Socialinis darbas

Šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai Covid – 19 tapo dominuojančia tema mūsų gyvenimuose, kyla klausimas: ko galime pasimokyti iš sėkmingų praktinių pavyzdžių? Svarbu reflektuoti apie tai, kas yra socialinio darbo pagrindas ir esmė? Kokios prielaidos ir sąlygos reikalingos socialiniam  darbui kaip profesijai? Ne tik socialinis darbuotojas turi vis mąstyti, kokių įgūdžių, požiūrių ir išankstinių sąlygų reikia norint pasiekti gerus rezultatus. Rezultatai priklauso ir nuo klientų, vadybininkų, kaip ir politikos formuotojų, kurie savo sprendimais iš tikrųjų  irgi dalyvauja praktikoje vykstančiuose procesuose, tiesiog yra jų dalis. Žemiau pateiktą istoriją parašė Rita Jonelinė, patyrusi socialinė darbuotoja. Jos pavyzdys yra iliustracija, kokių teigiamų rezultatų galima pasiekti praktikoje/ darbinėje srityje.

Antroje šio straipsnio dalyje Lies van Weezel pateikia savo įžvalgas, refleksiją. Būtų nuostabu gauti daugiau tokių įkvepiančių darbinių gerosios praktikos pavyzdžių, kuriais galėtume pasidalinti šiame tinklapyje. 

Socialinės darbuotojos kontaktas su asmeniu, turinčiu psichikos negalią 

„Savo darbe gana dažnai susiduriu su asmenimis, kurie turi psichinę negalią. Man tai didžiulis iššūkis, nes labai svarbu suprasti žmogų, kuris mąsto kitaip, kitoks jo supratimas.

Šiuo metu visas pasaulis išgyvena nežinomybę dėl pandemijos. Yra įvairių kraštutinumų, kai žmonės desperatiškai pradėjo bijoti bet kokio kontakto; kiti iš viso mano, kad virusas sugalvotas dėl politinių tikslų; treti tuo tarpu bando išlaikyti ar atkurti sveiką santykį, kuris buvo labai trapus, kai visi privalėjo laikytis tam tikro lygio izoliacijos. Šiame kontekste išryškėjo įvairios galios ir nugalinimai. Norint atkurti lygiavertį santykį su kitais ir su savimi, kaip niekad praverstų klausimų kėlimo įgūdžiai.

“Kas pagalvota - nebūtinai pasakyta;

Kas pasakyta - nebūtinai išgirsta;

Kas išgirsta - nebūtinai suprasta;

Kas suprasta - nebūtinai priimta”

Konrad Lorenz

Naujai pradėjęs dirbti seniūnas pakvietė socialinę darbuotoją pas save į kabinetą ir paprašė, kad papasakotų, ką ji dirba. Socialinė darbuotoja sutriko, nustebo ir pajuto, kad ją nori kontroliuoti. Ji atsakė keliais sakiniais bendrą esmę ir išėjo.

Įžanga

Pagalba šeimoms artimai susijusi su pagalba jaunuoliams. Tai buvo dar viena priežastis sukurti naująjį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, perorganizuoti savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyrius, sukurti atvejo vadybininko, mobilių komandų ir Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus (toliau – TBK) funkcijas bei kitas priemones. Visa tai susiję su pagalbos teikimu auginant vaikus ir jaunuolius, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių patiria riziką. Kartais tai gali būti dėl smurto ar pagrindinių  poreikių trūkumo, kurių reikia, kad asmuo taptų savimi gebančiu pasirūpinti suaugusiuoju ir gebėtų tinkamai pasirūpinti savo aplinka. 

Ankstesniuose straipsniuose mes pateikėme pokyčius pagalbos šeimoms teikime, kurie paremti socialinių darbuotojų ir atvejo vadybininkų patirtimi ir praktikiniais pavyzdžiais (ankstesnių straipsnių sąrašą galite rasti 1 priede).

Dažniau dėmesys buvo skiriamas tėvų įtraukimui į pagalbos procesą nei jaunuolio įtraukimui. Viena vertus, tai savaime suprantama, kadangi pagalba vaikams yra susijusi su tėvų ar kitų suaugusiųjų, kurie yra aplink vaikus, požiūriu/elgesiu, kita vertus, jaunuoliai pasakys: „Tai – mūsų gyvenimas“, „Mes turime savo nuomonę ir norime būti išgirsti bei priimti rimtai“. 

Šalia šeimos, vaiko ir jaunuolio raidai bei jo tapimui suaugusiu atsakingu asmeniu, vaidina svarbų vaidmenį mokykla. Joje vaikai praleidžia daug laiko. Čia taip pat lengvai gali kilti konfliktai! Kai tai atsitinka ir konfliktai yra sudėtingi, įsijungia Vaiko gerovės komisija. Tą iliustruoja žemiau pateikti pavyzdžiai. 

Kai kalbame apie Vaiko gerovės komisiją, svarbu įvardinti bei suvokti, kad ji, priklausomai nuo jos tikslų, gali turėti skirtingas funkcijas. Vaiko gerovės komisijos sudėtis (nariai) priklauso nuo jos tikslo. Apibendrintai tariant, komisija pradeda veikti/ įsitraukia kai:

- svarstoma, ar vaikas, turintis specialiųjų poreikių, gali lankyti mokyklą ar darželį; 

- mokykloje mokiniai sukelia dideles problemas (Vaiko gerovės komisija organizuojama mokykloje); 

- problemos yra labiau komplikuotos, galima kreiptis pagalbos į TBK. Sprendimai priimti šios „aukštesnės valdžios“ turi tolimesnių padarinių. Kai įsitraukia TBK, tėvams ar globėjams siunčiama žinutė yra: „situacija yra iš tikro labai rimta ir ji turi keistis“ (daugiau informacijos galite rasti 2 ir 3 prieduose). 

Įžanga  

Per pastaruosius metus labai pasikeitė požiūris į vaiko gerovę. 201 8 m. liepos  1 d. įsigaliojo naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų  įstatymas (toliau – Įstatymas).  Šių metų sausio mėnesį įsigaliojo Įstatymo pakeitimai, o tai rodo, jog įstatymas vis dar keičiasi. Įstatymo dėmesio centre yra  kaip užkirsti kelią smurtui šeimoje ir vaikų nepriežiūrai. Kitais žodžiais tariant, Įstatymas yra apie tai kaip gerai rūpintis vaikas ir kaip suteikti reikiamą paramą/ pagalbą, kai to reikia.

Pirmiausia tėvai yra tie, kurie auklėja ir rūpinasi vaikais. Pažvelgus plačiau, į šį sudėtingą procesą, padedantį vaikui tapti suaugusiu, daugiau ar mažiau yra įtraukti kiti asmenys - tai ir giminaičiai, mokytojai, globėjai bei kiti asmenys, turintys kontaktą su  vaiku.  Vaiko auginimas turi tam tikrus standartus/taisykles, tačiau tuo pačiu metu tai labai individualus procesas, susijęs su vaiko galimybėmis, jo/jos gyvenimo aplinkybėmis ir jo/jos patirtimi jį/ją supančiame pasaulyje.  Kai šis procesas rimtai sutrinka Įstatymas apibūdina procesus, kurie  turi būti pradėti, siekiant išspręsti problemas ir įveikti sunkumus. Tai labai sudėtingas procesas, kadangi įsitraukia daug specialistų, turinčių skirtingas kompetencijas, išsilavinamus, užduotis ir dirba skirtingose organizacijose. 

Bendraudama su socialiniais darbuotojais, lydinčiais sudėtingas šeimas, pastebėjau labai panašią tendenciją, kuria noriu pasidalinti. Gal tai bus impulsas refleksijai ar diskusijoms. 

Pastebiu, kad kai šeimos patenka į kritines situacijas, kuomet reikia kažką gelbėti, vaiko gerovė būna pavojuje, socialiniai darbuotojai dirbantys su tomis šeimomis dažnai turi labai aiškiai išdirbtus algoritmus, kaip jiems reikia reaguoti. Jie veikia greitai nepaisant stokojančio bendradarbiavimo su kitomis įstaigomis ir patiriamos rizikos. Tuomet jei domiuosi,  kas vyksta jų darbiniame gyvenime, atsakymas būna labai aiškus- buvo atvejis. Apie jį ventiliuojamės su kolegomis, šeimos nariais ir supervizijoje.  

Bet  po to seka etapai, kuriuose šeimos gyvena be ypatingų kritinių situacijų. Kartais vaikščiodamos ant plono lyno, lyg tiksinti bomba, kuri socialinių darbuotojų nujautimu kažkada vėl sprogs. Kartais šeima iš ties daro teigiamus pokyčius, ir atsiranda viltis, kad situacija turi šansą gerėti. Ir jei toje fazėje domiuosi, kaip gyvena socialiniai darbuotojai, atsakymas būna „viskas gerai“. 

Aš dažnai keliu klausimą, kas vyksta toje „viskas gerai“ fazėje,  kam yra išnaudojamas šis laikas. Ir jaučiu, kad tai dar reikia įsivardinti, algoritmų šioje fazėje nėra. Gal tai laikas, kuomet socialiniai darbuotojai ilsisi po patirto streso ir.. ruošiasi kitam atvejui.

2018 m. rudenį startavo nacionalinis savanoriškos tarnybos modelis – „Jaunimo savanoriška tarnyba“ (JST). Programą įgyvendina Jaunimo reikalų departamentas prie SADM. Tai intensyvi 6 mėn. trukmės savanorystės programa jauniems žmonėms nuo 14 iki 29 m., kurios metu jaunuoliai bent 40 val./ mėnesį savanoriauja pasirinktoje akredituotoje (kokybės ženklą turinčioje) priimančioje  organizacijoje. Kiekvienas savanoris kartą per mėnesį susitinka su savanorišką veiklą organizuojančios (SVO) organizacijos paskirtu mentoriumi (ar savanorių grupėje) ir mokosi spręsti su tarnyba susijusias problemas, sistemina patirtį ir įvardija išmokimus.

Savanoriai, kurie įgyvendina daugiau nei 3 mėnesius tarnybos, įgyja JST pažymėjimą – JRD patvirtintą dokumentą pažymintį tarnybos metu įgytus ar sustiprintus įgūdžius. Pažymėjimų suformavimui mentoriai, dirbantys programoje, susitikimų su savanoriais metu pasitelkia skaitmeninių ženklelių platformą – įrankį kompetencijų refleksijai ir užfiksavimui. Ženkleliai veikia, kaip žaidybinis programos komponentas, skatinantis siekti stiprinti įgūdžius, formuoja įprotį apmąstyti savo įgūdžius. 

Turinys

Įvadas

Kodėl nusprendėme parašyti šį straipsnį? 

Pirmas pavyzdys: bendradarbiavimas tarp atvejo vadybininko ir socialinio darbuotojo 

Antra dalis: atvejo vadybininko akimis 

Antras pavyzdys: atvejo vadybos galia 

Trečias pavyzdys: atvejo vadybininko darbas                                                                                

Atvejo vadyba ir socialinis darbas

Socialinis darbuotojas

Atvejo vadybininkas

Atvejo vadybininko kompetencijos 

Pradžia

Atvejo vadybininko paskyrimas 

7 pagrindiniai klausimai 

Bendradarbiavimas su specialistais

Ketvirtas pavyzdys: kontaktas su mokykla

Penktas pavyzdys: pasiruošimas atvejo vadybos posėdžiui 

Šeštas pavyzdys: ne viskas vyksta kaip suplanuota, penkto pavyzdžio tęsinys 

Septintas pavyzdys: kiti sunkumai, su kuriais susiduria moderatorius

Kalbėjimas apie realybę

Konfidencialumas

Galutinės pastabos ir išvados

Poreikis reakcijoms

Literatūra

====== 

Įvadas

Jau beveik metai kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas ir Atvejo vadybos tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. A-1-141 ,,Dėl atvejo vadybos tvarkos aprašo patvirtinimo“.  Patirtys yra įvairios. Dirbant kilo daug klausimų. Tai nestebina, kadangi vaiko teisių apsaugos sistema keitėsi iš esmės.  Įstatymas iki šios dienos kelia daug klausimų ir diskusijų. Mes, praktikai, su skirtinga patirtimi darbo su šeima srityje, praeitą pavasarį atradome įstatymo sudėtingumą, kai stengėmės suprasti skirtingus naujo įstatymo aspektus. Koks bendras ryšys tarp Vaiko teisių apsaugos skyrių skirtingų sričių specialistų, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus (toliau – TBK), Mobilių komandų, atvejo vadybininkų ir kitų specialistų, dirbančių su šeimomis?  Yra didelė rizika, kad vaikas ir jo šeima pasimes visoje biurokratijoje (žiūrėti straipsnį „Apie pokyčius darbe su šeimomis”).

Mes tęsiame savo susitikimus, nes mums rūpi pagalba vaikams ir jų šeimoms, vaikai, kurie yra fizinio ir/ar psichologinio smurto rizikoje ar jiems trūksta esminių sąlygų augti emociškai ir fiziškai saugioje aplinkoje. Darbo grupės susitikimuose pasidalinome savo patirtimis ir rūpesčiais, diskutavome apie problemas ir kėlėme klausimus, analizavome, kokiais būdais galėtume pagerinti pagalbos organizavimą ir teikimą. Padrąsino geri rezultatai ir sėkmingi pavyzdžiai. Keletą galėsite perskaityti šiame straipsnyje. 

Yra daug būdų, kaip mes galime pažvelgti į pavyzdžius. Kaip, pavyzdžiui, ir į problemas, kurias šeima patiria, siūlomą pagalbą ir skirtingų profesionalų darbo būdus. Šiame straipsnyje mes susikoncentruosime į atvejo vadybą. Tai yra nauja pareigybė ir yra poreikis ją vystyti atkreipiant dėmesį į tai, kas vyksta praktikoje. 

Darbo grupėje mes ieškojome būdų, kaip siekiant atkurti ar pagerinti šeimos funkcionavimą, atkurti santykius tarp vaikų ir jų tėvų, kitų asmenų: artimųjų, giminaičių, draugų, pažįstamų. Fizinis saugumas ir emocinės sąlygos yra sveiko augimo ir vystymosi pagrindas. Išankstinė sąlyga yra ta, kad tėvai, vaikas ir kiti įsitraukusieji gali laisvai išreikšti savo problemas, mintis, abejones ir klaidas be kaltinimo ar  baimės būti nubaustiems. Sėkmė ne visuomet yra garantuota. 

Socialiniame darbe darbuotojams neretaitenka susidurti su agresyviais klientais, kurie kartais turimą pyktį nesąmoningai nukreipia į aplinką ar darbuotją, kartais tiesiog patiria frustraciją ir bejėgystę ir dėl to jiems kyla agresija. Socialiniai darbuotojai kelia klausimus apie savo saugumą, pačių turimus įrankius ir gebėjimus kaip elgtis agresijos akivaizdoje. Dar 2018 metų pabaigoje Lietuvoje lankėsi specialistas iš Olandijos Marco Dieleman, kuris veda mokymus darbuotojams, kurie dirba su agresyviais klientais. Mokymų metu darbuotojai analizavo dėl kokių priežasčių klientams kyla stresas, pyktis, mokėsi kontroliuoti savo emocijas ir stresą, ieškojo būdų, kaip išlikti ramiems stresinėje situacijoje, kaip anksti atpažinti iš kliento kylančią agresiją ir kokias prevencijos priemones taikyti. Praktinėje dalyje darbuotojai mokėsi technikų, užtikrinančių saugumą ūmios agresijos metu, kaip apsaugoti save aplinkinius ir patį klientą. Taigi, norisi pasidalinti keletu pastebėjimų iš mokymų bei patarimų, kurie galbūt bus vertingi dirbantiems su žmonėmis. 

Ten kur kyla agresija (prieš save arba kitą) visada reikėtų ieškoti priežasčių dėl ko taip vyksta. Agresija gali kilti iš frustracijos arba būti instrumentinė t.y būti naudojama kaip įrankis gauti tai, ko norima.  O ką gali padaryti darbuotojas? Pirmiausia atpažinti pats ir padėti tai atpažinti žmonėms su kuriais dirba. Socialiniame darbe tai labai svarbu, kadangi klientai dažnai stokoja įgūdžių atpažinti kas su jais vyksta, taip pat sunkiai gali tai įvardinti. Jei agresija kyla iš frustracijos, svarbu padėti nurimti, o jei atpažįstame, jog tai naudojama kaip instrumentas kažką gauti – svarbu uždėti ribą ir padėti klientui ieškoti kitokių būdų tikslui pasiekti. 

Skirtumą aiškiau galime atpažinti mažų vaikų elgesyje, juk bene visi esame matę kaip parduotuvėje vaikas krenta ant žemės, pyksta, ašaroja, kad jam nupirktų vieną ar kitą – kai agresija naudojama kaip įrankis, jog būtų patenkinamas poreikis. Vėliau atpažinti panašias situacijas tampa kiek sunkiau, tačiau svarbu visada perklausti iš kur kyla agresija? Ir paieškoti nepatenkintų poreikių ir iš kur kyla frustracija bei atitinkamai reaguoti.

Jei klientui kyla agresija, pyktis ir jis ima elgtis destruktyviai, yra keletas žingsnių, kurių svarbu imtis:

Šiandien, kai daug kalbama ir diskutuojama apie institucinės globos pertvarką ir paslaugų teikimą bendruomenėje, girdime daug nuomonių, komentarų, vertinimų ir klausimų, susijusių su pertvarkos eiga. Vieni kritikuoja dėl nepasirengimo, kiti dėl skubos, tretiems atrodo, kad pokyčiai vyksta pernelyg lėtai, bet turime pripažinti, kad ir kaip sunkiai, tačiau po truputį judame į priekį.

Vilijampolės socialinės globos namai yra biudžetinė įstaiga, kurioje ilgalaikė socialinė globa teikiama suaugusiems asmenims su proto ar psichikos negalia ir vaikams su proto ar psichikos negalia, likusiems be tėvų globos. Savo kelią pertvarkos link pradėjome dar 2016 metais, buvo daug klausimų, įtampos, neaiškumo, ekspertų pagalba atliktas įstaigos darbuotojų motyvacijos teikti paslaugas bendruomenėje vertinimas, gyventojų poreikių vertinimas ir parengtas įstaigos pertvarkos planas. Per visą tą laiką analizavome, diskutavome ir ieškojome sprendimų, kurie geriausiai atitiktų paslaugų gavėjų poreikius. Ties kilusiais iššūkiais dirbo visa specialistų komanda ir šiandien turime rezultatą, kuris džiugina, ir kuriuo noriu pasidalinti. Trumpai paminėsiu, kad pertvarkant įstaigą paslaugos bendruomenėje (Kauno mieste) jau teikiamos 3 grupinio gyvenimo namuose suaugusiems asmenims su proto negalia (15 asmenų) ir 2 grupinio gyvenimo namuose vaikams su proto negalia (11 vaikų), 2019 metų pradžioje planuojame startuoti su dar vienais grupinio gyvenimo namais vaikams su negalia.

Šį kartą pristatome refleksiją apie bendravimą su pabėgėliais. Šis lengvai skaitomas pasidalinimas leidžia šiek tiek geriau pažinti poros pabėgėlių statusą turinčių žmonių gyvenimus, taip pat nuostabiai atskleidžia santykio kūrimosi trapumą bei galimybes, kurias jis teikia. Socialiniams darbuotojams šis pasidalinimas gali sužadinti savirefleksiją "o ko gi aš galiu išmokti iš žmonių, su kurias dirbu"?

Apie obuolius arabiškai, deginimąsi parkuose ir santykį. Pabėgėlių integracija per kalbos mokymą

Kol Briuselyje vyksta diskusijos apie tai, ar pabėgėlių tema suskaldys Europą, aš užsimetu kurpinę ir lekiu pas Hayą[1] - ten, kur politiniai sprendimai materializuojasi.

Jau keturis mėnesius kiekvieną savaitę susitinku su jauna mergina iš kaimiškos vietovės Sirijoje, po keleto metų klajonių po Turkiją ir Graikiją su dviem vaikais ir vyru atvykusia į Lietuvą. Haya, turėdama du mažus vaikus, nerado galimybės lankyti lietuvių kalbos kursų, todėl už jos integraciją Lietuvoje atsakinga organizacija ieškojo savanorių, kurie galėtų skirti laiko privačioms pamokoms namuose. Ir surado.

Nuo pat pradžių supratau, kad mūsų pamokų formatas bus kitoks, nes įeisiu į privačią Hayos namų erdvę. Kad mūsų pamokos ir bendravimas būtų sėkmingi, buvo be galo svarbu sukurti santykį. Pirmo mūsų susitikimo Hayos namuose metu, dalyvaujant jos vyrui ir vertėjui (nes nė vienas iš jų nekalbėjo angliškai), pasiskolinau iš kito siro girdėtą frazę “kad ir kokie mes akivaizdžiai skirtingi, įsidūrus į pirštą skauda visiems”, Haya ir jos vyras šyptelėjo - taip susipažinom.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su 6 profesinėmis sąjungomis, veikiančiomis socialinių paslaugų įstaigose ir atstovaujančiomis socialinių paslaugų srities darbuotojus, dar nuo 2015 metų vedė derybas dėl socialinių paslaugų šakos kolektyvinės sutarties parengimo ir pasirašymo. Profesinės sąjungos atstovavo darbuotojų interesus, ministerija buvo įgaliota atstovauti darbdavius. Po beveik trejų metų, t.y. š. m. gegužės 18 d. buvo pasirašytaSocialinių paslaugų šakos kolektyvinė sutartis, kuri taikoma 35 socialinių paslaugų įstaigose. Minėtose 35 socialinių paslaugų įstaigose dirba beveik 3,2 tūkst. darbuotojų, iš kurių, pagal profesinių sąjungų pateiktą informaciją, apie 1 tūkst. yra profesinių sąjungų nariai.

Esminiai susitarimai:

   Turinys:

I. Įžanga

II. Pokyčiai trumpai

III. Įstatymų pasikeitimai, pavaizduoti digaramoje 

IV. Globos centrai

V. Paslaugų įvairovė, Kompleksinių paslaugų projekto pavyzdžiai  

VI. Galutinės pastabos

VII. Priedai

I. Įžanga

Jau keleta metų socialinio darbo praktikų grupė, siekdama padėti šeimoms, patiriančioms sunkumus, susitinka apie penkis kartus per metus. Susitikimų metu praktikai analizuoja savo patirtis, dalinasi prkatikikiniais pavyzdžiais.  Šios grupės pavadinimas "prevencinė” yra orientacinis, kadangi mes norime susikoncentruoti į pagalbą be teisinių priemonių. (Daugiau apie darbo grupę galite skaityti čia). 

2018 m. sausio mėnesį tapo aišku, kad artimoje ateityje bus  daug pokyčių įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose, susijusiuose su pagalba vaikams ir jų šeimoms. Mes nusprendėme susikoncentruoti į šiuos pokyčius: 

• analizuoti naujus įstatymus ir poįstatyminiai teisės aktus; 
• stengtis suprasti jų tarpusavio ryšį sudarant diagramą; 
• kaupti savo klausimus, abejones, baimes; 
• sukurti sąsaja tarp artėjančių pokyčių ir savo pačių praktika. 

Yra daug neaiškumų. Kai kurie įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai yra patvirtinti, kiti yra ruošiami. Organizacijų tarpusavio ryšys iššaukia daug klausimų. Kaip viskas funkcionuos priklauso nuo naujos Vaiko teisių apsaugos skyrių struktūros bei savivaldybių politikos. Savivaldybės veikia autonomiškai ir to pasekmė – jog kiekviena savivaldybė   savo užduotis   įgyvendins labai skirtingais būdais. 

Darbuotojų reakcijos į pokyčius yra įvairios. Kai kurie turi aukštus lūkečius. Vieni tikisi daug gerų patobulinimų, kiti – turi daug baimių ir abejonių. 

Dauguma įvairių organizacijų praktikų ir vadovų, kurie dirba vaiko ir šeimos pagalbos srityje, jaučiasi labai nesaugiai -  „Kur kreiptis daugiau informacijos?“, „Ko bus tikimasi iš mūsų organizacijos po liepos 1 dienos?”, “Ar vis dar yra poreikis toms veikloms, kurias vykdėme iki šiol?”,”Kas mokės už mūsų paslaugas?”,”Koks bus savivivaldybės vaidmuo?” .

Taip pat tėvai ir artimieji turi abejonių: “Kur kreiptis pagalbos?”, “Geriau slėpti savo problemas nei apie jas kalbėti, nes gali kilti rizika, kad jie atims iš manęs vaiką?”

Dauguma socialinių darbuotojų žino, kaip svarbu yra skirti laiko santykio kūrimui, kurio pirmoji užduotis yra įsiklausyti į žmogų ir suprasti koks yra to žmogaus pasaulis. Tačiau praktikoje, kur reikia rezultato, kur turime daugiau darbų nei laiko, šis žinojimas pasimeta ir galiausiai apima neviltis ar net pyktis, kad klientai mumis nepasitiki ar mes jų nesuprantame.

Šis patirties pasidalinimas yra kaip tik apie tai, ir tikimės, kad jis įkvėps atrasti jėgų sustojimui, įsiklausymui, priėmimui. Įdomaus skaitymo, o mintimis, kurios Jums kils, kviečiame dalintis po teksto esančioje diskusijų skiltyje.

Socialinė darbuotoja pasiūlė nuvažiuoti pas klientą, kuris turi  psichinę negalią. Jis išvarė visas jį iki šiol  lankiusias darbuotojas. Iš jų buvau girdėjusi,  kad Regimantas (toks tebūnie pakeistas jo vardas) nesukalbamas, agresyvus. Vadovė pateikė man šį atvejį kaip iššūkį-gal vis tiktai pavyks rasti bendrą kalbą su psichinę negalią turinčiu jaunuoliu.

Atvykome pas  Regimantą  į butą, kuris yra netvarkingame bendrabutyje. Čia visur purvina, bjaurus kvapas, visa aplinka nemaloni, slegianti. Kai priėjom prie Regimanto buto durų, labai keistai jaučiausi, galvoje sukosi įvairių minčių, jaudulio daug buvo, vis galvojau ką reiks man sakyti, kaip užmegzti ryšį, kaip parinkti žodžius, kad jo neužgaučiau, kaip prie jo prieiti, nes juk turi psichinę negalę.

Kaip organizuojamas transportas socialiniams darbuotojams dirbantiems su šeimomis (po darbo valandų) yra vienas iš esminių/ pagrindinių dalykų užtikrinančių tinkamą pagalbą šeimoms. Dėl šios priežasties buvo labai smagu, kaip socialinė darbuotoja Ernesta pasidalino apie jos organizacijoje įvykusios pokyčius organizuojant transportą.

Ernesta dalinasi:

„Mūsų įstaigos vadovai sudarė sąlygas socialiniams darbuotojams dirbantiems su šeimomis lankyti klientus po darbo valandų, jei tam yra poreikis. Mums tiesiog reikia susitarti su kolegomis, vadovu ir vairuotoju dėl vizitų.

Nuo šių metų yra galimybė lankyti šeimas po oficialių darbų valandų sudarant reguliarų grafiką. Kiekvieno mėnesio pabaigoje iš direktorės pavaduotojos gaunu transporto tvarkaraštį, kuriame pasižymiu vakarinius šeimų lankymus. Tokiu būdu galiu planuotis savo laiką, darbus bei pasiruošti susitikimui su klientais.

Dažniausiai lankau tas šeimas, kurios turi darbus ir mano įprastu darbo laiku klientų nėra namuose. Taip pat vykstu į tas šeimas, kurios turi vyresnius vaikus, jog vakare galėčiau susitikti su visais šeimos nariais. Šie vakariniai susitikimai su šeimomis man leidžia pamatyti, kaip suaugę šeimos nariai bendrauja vienas su kitu, kaip bendrauja vaikai ir tėvai tarpusavyje. Taip pat vakariniai vizitai suteikia galimybę aptarti rūpimus klausimus visiems kartu“.

Tai labai įdomus ir autentiškas patirties pasidalinimas, kaip mažesnio miestelio socialinė darbuotoja, nutarusi steigti vaikų dienos centrą susiduria su vietinės Savivaldybės nepalaikymu ir netgi tos veiklos menkinimu. Tai pavyzdys, kaip deklaruojamas bendradarbiavimas su nevyriausybiniu sektoriumi visiškai neveikia.

Tuo pačiu tai yra ir įkvepianti istorija, kiek daug pokyčio gali sukurti žmogus, kuris turi tikslą ir deda pastangas, kad jo pasiektų.

Nors ir netrumpas, bet labai lengvai skaitomas pokalbis. Tikimės jis sužadins diskusijas ir tolimesnius patirties pasidalijimus - visada laukiame jų www.socdarbas.lt puslapyje!

Kas paskatino steigti vaikų dienos centrą

Kažkada labai seniai svajojau turėti savo Vaikų dienos centrą. Mintis sustiprėjo kaip baigiau mokslus. Svajonė buvo tokia, jog dienos centras būtų kitoks, su mažiau biurokratinių dalykų, mažiau taisyklių, kuriuos turi savivaldybių vaikų dienos centrai. Labai norėjau vaikams padėti, kad tas vaikų dienos centras būtų šiltesnis, jautresnis ir labiau namus primintų. Taip pat, kad dirbantys žmonės nežiūrėtų tik į darbo valandas ir ką tik turi padaryti pagal raidę. Kad nedarytų vien tik tai, kas parašyta, kad vaikams būtų daugiau pramogų.  Kažkada bandžiau kurti, rašyti dėl patalpų renovacijos, bet tada pavėlavau su projektų rašymu, o patalpoms reikėjo daug remonto ir taip kurį laiką tik mintis buvo, bet nieko nepavyko konkretaus padaryti.

Nepalaikanti darbo kasdienybė pastumėjo link apsisprendimo

Vėliau pradėjau dirbti savivaldybės vaikų dienos centre. Man ten buvo sunku... nuolatos jaučiausi kontroliuojama. Netikėtai vedėja vis užsukdavo “pažiūrėti” ką veikiame. Turėjome tuo metu daug vaikų, apie 25 vaikus. Man sakydavo, jog kaip gerai, kad daug vaikų. Tačiau nuvažiavus pas direktorių skųsdavo, jog per daug vaikų. Prieš atsidarant vaikų dienos centrui kalbėjau su vedėja, kokia yra vaikų norma. Tačiau atsakymas buvo, jog jokios normos nėra. Vėliau pradėjo eiti kalbos, jog vaikų dienos centre nėra vaikų ar vos keli vaikai ateina. Tai tada pradėjome rinkti sutartis su tėvais ir sąrašus vaikų, kurie ateina kiekvieną dieną, jog turėtume įrodymus. Tuos sąrašus siųsdavome į paslaugų centrą. Tai buvo sunku, kaip darbuotojai, nes vieną dieną man sakydavo, kad mažai vaikų, kai parodydavau, kiek vaikų yra dienos centre sakydavo, kad per daug vaikų. Tai buvo labai neaišku, kaip elgtis.  Tokios skirtingos žinutės buvo siunčiamos man ir kolektyvo nariams. Prasidėjo ir apkalbos.

Pastarieji metai Lietuvoje, kalbant apie vaikų globos sistemos reformas, buvo patys aktyviausi. Buvo priimtas įsakymas „Dėl Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014–2020 metų veiksmų plano patvirtinimo", kuris ir išjudino seną, ydingą ir vaikų poreikių neatliepiančią vaikų globos namų sistemą. Jo tikslas – atsisakyti institucinės globos pripažįstant, kad ši sistema yra netinkama, ir yra senas, posovietinis palikimas. Tad buvo pradėtas vaikų globos namų išformavimas iškeliant vaikus gyventi į butus šeimynomis. Taip pradėta plėtoti globėjų sistema, tam, kad kuo mažesniam skaičiui vaikų iš vis tektų gyventi globos namuose. Tačiau šio plano tikslas nėra vien tik vaikų globos namų išformavimas, bet ir palydimoji globa, kuri yra suteikiama jaunuoliams, jau palikus globos namus. Jos tikslas – suteikti jaunuoliams ne tik laikinąjį būstą, bet ir teikti konsultacijas, psichologinę pagalbą, padėti gyventi savarankiškai ir integruotis į visuomenę.

Noriu pasidalinti savo gerąja patirtimi kuriant santykį su patyčias mokykloje patyrusia ir išgyvenusia smurtą artimoje aplinkoje, dėl ko bandė nusižudyti, mergaite.

Meno terapijos metu mergaitė nupiešė tamsų sūkurį, ji aiškino, kad tie sūkurio sukiniai atspindi ritmą ir, kad vienintelis dalykas, kuris jai padėjo namuose buvo grojimas gitara (tuo metu atlikau praktiką, todėl studento statusas man leido dalyvauti visuose kitų specialistų vedamuose užsiėmimuose). Taigi įsiterpiau ir pasakiau, kad ir aš groju. Susikausčius ir tyli mergina, regis, nušvito. Pasiūliau kitą dieną atnešti jai gitarą. Sunku žodžiais nusakyti, kas įvyko su ta mergina – tądien personalas pirmą kartą nematė jos verkiančios. Įėjus į skyrių su gitara ant pečių pamačiau merginos veidą – jį puošė plati šypsena. Mergaitė jautėsi svarbi, privilegijuota. Paprašiau pagroti mėgstamiausią kūrinį. Grojo ji prastai, neritmiškai. Pasisiūliau pamokyti, tačiau ji tik laikė instrumentą rankose ir pasakojo, pasakojo, pasakojo... Supratau, kad tai yra ta pagalba, kurios reikia šitam atvejui. Jai net nereikia mano pamokų, nereikia pačio grojimo. Instrumentas yra jos saugumo garantas, jos siena atitverianti nuo kitų. Tai, kad atnešiau jai svarbiausią jos ginklą, ji man atsivėrė. Juokėsi ir verkė, svarstė, analizavo. Regis, nepadariau nieko nežemiško – tiesiog pažiūrėjau į ją kaip į savitą ir įdomią. Parodžiau dėmesį, parodžiau, kad girdžiu, ką ji sako.

Nuolat besikeičiančioje kasdienybė sudėtinga atrasti kažką naujo, įspūdingo ir kerinčio... Tačiau socialinis darbas yra būtent ta sritis, kurioje kiekvieną dieną, akimirką galima atrasti kažką naujo, įkvėpiančio ir netikėto. 

Šiame tinklapyje dalinamės patirtimi ir išgirstomis naujienomis. Šį kartą norime pasidalinti su Jumis Žinių radijo laida apie darbą gatvėje su jaunuoliais, jo specifiką, žavumą ir ką reiškia būti kartu su jaunuoliais. Savo patirtimi Žinių radijo laidoje dalinasi socialinis darbuotojas Kasparas Laureckis (Laidą galite rasti čia..). 

Jei Jums kilo minčių, norite pasidalinti patirtimi ar turite reakcijų, kviečiame klausti, dalintis po straipsniu. 

Tyrinėjant prevenciją

Prevencinis darbas su šeimomis, kurios patiria sunkumų, dažnai buvo minimas seminaruose, kurie buvo organizuojamai remiantis knyga apie šeimas, kurios yra rizikoje. Vis dažniau ir dažniau kildavo klausimas, ar nebūtų naudingiau šeimoms teikti pagalbą be juridinio sprendimo. Buvo diskutuojama, jog dažnai komunikacija su tėvais užsiblokuoja, kai šeima yra įrašoma į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Tėvai ir kiti giminaičiai jaučiasi kontroliuojami ir neigiamai vertinami aplinkinių. Ir tai sukuria pasipriešinimą, tėvai negali dalintis savo tikraisiais sunkumais, abejonėmis. To pasekmė yra ta, jog pagalbos/palaikymo procesas tampa neįmanomas. Kadangi galima pradėti ieškoti problemos sprendimų būdų tik tada, kai iš tikrųjų jaučiamės laisvi ir pasitikime vieni kitais. Jei tik bijome bausmės ir laukiame, kada būsime apkaltinti, pradedame slėpti savo tikrąsias problemas. To pasekmė – problemos vis gilėja, sudėtingėja ir galiausiai įvyksta taip, jog jų išspręsti yra beveik neįmanoma.

Seminarų metu dažnai buvo minimas abipusio pasitikėjimo noras ir poreikis. Aiškiai buvo išreikštas argumentas dėl prevencinio darbo. Šeimos įrašymas į socialinės rizikos šeimų apskaitą yra ilgas žingsnis. Šis įrašymas lengvai išprovokuoja pyktį tiek šeimos, tiek aplinkinių, visuomenės. Reikia laiko peržengti, įveikti tą pyktį/pasipriešinimą. Taip pat reikia pasitikėjimo ir požiūrio, jog problemos gali būti „atrišamos” ir išsprendžiamos, situacija gali pagerėti.

Po ilgos pertraukos noriu pasidalinti savo parašytu straipsniu. Mano tikslas, kad tai ką parašiau, kas nors išgirstų ir galbūt ateityje įvyktų pokyčių. Man atrodo, tai artima tema socialiniam darbui. Taip pat nebenoriu slėptis po Anonimu...

Lietuvoje nėra tiek daug medicinos įstaigų, kuriose gydytųsi suaugusieji sergantys onkologinėmis ligomis, taip pat nėra ir daug socialinių darbuotojų dirbančių jose. Nors Lietuvoje daugelis žmonių yra susidūrę su šia diagnoze, tačiau mūsų visuomenėje įprasta manyti, kad jei žmogus serga, tai jis privalo kuo daugiau gulėti ir ilsėtis. Kartais vienam ilsėtis tiesiog per sunku, nes nuolatos kankina įkyrios mintys, tad reikalinga draugija, kuri savo buvimu padėtų jas įveikti. Pagrindinėse šalies gydymo įstaigose, ligoninėse gydosi asmenys iš visos Lietuvos, kai kurių jų namai būna toliau nei už 100 km, jie nesulaukia artimųjų, jie visą laiką turi būti vieni, nėra jokios pagalbos iš aplinkos. Nemaža dalis besigydančių praleidžia iki savaitės laiko, tačiau kita dalis "gyvena" ligoninėje mažiausiai pora savaičių, jų procedūros trunka iki 10 minučių darbo dienomis, o visa kita lieka jų laisvu laiku. Kai esi pakankamai suaugęs ir suvoki, ką reiškia sirgti  onkologine liga nori nenori kankina daug neigiamų jausmų ir emocijų, gydytojai šiuo atveju yra linkę gydyti tik fizinį žmogaus kūną, chemoterapija naikinti vėžines ląsteles. Chemoterapija nėra tik gydymas vaistais, kuriuo stengiamasi išgydyti ligą, chemoterapija ilgas ir kūną sekinantis procesas. Taip, kaip mes gydome kūną, reikia gydyti ir sielą, tik dažnai ji lieka neliečiama ir ignoruojama arba iki tol, kol nesusiduriama su rimtomis problemomis. 

Dirbant socialine darbuotoja vaikų dienos centre (tai buvo pirmasis mano darbas pabaigus socialinio darbo studijas) nedavė ramybės klausimas, kaip iš tikrųjų atsiranda teisės aktai, kas ir kada sugalvoja ir nusprendžia, kad tam tikros teisės aktų nuostatos jau turėtų būti keičiamos, kaip kardinaliai keičiamos, kiek teisės aktai spėja eiti koja kojon su praktika? Visi turbūt puikiai žinome, kiek reikia LR piliečių, kurie turi rinkimų teisę, parašų, kad būtų galima pateikti įstatymo projektus Seimui. Arba, kiek reikia piliečių,kurie turi rinkimų teisę, parašų, kad būtų galima skelbti referendumą dėl piliečiams svarbių klausimų. Man tiesą sakant visada atrodė, kad tai neįmanoma... o ypač kai esam tokie susvetimėję. Deja. Todėl visada atrodydavo, kad viską sprendžia „ten tie kur valdžioj“, „biurokratai“, kurie neturi nieko bendro su praktika, o kartais ir realybe.

Kad ir kaip niūriai viskas atrodė, tačiau padirbus kelerius metus supratau, kad įtaką daryti galime visi, kad pokyčiai gali ateiti iš apačios, iš praktikos.

Kai galvoju apie mūsų kasdienybę, mintyse iškyla daugybė neteisingumo situacijų; kartais ir pati nebežinau, kur yra tiesa. Ar teisinga, kad vieni žmonės gyvena ištaiginguose namuose, kiti glaudžiasi ant kartoninės dėžės prie plytų sienos? Ar teisinga, kad vieni valgo jūros gėrybes pietums, kiti gurgiančiu pilvu, ištiesę ranką, prašo pinigėlių? Ar teisinga, kad vieni važinėja prabangiu automobiliu, kiti ilgiausius atstumus eina avėdami suplyšusiais batais?

Nė vieno nenoriu nei sumenkinti, nei iškelti. Suprantu, kad visi savo gyvenime turime itin skirtingų dalykų, kuriuos gal užsitarnavome, gal gavome ar praradome. O gal tiesiog nežinome, kaip yra iš tikrųjų? Keldama šiuos klausimus stebiuosi, kad šie materialiniai skirtingumai dažnai nieko bendro neturi su žmogaus vidiniu pasauliu ir vidiniu turtu, kuris yra neišmatuojamas.

Ši tema gimė ilgai mąstant ką ištikrųjų reiškia šis darbas ir kiek mes turime supratimo kaip mes tai darome.

Pirmiausia norėčiau pakvieti pagalvoti iki skausmo žinomu klausimu. Kontroliuoti ar pasitikėti? Jei kiekvienas sau atsakėte, kad socialines rizikos šeimas reikia nuolat kontroliuoti, tai tuomet kviečiu atsakyti į klausimą. Ar kontrolė reiškia pagalbą? Pvz. „Socialinis darbuotojas nuolat kontroliuoja šeimą primena kada susitvarkyti pašalpą, kompensaciją už šildymą, primena, kad jai reikia nueiti į biržą, atsiimti intervencinius maisto produktus ir t.t.“ Taip kai kas gali pasakyti, kad tai pagalba, bet pagalba kam socialiniui darbuotojui ar šeimai? Jei socialiniui darbuotojui, galėčiau sutikti, darbuotojas viską sutvarko už šeimą ir jis „ramus“. Jei kas nors sakys, kad tai pagalba šeimai, toumet pažiūrėkim kas gaunasi. Šeima tampa „neįgali“, ji pripranta, kad už ją viskas yra sutvarkoma, jai nuolat primenama ką ir kaip reikia padaryti. Ilgainiui ji yra nušalinama arba pati nusišalina nuo savo gyvenimo, nebemąsto ką ir kaip reikia daryti, nesprendžia savo problemų, praranda atsakomybę už save ir už savo šeimą. Taip dirbdami su  šeimomis,  nesistebėkite, kad dažnai socialiniai darbuotojai iš klientų išgirsta, kad darbuotojai yra kalti, kai šeima negauna socialinės pašalpos.

Mane labai sukrėtė tragedija, įvykusi po naujųjų metų, kai girtaujantis tėvas įmetė savo du mažamečius vaikus į šulinį. Pirmos mintys, atėjusios man į galvą, buvo: „už ką?“ , „kaip taip galima pasielgti su savo vaikais?“, „kodėl?“  jie juk visai nekalti. Dar iki šiol nerandu savyje atsakymo. Kas turėjo tuo metu būti jo galvoje, kad jis ryžtųsi padaryti tokį dalyką? Pačiai teko patirti panašią situaciją, taigi šie įvykiai sukėlė daug jausmų, prisiminimų ir klausimų.

Visa Lietuva buvo sukrėsta šios istorijos. Manau, ji bent didžiausios daugumos nepaliko abejingų. Apie tai rašė visi. Tik man labiausiai užkliuvo vienas dalykas - daugelis žmonių palaikė motiną, kuri, jų nuomone, yra labai stipriai nukentėjusi. Tada ir aš negalėjau neišreikšti savo nuomonės, kodėl mama yra nukentėjusi?

Nors jau seniai yra kalbama apie neįgaliųjų integraciją į visuomenę, kad jie galėtų būti lygūs su visais žmonėmis, ne dėl savęs, bet dėl kitų jie yra nuvertinami ir neįvertinami. Tai didelė problema, kuri pirmiausia yra visų mūsų sveikųjų visuomenės žmonių požiūryje. Neįvertinimas atsispindi kiekviename žingsnyje, jau nekalbant, kad nėra daugumoje viešųjų vietų neįgaliesiems sėdintiems vežimėlyje galimybių būti kartu su sveikaisiais, jiems iškyla begalė psichologinių iššūkių. Nepagarba, įžeistas orumas, aiškiai signalizuoja, kad taip bus, tol kol nepasikeis kitų žmonių požiūris. Neįgalus žmogus, dar nereiškia, kad jis yra sėdintis vežimėlyje, gal jis turi kitų sveikatos sutrikimų, kurie valstybės įstatymais įrodo jo neįgalumą, bet ne pačio asmens nuomonę apie save. Kartais neįgalieji gali kur kas daugiau, nei galbūt manoma, kad jie sugebės, nei iš jų tikimasi ir kiti neturėtų nurodinėti, kokios yra žmogaus ribos.

Šiandien populiaru yra kalbėti apie tarpdiscipliniškumą – tad kviečiame netradiciškai ir supervizoriškai pagalvoti apie  tai, kas gali būti bendro tarp socialinio darbo ir pardavimų vadybos. 

Kalbėdami apie pardavimų vadybą bei versle dirbančius asmenis, dažniausiai galvojame, jog svarbiausias tikslas, kurį reikia pasiekti dirbant šioje srityje – tai pardavimas. Parduodamos prekės, paslaugos, informacija, saugumas, laimės, džiaugsmo, sveikatos ir sėkmės receptai ar akimirkos. Kartais parduodami netgi pažadai. Neretai kainuojantys išties nemažai. Ir dažnai  atsiranda norinčių jų įsigyti, – ypač jei pardavinėjantis asmuo yra profesionalus pardavėjas, žinantis kaip tai padaryti. Profesionalus pardavėjas padarys taip, kad pirkėjas suprastų savo poreikius ir įsigytų tai, ko jam tuo momentu reikia.

Socialiniai darbuotojai Lietuvoje šiandien paslaugas teikia nemokamai, – už daugumą jų sumoka mūsų valstybė arba kitaip tariant – mes, mokesčių mokėtojai. Taigi, paslaugos klientams kaip ir nieko nekainuoja – taigi prie ko čia pardavimai?

Rašyti, kalbėti, diskutuoti apie rekomendacijas dėl socialinių paslaugų į namus (socialinės priežiūros) organizavimo bei teikimo, kam? Kokiu tikslu? Kam to reikia? Tokios diskusijos su iniciatyvinės grupės narėmis beveik įtikino, kad tai netikslinga. Puiku, kad tenka susidurti su mąstančiais ir atsakymų ieškančiais žmonėmis, kurie priverčia dar ir dar kartą ieškoti atsakymų.

Mano žiniomis paskutinės rekomendacijos darbui su socialinės rizikos šeimomis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos buvo patvirtintos 2003 metais, t.y. 12 metų atgal. Socialinių darbuotojų etatai darbui su šia klientų grupe patvirtinti 2007. Taigi darbas su šeima į oficialų „darbužį“ įvilktas prieš steigiant pareigybę ir skirtas jis buvo ne paslaugų šeimai teikėjams, o vaiko teisių apsaugos specialistams. Per laikotarpį nuo 2003 metų pasirodė keletas leidinių, vienas jų Lies Gualthérie van Weezel "Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis", kuriame galima rasti puikių pavyzdžių ir atsakymų į svarbius klausimus kylančius dirbant su šeimomis. Tačiau, tai -  žvilgsnis iš vieno kampo, vidinio socialinio darbuotojo – profesionalo. Socialinis darbuotojas dirbdamas su šeima atsiduria sistemos, kurią kuria ne tik jis pats (nors jo įnašas neabejotinai svarbus), bet ir kitų įstaigų, institucijų veikiančių ne socialinio darbo sistemoje apsuptyje. Neretai nutinka taip, kad savo profesijos ir savo klientų labui socialiniam darbuotojui tenka atsidurti konfliktiškose situacijose (dažnai tarp kitų įstaigų specialistų ir kliento), kuriose reikia turėti atramą, siekiant savo tikslų ir klientų gerovės. Tokiais atvejais socialinis darbuotojas be savo vidinių įsitikinimų, žinių ir įgūdžių turi remtis ir tvirta įstatymine baze, štai kodėl manau, kad rekomendacijos dėl socialinių paslaugų į namus (socialinės priežiūros) organizavimo ir teikimo, kurios atspindi oficialų LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos požiūrį į socialinių paslaugų teikimą, yra svarbios ir apie jas reikia kalbėti, diskutuoti. Šios rekomendacijos parengtos LR Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymu sudarytos darbo grupės ir savivaldybių ministerijoms išsiųstos 2015-08-04.

Mano darbo sritis  - socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis, todėl leidžiu sau komentuoti tik tą rekomendacijų dalį, kuri žymima, taip: „Socialinės rizikos šeimų socialinės priežiūros (socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo) organizavimo ir teikimo rekomendacijos savivaldybėms“.

Norime pasidalinti dar viena informacija (gal daugeliui iš skaitytojų tai nebus naujiena, bet...) apie Lietuvos socialinio darbo tarybą, kuri veikia prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Taryba veikia jau nuo 2011 m., šį pavasarį buvo patvirtinta antroji tarybos kadencija. Taryba yra patariamoji institucija ministerijai socialinio darbo klausimais. Tarybą sudaro aukštųjų mokyklų (tiek universitetų, tiek kolegijų) nariai, savivaldybių, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai ir praktikai.

Lietuvoje, sveikatos priežiūros įstaigose dažnai susiduriama su paciento, tik kaip ligonio traktavimu, be jokių socialinių vaidmenų, tačiau patiems pacientams, toks požiūris nepriimtinas. Kiekvieną dieną kylantys iššūkiai, apie kuriuos esant sveikiems, net nepagalvojama, yra šių žmonių kasdienybė. Noriu pasidalinti savo mintimis ir patirtimi apie tai su kuo susiduria onkologinėmis ligomis sergantieji asmenys.

Žmogus – ligos akivaizdoje
Liga, nesvarbu kokia ji bebūtų,  visada atneša sumaištį į žmonių gyvenimus, sujaukia rutiną. Susirgus onkologine liga patenkama į kovą. Tai nėra paprasta kova, tai kova už gyvenimą. Už gyvenimą, kurį kūrėme ir susikūrėme, tam, kad jį gyventume. Pirmajame kovos etape atsiranda pasimetimas ir nežinomybė, nerimas ir baimė. Viduje kaupiasi emocijos, kurios sudrumščia iki tol buvusią ramybę. Bejėgiškumas atsiranda tada, kai

Kartais susiduriu su požiūriu, kai supervizija suvokiama tarsi „nesusitvarkymo su savo darbu“ ženklas. Tai liečia ir pavienius asmenis, kurie užsisako individualią superviziją, ir vadovus (visame tekste kalbėdama apie asmenis vyriška forma turiu omenyje abi lytis), kurie dalyvauja supervizijoje su visa komanda.

Iš patirties atpažįstu, kad tai, kiek kokybiškai yra atliekamas darbas, kiek laimingas savo darbovietėje jaučiasi darbuotojas arba kaip produktyviai veikia komanda, labai priklauso tiek nuo vadovo, tiek nuo darbuotojų įgūdžių. Kitaip tariant, nuo mūsų pačių priklauso kaip susitvarkysime su kylančiomis įtampomis. Kokybiškam darbui labai svarbus yra sugebėjimas reflektuoti savo elgesį, santykius su kitais, atpažinti motyvacijos ir nusivylimo faktorius. 

Dirbant su žmonėmis kiekvieną dieną susiduriame su laisvės, ribų ir taisyklių, susitarimų laikymosi sąvokomis. Ypatingai dirbant su vaikais ir jaunimu kyla klausimų, kaip gi dirbti, kad vaikai, paaugliai laikytųsi taisyklių, bet labai dažnai bent jau dalis vaikų neklauso jų ir stengiasi eiti savo keliu. Kitaip tariant „Kaip priversti vaikus laikytis taisyklių?“.

Šiuo tekstu norime pasidalinti darbinėmis situacijomis, kuriomis dalintasi seminarų metu ir paskatinti kelti klausimus, refleksijas. Rašant šį tekstą, nebuvo tikslas parodyti, kaip reiktų dirbti, tačiau siekiama reflektuoti apie savo pačių darbą; pasidalinti patirtimi; atrasti kitus aspektus, kuriais galima žiūrėti į situacijas; patirti ir atrasti kitus reagavimo būdus; suvokti, kokie pasirinkimai yra daromi dirbant su vaikais, paaugliais o galbūt ir su suaugusiais?

Taisyklės – riboja arba suteikia laisvę?

 Actio Catholica Patria Lydimasis būstas

Savarankiškumo ugdymo namai trumpiau dar vadinami tiesiog būstu yra vieta, kur jaunuoliai augę valstybės globoje gali mokytis savarankiško gyvenimo įgūdžių: maisto gaminimo, pinigų planavimo, tvarkymosi, komunalinių, nuomos, skolų mokėjimo, mokyklos lankymo, darbo paieškos, bendravimo su kaimynais, vienas kitu, mokytojais ir kitais žmonėmis ir t.t. Būstas įsikūręs paprastame daugiabutyje, kuriame yra nuomojamas 4 kambarių butas. Trys kambariai skirti jaunuoliams. Jie gyvena po du. Dažnai galima išgirsti nuostabos bei pasipiktinimo, kodėl vaikinai ir merginos gyvena viename bute. Tačiau jie turi atskirus kambarius ir mokosi gyventi realiame gyvenime, kur nėra izoliuoti nuo priešingų lyčių. Iki šiol būste poros taip ir nebuvo. Tačiau įvairios situacijos padeda atverti daugiau jiems svarbių temų vaikino ir merginos, draugų, priešų tarpusavio santykius.

Ką man reiškia dirbti socialinį darbą vaikų dienos centre?

   Nėra lengva atsakyti, kas yra socialinis darbuotojas vaikų dienos centre (VDC), nes kiekvienas VDC kitoks. Kitokia jo struktūra, finansinė būklė, darbuotojų bei rėmėjų skaičius.Vis tik dirbdama šioje srityje 15 metų galiu daryti kai kuriuos apibendrinimus.

Kliento įgalinimas

Kai šeima užregistruojama/ įrašoma į "socialinės rizikos šeimų sąrašą", socialiniam darbuotojui tenka labai sunki užduotis padėti šiai šeimai. Tai gali būti labai sudėtinga, nes šeima gali būti labai įpykusi. Arba aplinka tikisi greitų rezultatų: problemas reikia išspręsti "tuoj pat".

Tačiau kaip? Kad problemas išspręstų socialinis darbuotojas, naudodamas spaudimą?