teikiamos bendruomenėje.”
Refleksija
Radus motiną neblaivią tėvas turėjo priežastį sunerimti. To rezultatas, vaikui nustatytas “pirmas grėsmės lygis” (pagal teisinį reguliavimą iki 2020 sausio 1 d.). Buvo labai aiškiai matyti, jog skyrybos turėjo didelį poveikį moters emocinei būklei. Ji jautėsi pasimetusi, kadangi jos stabilumas/ pasitikėjimas gyvenime buvo sutrikdytas. Gal tai buvo dar viena priežastis paskatinusi daugiau vartoti alkoholį?
Kontaktas su atvejo vadybos ir vaikų teisių apsaugos sistema buvo nauja patirtis abiem tėvams? Svarbu, jog buvo skirtas dėmesys proceso pristatymui tėvams. Išankstinė gerų rezultatų sąlyga yra aiškumas ir žinojimas, ko galima tikėtis iš proceso.
Ši šeima gali priklausyti grupei šeimų, su kuriomis praeityje atvejo vadybininkė ir socialinė darbuotoja turėjo mažiau kontakto. Įprasta buvo, jog šie specialistai daugiau dirbo su šeimomis, kurios buvo skurde, su žemesniu išsilavinimu, šeimos susidurdavo su sudėtingomis gyvenimo sąlygomis ar prastu gyvenamuoju būstu. Žinoma, skyrybos turi įtakos pajamoms ir gyvenimo sąlygoms. Šiame atvejyje taip pat atrodo šie aspektai problematiški.
Taip pat buvo sudėtingesnis atvejo vadybos procesas, kadangi tėvas gyveno kitame mieste. Taigi specialistai, kurie dirba vaiko teisių apsaugossrityje, kitame mieste, turėjo būti ne tik informuoti apie situaciją, bet ir įtraukti į atvejo vadybos procesą. Dėl geros komunikacijos atrodo, kad tai išsisprendė pakankamai lengvai. Atvejo vadybininkė nuo pat proceso pradžios įtraukė specialistus iš kito miesto į atvejo vadybos procesą. Mes įtariame, paslaugų teikimas ir situacijos matymas, kitame regione labai nesiskyrė. Ne visada taip yra. Yra vienas Įstatymas Lietuvoje, tačiau praktika rodo, jog Įstatymo įgyvendinimas ir darbo būdai savivaldybėse skiriasi.
Dukros ir tėvo kontaktui turi įtakos gyvenimas skirtingose mietuose. Nors konfliktai tarp tėvų turi didesnį poveikį mergaitei. Mes tą galime įsivaizduoti, kadangi tėvai išreiškia neigiamas emocijas, pyktį vienas kito atžvilgiu, kalba neigiamai vienas apie kitą. Jie gali norėti, kad mergaitė būtų “jo/ jos pusėje”. O tai tikrai nepadeda mergaitei rasti pusiausvyrą santykiuose su abiem tėvais.
O tai mus priveda prie klausimo: “Kaip į procesą yra įtraukta dukra? Kokiu būdu klausiama jos nuomonės ir kaip ji yra įtraukta į sprendimų priėmimo procesą?”.
Šiais laikais, kai tėvai skiriasi, Olandijoje vaikai/ jaunuoliai gyvena puse savaitės pas vieną iš tėvų, o kitą pusę pas kitą. Tai įmanoma tik tokiose situacijose, kuriose tėvai skiriasi bendru sutarimu/ draugiškai. Tai būdas, stengiantis vaiką apsaugoti, jog jis dar daugiau nekentėtų dėl tėvų skyrybų ir palaikytų kontaktą su abiem tėvais. Jog tai galėtų vykti, išsiskyrę tėvai negali gyventi toli vienas nuo kito, dėl vaiko mokyklos, užklasinės veiklos, draugų ir t.t. Šios sąlygos numatytos, kad tėvai ir vaikai/ jaunuoliai galėtų palaikyti kontaktą su abiem tėvais ir tėvai dalintųsi vaiko auginimo atsakomybe. Toliau grįžtame prie pavyzdžio, kurį pateikė socialinė darbuotoja.
Pradžioje buvo paminėta socialinė darbuotoja, kuri padėjo analizuoti situaciją. Vėliau atrodo, kad ji nėra įtraukta į procesą. Būtent atvejo vadybininkė sekdama procesą, teikia psichologinę pagalbą tokią, kokią kituose pavyzdžiuose teikė socialinė darbuotoja. Tam galėjo būti gera priežastis. Tai parodo, jog skirtingose organizacijose skirtingi sprendimai priimami atsižvelgiant į kliento poreikius, vyraujančio požiūrio į užduotis ir organizacijos vadovo politikos/ kultūros.
Paskutinis pavyzdžio sakinys yra reikšmingas “Pastebėta, kad šiai dienai moteris ir toliau naudojasi tam tikromis paslaugomis, kurios teikiamos bendruomenėje”. Šį sakinį mes galime interpretuoti taip, kad mama pradėjo kurti savo gyvenimą bendruomenėje. Labai svarbus rezultatas, po to, kai ji jautėsi pasimetusi. Po skyrybų ji turėjo pradėti kurti savo gyvenimą iš naujo.
5 pavyzdys. Antras skyrybų atvejis.
Ketvirtajame pavyzdyje priežastis įtraukti atvejo vadybininką buvo motinos elgesys. Šiame pavyzdyje tai vaiko elgesys. Šį pavyzdį pateikė socialinė darbuotoja.
“Spalio mėnesį gavome informaciją iš vienos mokyklos apie berniuką turintį elgesio problemų. Berniukas buvo tirtas PPT ( red. pastaba Pedagoginė psichologinė tarnyba) turi specialiųjų poreikių, buvo organizuojama Vaiko gerovės komisija, dirbamas individualus darbas su juo, tačiau pasak mokyklos atstovų jie išbandė visas įmanomas priemones, tačiau situacija nesikeičia. Jie pastebėjo, kad vaikas turi ir suicidinių minčių, domisi netradicinėmis subkultūromis, trukdo vesti pamokas, neatlieka namų darbų, nevykdo mokytojų rekomendacijų, neturi motyvacijos mokytis. Gavome prašymą pradėti atvejo vadybą šeimai.
Žinoma buvo susiekta su tėvais, kurie abu yra kito miesto gyventojai ir paaiškėjo, kad tėvai yra skyrybų procese ir jau 1,5 metų gyvena atskirai. Vyras turi kitą moterį, su vaiku ryšį palaiko, išlaiko jį finansiškai, tačiau kadangi gyvena sodo tipo name, šaltesniu metų laiku negali vaiko dažnai imti svečiuotis pas save, dėl ribotų namo kūrenimo galimybių. Motina gyvena su sūnumi, pabendravus su ja, ji iš karto išreiškė daug pretenzijų tėvui, kad jis neprisideda prie auklėjimo, neskiria jam dėmesio, nesidomi ugdymu. Taip pat paaiškėjo, kad ilgą laiką tėvai tarpusavyje asmeniškai nebendrauja, o tik per pilnametę dukrą, kuri irgi gyvena atskirai, turi savo šeimą. Santykiai tarp sutuoktinių konfliktiški, vienas kitam turi daug pretenzijų, kaltina vienas kitą dėl visų problemų.
Iš pradžių pokalbiui ir situacijos išsiaiškinimui pas socialinę darbuotoją buvo pakviesta mama. Moteris sunkiai valdė emocijas, dėl situacijos šeimoje ir su sūnumi, ji pati įvardino, kad jaučiasi emociškai išsekusi, jai sunku valdyti save, sunku padėti sūnui, tačiau ji nori spręsti kilusias problemas, mama pasirodė pakankamai aktyvi, turinti įgūdžių, bendradarbiaujanti su mokykla. Tačiau jos prašymas buvo „sutvarkyti“ tėvą, kad jis prisidėtų prie pagalbos sūnui. Ji taip pat minėjo, kad vaikas negali lankytis tėvo namuose, nes nepritaria jo nauja draugė.
Socialinė darbuotoja taip pat nusprendė susitikti atskirai ir su berniuko tėvu, vyras dirbantis, suderintas susitikimas buvo po darbo valandų jo namuose. Iš pokalbio su tėvu buvo pastebėta, kad jis bendrauja su sūnumi, žino apie situaciją mokykloje, palaiko su juo ryšį ir nėra visai taip kaip pasakojo mama. Jis aprodė savo gyvenamąsias patalpas ir paaiškino dėl ko neturi galimybių dažniau susitikti su sūnumi. Buvo taip pat bendrauta ir su tėvo nauja partnere, kuri iš tikrųjų nėra priešiškai nusiteikusi kad vaikas lankytųsi pas juos.
Po kurio laiko daugiau pabendravus su šeimos nariais paaiškėjo, kad abu tėvai gyvena savo gyvenimą, pykstasi dėl sūnaus, o ne susivienija bendram tikslui ir pagalbai. Paaiškėjo, kad motina netaiko sūnui elgesio ribų ir taisyklių, nes dirba pamaininį darbą, tėvas taip pat, nes retai matosi su vaiku. Vaikas neturi jokios popamokinės veiklos ir po pamokų kol tėvai dirba daro ką nori. Vaikas neturi dienotvarkės struktūros, kol tėvai aiškinasi santykius įtraukiant ir kitus suaugusius vaikus, berniukas yra pamirštas. Taip pat ką pavyko pastebėti, kad tėvai „užkrauna“ vaiko priežiūrą suaugusiems vaikams. Atvejo vadybos posėdžio metu buvo sunku laviruoti tarp tėvų, nes mama „kandžiai“ replikavo tėvo sakomus žodžius, nuolat sakė savo pretenzijas, tėvams nuolat tekdavo priminti dėl ko susirinkome į posėdį.
Šiuo metu darbas su šeima tik prasidėjo tačiau jau matau būsimus iššūkius socialiniam darbuotojui. Visų pirma gebėti išklausyti abi puses ir likti objektyviam sprendžiant klausimus susijusius su vaiku. Svarbu būti nešališkam, nepalaikyti vienos pusės, nes tuomet atsiras sunkumas dirbant su kitu tėvu. Dirbant su tokia šeima svarbu išlaikyti pusiausvyra ir kelti vienodus reikalavimus tėvams siekiant vaiko gerovės”.
Tai kas patraukia dėmesį
Šeimą nukreipė į organizaciją Vaiko gerovės komisija. Atvejo vadybininkė ir socialinė darbuotoja aplankė mamą, kadangi sūnus gyvena su mama. Socialinė darbuotoja analizuoja ir bando suprasti šeimos situaciją, įtraukiant ir vaiko situaciją.
Labai greitai pasidarė aišku, jog mama yra nepatenkina susidariusia situacija ir kritikuoja tėvą. Dabartinė tėvo partnerė yra kaltinama dėl mažo kontakto tarp tėvo ir sūnaus. Po susitikimo su tėvu socialinė darbuotoja susidarė kitokį įspūdį. Paaiškėjo, jog tėvas puikiai žino apie sūnų ir kas su juo vyksta. Tėvas palaikė kontaktą su sūnumi ir jo partnerė tam visiškai neprieštaravo. Socialinė darbuotoja suprato, jog motinos požiūris pakankamai vienpusiškas ir sumišęs dėl jos pačios bejėgiškumo jausmo. Socialinė darbuotoja džiaugėsi, kad aplankė ir pasikalbėjo su abiem tėvais atskirai.
Tapo aišku, kad komunikacija tarp tėvų tiesiogiai nevyksta, o bendraujama per suaugusius jų vaikus. Sūnus atrodo buvo visiškai neįtrauktas.
Vizitų metu socialinė darbuotoja susiformuoja savo matymą į esamą situaciją. Gale pavyzdžio socialinė darbuotoja pateikia savo nuomonę ir įvardija į ką svarbu būtų atkreipti dėmesį artimiausiu metu:
- išlikti neutraliai tarp tėvo ir motinos ir nepalaikyti nei vieno iš tėvų pusės;
- padėti mamai palaikant/ duodant sūnui struktūros po pamokų, kai mamos nėra namuose;
- kartu su tėvu paieškoti galimybių, kaip padidinti kontaktą su sūnumi.
Socialinė darbuotoja yra teisi, jog ne jos užduotis teisti, spausti ar kaltinti tėvus. Toks elgesys niekaip nepadėtų vaikui. Vaikas lengvai gali pagalvoti, kad konfliktai tarp tėvų yra jo kaltė. Tai didžiulė rizika, kurios reikia išvengti. Nėra gerai kai vaikas turi rinktis tarp motinos ir tėvo, kas jau minėta ketvirtojo pavyzdžio refleksijoje. Tėvai neturėtų kalbėti negatyviai vienas apie kitą vaiko akivaizdoje. Nei lepinti vaiką dėl jaučiamo kaltės jausmo. Iš tikrųjų abu asmenys lieka vaiko tėvais ir turėtų reaguoti kaip tėvai, būti atviri vaiko emocijoms, dvejonėms ir baimėms. Tikriausiai vaikas turi savo abejonių/ dvejonių ir neužtikrintumo, kurie turi būti priimami abiejų tėvų. Vaikas taip pat turi išreikšti savo emocijas, jausmus, požiūrį, džiaugsmus ir norus. Ne tik tėvai, bet ir sūnus turi susitvarkyti su nauja situacija.
Išvados
Tai tiek šiam kartui pavyzdžių ir refleksijų. Pavyzdžiuose pateikta autorių požiūris į situacijas, jie pasidalino tuo kas jiems kelia rūpestį, kur krypsta jų dėmesys ir kokius rezultatus jie pasiekė. Norint susidaryti detalesnį vaizdą apie vaikų priežiūros vystymąsi reikia išsamesnių, detalesnių aprašymų, įtraukiant ir mažus dalykus, kurie yra svarbūs.
Taip pat tekstas nėra visa apimantis, kadangi tik socialiniai darbuotojai ir atvejo vadybininkai pateikė pavyzdžius iš savo praktikos. Būtų įdomu sužinoti, perskaityti praktikas, patirtis kitų specialistų, kurie įgyvendinat Įstatymą yra įtraukti į pagalbos procesą t.y. Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistų, mobilių komandų, TBK, pedagogų, medikų ar policijos pareigūnų patirtis. Jie taip pat turi daugiau ar mažiau svarbų žodį pagalbos procese.
Kaip jau minėta atvejuose ir refleksijose, po pateiktų atvejų, yra keletas temų, kurios atkreipia dėmesį. Mes jų nekartosime šioje išvadų dalyje, bet apibūdinsime kelis bendrus aspektus, kurie išsiskiria.
- Kai vienu metu klientui iškeliama daug tikslų, pokyčių procesas tampa neaiškus, painus klientui ir darbuotojui. Klientas nežino, ko iš jo tikimasi ir ties kuo koncentruotis. Ne tik sunku suprasti, ką reikia daryti, nuo ko pradėti, bet ir pastebėti tobulėjimą, sėkmę. O tai dažnai žlugdo. Maža sėkmė klientui suteikia viltį ir padrąsina. Bejėgiškumo jausmas tik augs, jei klientas nepajaus kad ir mažo teigiamo rezultato.
Kai analizuojama situacija ir formuojamas Pagalbos šeimai planas svarbu to nepamiršti ir atskirti nuo ko reiktų pradėti dirbti, o ką galima pasilikti vėlesniam laikui. Mažų žingsnių planas, žingsnis po žingsnio, ribotas skaičius tikslų turėtų atsispindėti ir darbo plane. Po įvertinimo turėtų būti antras tikslas/ žingsnis ir t.t.
- Atvejo vadybininkės ir socialinės darbuotojos koncentruojasi priimant klientą rimtai ir atsižvelgiant į tą faktą, kad jis turi atlikti pokyčius ir priimti pats sprendimus. Darbuotojo užduotis yra palaikyti/ skatinti ir motyvuoti asmenį imtis veiksmų. Kitais žodžiais tariant įgalinti klientą. Jog darbuotojas galėtų tą pasiekti pirmiausia turi pagerinti tarpusavio komunikaciją ir pasitikėjimą. Toks požiūris skiriasi nuo to, kuriame vyrauja galios, spaudimo ir bausmės naudojimas.
- Pavyzdžiuose puikiai suprantama vaikų, tėvų, mamų individualūs poreikiai, kompetencijos ir situacijos, su kuriomis turi susitvarkyti šeimos. Tokio individualaus požiūriu išankstinė sąlyga yra realybės įvardijimas ir komunikacijos skatinimas. Taip pat tai pasinaudojimas laisve Įstatymo sukurtoje/ nurodytoje sistemoje.
Diskusijų metu grupiniuose sutikimuose buvo pastebėta, kad atsirado/ padidėjo šeimų grupė, kuriai teikiama pagalba t.y. besiskiriančios šeimos.
Tiek šiam kartui. Kaip jau minėta įžangoje yra daug daugiau temų, kurios susijusios su Įstatymo įgyvendinimu. O kai dirbame kyla dar daugiau klausimų. Mūsų nuomone yra svarbu įvardinti temas, klausimus, kurie neramina, dėl kurių nesame tikri ir kurie kyla kasdieniniame darbe. Tik kalbėdami apie tai kas neramina, galime ieškoti sprendimo būdų ir pagerinti pagalbą vaikams, kurie patiria riziką.
Jei Jūs turite klausimų, pasiūlymų, pastabų tekstui ar kilo mintys dėl temų, kurios nėra paminėtos straipsnyje, prašome sureaguoti parašant komentarą po straipsniu ar atsiųsti Jus dominančią temą/ klausimą/ pastabą/ mintis el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Aušra Lučinskaitė
Danguolė Juodsnukienė
Dominykas Rib
Dovilė Puodžiūnaitė
Ernesta Petrovska
Ieva Jezerskienė
Jurgita Pukienė
Guoda Vaičekauskaitė
Lies Gualthérie van Weezel
Reda Ramaneckienė