Tuo metu kai pažadėjau parašyti šia tema atrodė, kad Lietuvos žmonės ir jų nerimas dėl pabėgėlių priėmimo užima didžiąją dalį kasdienybės. Ir štai- aš užtrukau su savo pažadu pusantro mėnesio, o tos temos viešumoje beveik neliko. Nors dar neišsisprendė nieko- priėmėme vieną šeimą ir iki integracijos dar liko nueiti visas kelias.
Girdėdama diskusijas pabėgėlių priėmimo klausimais jaučiau stiprias emocijas- liūdesį dėl paviršutiniškumo ir pilietiškumo stokos, pyktį dėl savanaudiškumo, viltį ir tikėjimą, kad žmonių mąstyme atsiras daugiau dimensijų nei tik „aš ir jie“. Ir ką iš viso to daryti? Bekalbant su kolegomis kilo klausimas- bet ar patys socialiniai darbuotojai, kurių pagrindinė užduotis yra, labai buitiškai tariant- padėti integruotis įvairioms žmonių grupėms, nuvokia, kaip reiktų/ įmanoma dirbti su pabėgėliais? Nutariau tuo pasidalinti, nes esu mačiusi skirtingus darbo su pabėgėliais modelius, nemažai bendravusi su šiame lauke dirbančiais žmonėmis. Prieš porą mėnesių profesiniais reikalais vykau į Vokietiją ir sužinojusi kad Dresdene veikia „pabėgėlių kavinė“, nedvejodama nutariau ten apsilankyti. Aprašysiu šią patirtį kaip pavyzdį, kaip gali atrodyti legalaus prieglobsčio prašančių žmonių integracija.
Pirmadienio kavinė
Apie šia kavinę sužinojau socialinio darbo aukštojoje mokykloje. Ten buvo organizuojama grupė žmonėms „išsiventiliuoti“, kaip jie jaučiasi visame, kas vyksta su prieglobsčio prašančiais žmonėmis: demonstracijose, kuriuose priešingose pusėse stovi jų kaimynai ar giminės, pokalbiuose su klientais, kurie yra ne ką lengvesnėse situacijose ir kuriems dėl esamos krizės užtrunka parama, baimėje dėl saugumo ar ateities gerovės. Po grupės užsimezgė pokalbis su viena moterimi- grupės metu ji taip pat dalinosi savo nerimu ir baimėmis. Švytinčiomis akimis ji man sako- „ateik pirmadienį į Kleines Haus (miesto teatras), ten veikia pabėgėlių kavinė, mes su vyru esame įsitraukę. Ten nuostabu, tau patiks“.
Pirmadienis, 17 valanda. Teatro kieme yra įprasta kavinė, kurioje užsisakome kavos ir prisėdame. Aplink mus užsieniečiai žmonės, keletas vokiečių, ne itin daug žmonių, būreliais šnekučiuojasi. Klausau kas vyksta aplink mane: jauna vokiečių pora prieina prie vieno užsieniečio ir nedrąsiai klausia, ar šis kalba angliškai. Šis atsako kad taip, pora klausia ar galėtų pabendrauti. Kai po keleto valandų išėjau iš kavinės, jie trise kalbėjo ir juokėsi lyg seni pažįstami.
Tada sutinku savo naują draugę, kuri man nurodė šią vietą. „Tikroji kavinė yra teatro patalpose“. Jau lipant laiptais girdisi šurmulys, įėjus į patalpą nuščiūvame- ji pilna įvairių žmonių, klegesio, bendravimo, dalinama arbata, stalo žaidimai, pokalbiai. Pagyvenusi vokietė mokytoja siūlo padėti išmokti kalbą, studentai, šeimos su mažais vaikais ir su paaugliais, kurie miesto svečiams aiškina stalo žaidimų taisykles. Praleidome ten labai įdomų vakarą, 8 mėnesių dukra būdama kartu labai padėjo megzti kontaktą- kai kurie kavinės lankytojai buvo pasiilgę vaikų, nes namuose yra palikę tokio amžiaus brolius, seseris ir kitus artimuosius. Nuo šio apsilankymo nenoriai vartoju tiek linčiuojamą žodį „pabėgėliai“, nes už to matau asmenis ir jų istorijas.
Ši kavinė „įkurta“, kuomet teatro vadovybė nutarė perskirstyti teatro biudžetą ir Berlyno sienos 25-penkmečio minėjimui skirtas lėšas panaudoti šiam projektui. Lėšų užteks iki kitų metų vasaros, visa veikla organizuojama savanorių, įsitraukę daug teatro darbuotojų. Jie neabejoja, kad nauda kur kas didesnė.
Šalia kavinės, kaip vietos susitikti, vyksta įvairios kūrybinės dirbtuvės, tekstų skaitymas skirtingomis kalbomis, teatro kursai. Kadangi pats teatras negali teikti paramos, veikia skelbimų lenta, kur rašoma kas ieškoma ir kas atiduodama. Ieškoma daug dviračių detalių, buities dalykų, kalbos kursų, praktikos vietų tiems, kas turi specialybę, darbo arba tiesiog veiklos. Kartą per savaitę ant teatro scenos veikia dviračių dirbtuvės: iš senų dviračių arba jų dalių su savanorių pagalba yra montuojami nauji. Ši transporto priemonė yra labai svarbi, kadangi nemokamai užtikrina mobilumą, galimybę pažinti miestą ir dalyvauti įvairiuose veiklose.
Kavinėje susirinkę žmonės atrodė laimingi, nors bekalbant suprantu, kad dalis jų yra pastovioje įtampoje- paliktos medicinos studijos, tą dieną vėl vyko sprogimai gimtajame mieste, kur liko gyventi motina su broliais, nervingai supami mobilūs telefonai rankose... Manau tai yra didelis laimėjimas, kad žmonės bent vienam vakarui užmiršta šią įtampą ir pasijunta laimingi. Tai yra laimėjimas ir socialiniam darbui: jei žmonėms suteikiame galimybę patirti naują perspektyvą- „išlipti“ iš slegiančios kasdienybės ir pabūti laimingiems, tuomet galime dirbti toliau ieškodami, kas dar galėtų padėti patirti laimę. Turėdami šią „kitokią patirtį“ žmonės turės daugiau energijos paieškoms, o tikslas bus aiškus ir suvokiamas, kadangi tai bus nesenai patirta. Šiuo atveju jie gali pamiršti sunkią prieglaudų kasdienybę, kur yra laikinai apgyvendinti didelėse salėse su daug kitų asmenų.
Kiekvieną pirmadienį kitos Dresdene veikiančios ir su pabėgėliais dirbančios įstaigos socialiniai darbuotojai be išankstinės registracijos konsultuoja lankytojus prieglobsčio gavimo klausimais, padeda tvarkytis dokumentus.
Kavinės veiklos pastoviai kinta, nes ji organizuojama dialoge. Pridedu nuorodą, kur galima pamatyti šios kavinės nuotraukas: http://www.staatsschauspiel-dresden.de/home/montagscafe/bilder/
Pirmadienio kavinė man paliko įspūdį ir kaip pilietiškumo pavyzdys:
Kaip socialinis darbas gali padėti susitikti su visuomene
Minėjau, kad po apsilankymo kavinėje matau asmenis ir jų istorijas, ir ši individualių asmenų pažinimo patirtis radikaliai keičia mano santykį su prieglobsčio prašančiais žmonėmis. Aš tikiu tais, su kuriais bendravau. Jie man nėra pabėgėliai, nėra skaičius. Jie man yra žmonės su labai realiomis ir konkrečiomis gyvenimo situacijomis. Socialinių darbuotojų užduotis yra padėti visuomenei pažinti tikslinių grupių poreikius, elgesio priežastis, pagalbos galimybes. Būtent tai yra sritis, nuo kurios manau reikėtų pradėti, kadangi pabėgėliai Lietuvoje yra tikrai mažai patirti, tik daug diskutuojami, tad gyvena tik vaizduotėje. . . Reiktų padėti visuomenei „susitikti“ su tais žmonėmis („susitikti“ ir simboline prasme). Pagrindinė integracijos įstaiga Lietuvoje, Ruklos pabėgėlių priėmimo centras, pro kurį „praeina“ visi atvykę pabėgėliai, internetiniame puslapyje turi naujienų skiltį. Paskutinės naujienos yra 2015 metų birželio pasaulinės pabėgėlių dienos minėjimas ir spalio mėnesio žinutė apie partnerių paiešką teikiant paraišką. Su pabėgėliais dirbančios įstaigos puslapyje nėra nė vieno žodžio, galinčio padėti visuomenei produktyviau pažvelgti į šią temą. Nėra jokios sėkmės istorijos ten gyvenančių ar gyvenusių asmenų, vardų, veidų, nieko, kas iš skaičiaus padarytų realų asmenį ir taip mažintų atstumą.
Sumažėjus baimei visuomenė taptų įgali padėti- kaip aprašytame pavyzdyje- atiduoti sulūžusius dviračius, mokyti juos taisyti, mokyti kalbos, kviesti gaminti maistą kartu ir pan. Ir praturtėti tų žmonių turimais resursais- išgirsti jų patirtį, pažinti juos, išmokti rankdarbių ir kulinarijos, jų profesijų. Tad kita užduotis yra formų ieškojimas, kurios padėtų prieglobsčio prašantiems žmonėms ir fiziškai susitikti su vietiniais gyventojais. Aš žinau nemažai lietuvių, kurie turi idėjų, kaip galėtų padėti, tačiau jie turi būti labai iniciatyvūs ir patys rasti būdus, kaip pasiekti tuos asmenis ir būti naudingais. Čia turėtų atsirasti žemo slenksčio paslaugos, t.y. tokios, kuriose dalyvauti reikėtų mažai pastangų, jos būtų geografiškai lengvai pasiekiamos, palankiu dienos metu, orientuotos tiesiogiai į tikslinių grupių poreikius (šiuo atveju pabėgėlių bei vietinių gyventojų), jos neturėtų ignoruoti jokios tikslinės grupės. Minėta kavinė yra žemo slenksčio paslaugos pavyzdys.
Pabaigai
Yra labai daug šios temos aspektų, apie kuriuos galima būtų rašyti- kas vyksta su tais, kurie nemoka kalbos ar turi mažus vaikus, kaip padėti perdirbti patirtas traumas, kokie galimi kiti integracijos modeliai, pafantazuoti, kaip galima plėtoti Ruklos pabėgėlių priėmimo centro veiklas suvokiant, kad pati vieta yra labai nedėkingoje geografinėje vietoje. Bet šiandiena tiek.
Aš manau kiekvieno žmogaus atvirumas labai priklauso nuo to, kokią visuomenės viziją jis turi, kokioje aplinkoje nori gyventi. Man gera gyventi įvairovėje, nes kai susiduriu su skirtumu, mane tai verčia suklusti, pajausti, ką man tai reiškia ir mokytis.
Man patiktų mano gimtasis miestas, kuriame būtų įvairių tautų krautuvėlės, su skirtingomis aptarnavimo kultūromis, kavinės, kur maistą gamintų tos šalies atstovai. Patiktų gatvėje skirtingai besielgiantys žmonės. ir Aš suvokiu, kad integracijai „į mane“ reikia manęs. Ir kaip socialinė darbuotoja, ir kaip pilietė matau daug galimybių kaip situacija gali keistis, ir tikiuosi šis straipsnis bent vienam žmogui padės matyti bent kiek daugiau vilties ir veiklos galimybių priimant prieglobsčio prašančius asmenis į Lietuvą.
Rita Škriadaitė - Vrubliauskė
