Niekada nesvarsčiau galimybės persikelti gyventi į užsienį. Supratau, kad mano vieta yra tėvų ir senelių žemėje; turėjau būti arti savo vaikų, nes žentas negalėjo išvykti iš Ukrainos, turėjo atlikti karinę tarnybą.
Nusprendusi palikti okupaciją (2022 m. liepos 2 d.), surinkusi dokumentus, būtiniausius daiktus, buvau tikra, kad viskas greitai baigsis ir grįšiu ruoštis naujiems mokslo metams. Tačiau laikinas persikraustymas pasirodė esąs labai ilgas ir nuo to laiko jau praėjo dveji su puse metų.
Kaip susiklostė mano gyvenimas?
– Jis nesusiklostė, sugriuvo, pasikeitė neatpažįstamai:
- būdama sėkminga švietimo įstaigos direktore, turėjau dirbti pardavėja, aplinkos tvarkytoja, technike, nes mokykla buvo uždaryta;
- turėdama savo privačius namus, vaikai turėjo savo verslą, staiga tapome elgetomis be nuolatinės gyvenamosios vietos: po Kachovkos užtvankos sprogimo mūsų sodyba buvo užlieta, o vėliau apiplėšta ir sunaikinta;
– daugybė susikaupusių problemų, sumišimas nežinomybės akivaizdoje, nesėkmingos darbo pagal specialybę paieškos, pinigų trūkumas, nuolatiniai apšaudymai, aukos, pirmiausia sukėlė depresiją, o netrukus – sveikatos pablogėjimą ir naujų ligų atsiradimą.
Buvo labai sunku „susirinkti“ ir organizuotis gyvenimo proveržiui, bet reikėjo priimti kokį nors veiksmingą sprendimą, nes mano vaikai ir anūkė manimi žavėjosi.
Atsitiktinai sužinojusi apie ukrainietiškas mokyklas Baltijos šalyse, nusprendžiau išbandyti laimę. Dar kartą, susikrovusi lagaminą, išvykau į Lietuvą. Iš pradžių apsistojau pas pažįstamus Kaune. Pateikiau dokumentus leidimui gyventi ir mokytojo diplomo patvirtinimui. Deja, tuo metu visos laisvos darbo vietos mokyklose jau buvo užimtos. Turėjau ieškoti bent kažkokio darbo. Man pasiūlė mezgėjos darbą fabrike: pamaininis darbas, 12 valandų pamainos – visą laiką ant kojų – sutikau, nes man reikėjo iš kažko gyventi.
Kitas sutapimas buvo laimingas, kai man pasakė, kad ukrainietiškai mokyklai Klaipėdoje reikia istorijos mokytojo. Taigi, nė nedvejodama sutikau ir perėjau į naują darbą.
Dabar esu savo aplinkoje: dirbu su ukrainiečių vaikais pagal ukrainiečių programą, kuri man labai artima ir pažįstama, nes visą gyvenimą paskyriau šiai profesijai. Mokytojų kolektyvas labai draugiškas, visi jie taip pat kilę iš Ukrainos, kai kurie – iš Chersono srities.
Kaip mane priėmė Lietuva? Turiu šilčiausius prisiminimus iš pirmųjų viešnagės čia dienų. Žmonės labai svetingi: padeda, ragina, užjaučia ukrainiečius. Ant daugelio pastatų kabo mūsų Ukrainos vėliavos, o tai mane labai džiugina ir suartina su tėvyne. Tačiau visa tai sunku psichologiškai, nes mano artimiesiems gresia pavojus: nuolatinis apšaudymas, nėra šviesos, nėra šilumos. Bandau numalšinti nostalgiją prieškario gyvenimui žiūrėdama į kelias taikos meto nuotraukas, kurias palikau savo socialinių tinklų puslapiuose. (Visas nuotraukas mano nešiojamajame kompiuteryje rusai ištrynė kontrolės punkte, paliekant okupaciją). Labai ačiū mano senai draugei Lies G. van Weezel iš Olandijos, kuri rado laiko ir galimybių su manimi susitikti ir netgi atvyko į Klaipėdą, kur praleidome dvi labai įdomias dienas. Tai sugrąžino mane į gyvenimo ritmą. Šie susitikimai buvo tarsi gaivaus oro gūsis – įsitikinau, kad nesu viena šiame, regis, begaliniame problemų pasaulyje.
Dabar praėjo 10 mėnesių mano viešnagės Lietuvoje. Adaptacija dar nesibaigė: klimatas nėra visiškai tinkamas. Sunku bendrauti lietuvių kalba, nors yra daug rusakalbių, o darbe bendraujama ukrainietiškai.
Beveik pažįstu visą Klaipėdą, vaikštau į miesto šventes – jų čia daug. Labai įdomi istorija ir kultūra. Savaitgaliais stengiuosi pamatyti daugiau apylinkių, netoliese esančių kaimų ir miestelių. Lietuviai labai svetingi: aplankiau vietinius lietuvius, paragavau jų nacionalinės virtuvės patiekalų – cepelinų, šakotį – man labai patiko. Už tai pavaišinau juos ukrainietiškais barščiais ir varškiečiais. Netrukus išvykstu atostogauti į Ukrainą, tada planuoju grįžti į man jau pažįstamą šalį, kuri daugeliui ukrainiečių tapo antrąja tėvyne.
Nekantriai laukiu laiko, kai bus paskelbta karo pabaiga ir galėsiu grįžti į Ukrainą visam laikui, bet atmintyje išliks šilčiausi prisiminimai apie Lietuvą, lietuvius, jų unikalią kultūrą ir originalias tradicijas.
L. G. van Weezel manęs, paklausė, kokiais būdais aplinkiniai gali palaikyti ukrainiečius, kad mūsų integracija Lietuvoje būtų legnvesnė ? Apie šį klausimą labai ilgai galvojau. Galbūt mes patys, ukrainiečiai turime išmoketi gyventi su savo sunkumais ir priimti situaciją, kaip istorinį faktą. Vien tai, jog Europa palaiko Ukrainą yra labai didelė pagalba.
