2014–2020 m. Socialinės globos centras „Vija" dalyvavo deinstitucionalizacijos procese – reikšmingame pokytyje, kurio tikslas buvo pereiti nuo institucinės globos prie paslaugų, teikiamų bendruomenėje. Siekta sukurti pagalbos sistemą, orientuotą į individualius poreikius, kuri užtikrintų orų, saugų gyvenimą ir vystymuisi palankią aplinką suaugusiems asmenims ir vaikams su negalia.

Šio pokyčio metu 2020 m. rugsėjo 9 d. įkurtas specializuotos slaugos ir socialinės globos padalinys, skirtas 38 asmenims – 4 vaikams ir 34 suaugusiems asmenims su negalia, kuriems vertinant socialinių paslaugų poreikį nustatytas visiškas nesavarankiškumas ir specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Tai nebuvo tiesiog naujos patalpos – tai buvo visiškai naujo darbo modelio pradžia.

Pokyčių pradžia

Visi – tiek darbuotojai, tiek paslaugų gavėjai – tą pačią dieną persikėlė į naujas patalpas, kur net paprasti, buitiniai klausimai virto iššūkiais. Manėme, kad tik patalpos pasikeis, tačiau ankstesnė sistema ir metodai naujoje erdvėje tapo neveiksmingi – reikėjo visiškai pergalvoti darbo metodus. Pirmieji mėnesiai buvo kupini nežinomybės. Neturėta jokių pavyzdžių, kaip turi atrodyti naujo tipo padalinio veikla, struktūra, kasdienė rutina. Visos sritys – nuo maitinimo iki darbo grafikų – buvo kuriamos „nuo nulio". Tai reiškė kasdienį ieškojimą, bandymus, taisymus ir naują požiūrį į tai, kas iš tikrųjų yra „namai", o ne „įstaiga".

Namai, o ne įstaiga

Turėjome tikslą sukurti namus, o ne dar vieną įstaigą. Todėl sprendimai buvo priimami remiantis individualiais asmenų poreikiais – pradedant spalvinėmis kambarių gamomis, kaimynų parinkimu, baigiant dienotvarkių lankstumu. Pirmomis dienomis netrūko chaoso, bet tai buvo natūralus, gyvas procesas, primenantis kraustymąsi į naujus namus – su nerimu, bet ir su viltimi. Pirmieji metai buvo paieškų metai. Buvo kuriamas ne tik fizinis aplinkos modelis, bet ir visos komandos požiūris – turėjo keistis mąstymas, atsirasti lankstumas, atvirumas, gebėjimas priimti neaiškumą ir mokytis iš situacijų.

Individualus požiūris į paslaugų gavėjus

Naujoje aplinkoje ypatingas dėmesys skiriamas individualumui. Kiekvienas asmuo turi savo dienotvarkę – pritaikytą prie jo pomėgių, nuotaikų ir poreikių. Kas mėgsta eiti į lauką, kas nori ilgiau pamiegoti, kas nori pabūti ramiai sensoriniame kambaryje – viskas gali būti koreguojama čia ir dabar. Kasdienes veiklas stengiamasi planuoti atsižvelgiant į asmenų pomėgius, nuotaikas, fizinę savijautą. Prireikus, lanksčiai pritaikomos net numatytos veiklos – jei žmogus nori ilgiau pamiegoti ar valgyti vėliau, tam sudaromos sąlygos. Toks lankstumas leidžia asmenims jaustis geriau, išvengti bereikalingos įtampos. Pavyzdžiui, dienotvarkėje numatytas kėlimosi laikas, tačiau pastebėta, kad moteris, pažadinta pagal grafiką, visą dieną būdavo irzli, jautri ir nerami. Kai jai buvo leista išsimiegoti ir atsikelti pagal savo natūralų ritmą, emocinė būsena stabilizavosi, pagerėjo nuotaika. Atsižvelgus į šią teigiamą kaitą, nuspręsta leisti jai miegoti tiek, kiek reikia, pripažįstant, jog tai yra svarbus jos poreikis, į kurį būtina atsižvelgti. Pastebėjimai ko reikia kiekvienam asmeniui kyla iš buvimo kartu – artimo fizinio ir emocinio bendravimo, kuomet dalinamasi kasdienybe, viskas tampa aiškiau ir žmogiškiau. Stebėjimas, jautrumas ir buvimas šalia tampa pagrindiniu kiekvieno pažinimo metodu. Darbuotojai nuolat mato ir pastebi paslaugų gavėjų reakcijas, emocijas bei poreikius nes yra šalia jų ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Toks buvimas leidžia greičiau atpažinti pokyčius, reaguoti jautriai, neformaliai.

Komandos bendradarbiavimas – pagrindas viskam

Pokyčių metu didžiausia atrama vienas kitam buvo komanda iš skirtingų sričių specialistų. Nežinant, ką daryti, buvo ieškoma atsakymų kartu – per diskusijas, stebėjimą, dalijimąsi ir refleksiją. Tarpusavio ryšys tapo esminiu darbo įrankiu, nes daugumos paslaugų gavėjų komunikacija yra apribota dėl negalios. Komandos nariai išmoko atpažinti asmenų emocijas, poreikius iš kūno kalbos, veido išraiškų, balso intonacijų. Pati komanda išgyveno nuolatinį mokymosi procesą – kaip atpažinti, nepervertinti, nedaryti išankstinių išvadų, o tiesiog būti jautriems ir atviriems.

Bendras komandinis darbas leido sukurti vidines taisykles, kurios atspindėjo ne kontrolės, o priežiūros ir rūpesčio kultūrą. Per bendrą refleksiją keitėsi ir darbuotojų lūkesčiai – mažiau kontrolės, daugiau atidumo ir reagavimo į tai, kas išties reikalinga konkrečiam žmogui.

Tam, kad kaip komanda susiformuotume ir efektyviai dirbtume, svarbų vaidmenį suvaidino ne tik iškilę iššūkiai, bet ir Socialinės globos centro „Vija“ administracijos pasitikėjimas bei komandos palaikymas.

Užimtumas – prasmingos kasdienybės kūrimas

Kuomet fiziniai paslaugų gavėjų poreikiai buvo užtikrinti, pradėjome ieškoti kaip užpildyti  emocinius jų poreikius. Supratome, jog vienas esminių mūsų veiklos tikslų - užimtumas. Jis neapsiribojo tiesiog veiklų pasiūla – reikėjo suprasti, kas kiekvienam žmogui įdomu, įtrauku, prasminga. Šiame procese ypač svarbu tapo darbuotojų gebėjimas atpažinti, o neprimesti savo vizijos. Supratome, jog paprasti dalykai – pasivaikščiojimas, išėjimas iki parduotuvės, stebėjimas, dalyvavimas – yra reikšmingi potyriai sunkią negalią turintiems asmenims. 

Kiekvieną asmenį stengiamės įtraukti visur tiek, kiek gali: vienas dalyvauja tiesiog stebėdamas, kitas – laikomas už rankos, trečias – dirba savarankiškai. Veiklos planuojamos taip, kad įtrauktų ir tuos, kurie dėl sveikatos būklės nuolat guli lovoje. Pritaikyti projektoriai, specialūs baldai, sensorinės priemonės, kurios aktyvina ir suteikia skirtingus patyrimus.

Užimtumo organizavimas išmokė darbuotojus atsisakyti išankstinių lūkesčių. Vienas iš pavyzdžių – organizuota „Tulpių šventė“. Tikėtasi, kad paslaugų gavėjai gėrėsis gėlėmis, uostys jas, džiaugsis estetišku pateikimu. Tačiau realybė buvo visai kitokia – gėlės greitai buvo sulamdytos, sulaužytos, paragautos. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad veikla „nepavyko“. Bet įsiklausius į paslaugų gavėjų reakcijas tapo aišku – jie domėjosi, tyrinėjo, reagavo taip, kaip jiems buvo priimtina ir įdomu. Veikla įvyko, tik ne pagal darbuotojų išankstinį planą, o pagal asmenų būdą pažinti pasaulį.

Kitas pavyzdys – „Sveikų saldumynų gaminimo diena“. Iš pradžių tai buvo sumanyta kaip kulinarinė veikla su aiškiu rezultatu – pagaminti sveikus saldumynus, o vėliau juos kartu paskanauti. Tačiau realybėje, kol gaminimo procesas vyko, daugelis paslaugų gavėjų saldumynus tiesiog suvalgė. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip nesėkmė – nieko neliko šventei. Bet pažvelgus giliau, tapo aišku, kad svarbiausia buvo ne pats galutinis rezultatas, o dalyvavimo patirtis: maišymas, ragavimas, buvimas kartu. Dalyviams ši veikla tapo potyriu, jie buvo įsitraukę ir aktyvūs. 

Tai atskleidė vieną svarbiausių pamokų mums – veiklos turi būti kuriamos ne pagal darbuotojų lūkesčius, bet pagal tai, kaip jas išgyvena ir patiria patys paslaugų gavėjai.

Darbuotojų požiūris ir emocinis atsparumas

Svarbus žingsnis mums buvo atsisakyti didelių, išankstinių lūkesčių. Darbuotojai išmoko džiaugtis mažais, bet prasmingais pasiekimais. Tai padeda išvengti nusivylimo ir išlaikyti motyvaciją. Vidinė stiprybė gimė iš komandinės paramos ir gebėjimo reflektuoti – ne tik „ką“ darome, bet ir „kodėl“ tai darome. Tokie pavyzdžiai rodo, kad požiūris „pažiūrėkime iš paslaugų gavėjo perspektyvos“ keičia viską. Kai darbuotojai pradeda svarstyti ne „kaip padaryti greičiau“, o „kaip suteikti prasmingą patirtį“, keičiasi visa aplinka.

Orumas ir savarankiškumas

Taikomi metodai slaugos padalinyje yra grindžiami orumo principu – padėti tiek, kiek reikia, betkiek įmanoma skatinti savarankiškumą. Toks požiūris atveria vis naujas galimybes. Net jei tam reikia daugiau laiko, daugiau pastangų – darbuotojai mokosi išlaukti, neperimti veiksmų per greitai. Savarankiškumo ugdymas tampa ne tik praktika, bet ir vertybe.

 Savarankiškumas skatinamas per kasdienes veiklas. Pavyzdžiui, asmuo, galintis valdyti tik vieną ranką padeda tvarkyti indus – tokiu būdu prisideda prie bendros tvarkos ir jaučiasi svarbus. Kiemo aplinka tvarkoma kartu su paslaugų gavėjais, tai reiškia jei kiemą šluoja darbuotojas, šluotą turi ir paslaugų gavėjas ir mūsų nuostabai po pusvalandžio jis pabando atkartoti darbuotojo judesius pats, savo laiku ir savo tempu. Būna, kad asmenys tiesiog stebi procesą, tačiau tai taip pat yra įtraukimas ir buvimas kartu.

Socialinės globos centro „Vija“ patirtis rodo, kad deinstitucionalizacija – tai ne tik struktūrinis pokytis, bet gili vertybinė transformacija, kuri įmanoma tik tuomet, kai žmogus tampa visų veiksmų ir tikslų ašimi.  Kai į specializuotos slaugos ir socialinės globos padalinį žiūrima kaip į namus, o į paslaugų gavėjus – kaip į žmones su asmeniniais poreikiais ir norais, tuomet net paprastas saldumynų gaminimas tampa švente, o tulpių laužymas – domėjimosi išraiška. Tai tikras gyvenimas, pilnas iššūkių, bet ir prasmingo buvimo kartu per atvirumą, kūrybiškumą ir jautrumą.

Socialinės globos centro "Vija" specializuotos slaugos ir socialinės globos padalinio komanda

Asta Prasauskienė, Lina Paškevičienė, Nadiežda Kustrina, Laimutė Rukevičienė, Rūta Audzevičienė