Po ilgos pertraukos noriu pasidalinti savo parašytu straipsniu. Mano tikslas, kad tai ką parašiau, kas nors išgirstų ir galbūt ateityje įvyktų pokyčių. Man atrodo, tai artima tema socialiniam darbui. Taip pat nebenoriu slėptis po Anonimu...
Lietuvoje nėra tiek daug medicinos įstaigų, kuriose gydytųsi suaugusieji sergantys onkologinėmis ligomis, taip pat nėra ir daug socialinių darbuotojų dirbančių jose. Nors Lietuvoje daugelis žmonių yra susidūrę su šia diagnoze, tačiau mūsų visuomenėje įprasta manyti, kad jei žmogus serga, tai jis privalo kuo daugiau gulėti ir ilsėtis. Kartais vienam ilsėtis tiesiog per sunku, nes nuolatos kankina įkyrios mintys, tad reikalinga draugija, kuri savo buvimu padėtų jas įveikti. Pagrindinėse šalies gydymo įstaigose, ligoninėse gydosi asmenys iš visos Lietuvos, kai kurių jų namai būna toliau nei už 100 km, jie nesulaukia artimųjų, jie visą laiką turi būti vieni, nėra jokios pagalbos iš aplinkos. Nemaža dalis besigydančių praleidžia iki savaitės laiko, tačiau kita dalis "gyvena" ligoninėje mažiausiai pora savaičių, jų procedūros trunka iki 10 minučių darbo dienomis, o visa kita lieka jų laisvu laiku. Kai esi pakankamai suaugęs ir suvoki, ką reiškia sirgti onkologine liga nori nenori kankina daug neigiamų jausmų ir emocijų, gydytojai šiuo atveju yra linkę gydyti tik fizinį žmogaus kūną, chemoterapija naikinti vėžines ląsteles. Chemoterapija nėra tik gydymas vaistais, kuriuo stengiamasi išgydyti ligą, chemoterapija ilgas ir kūną sekinantis procesas. Taip, kaip mes gydome kūną, reikia gydyti ir sielą, tik dažnai ji lieka neliečiama ir ignoruojama arba iki tol, kol nesusiduriama su rimtomis problemomis.
Mūsų šalyje nėra populiaru užimtumas ligoninėse, o jeigu apie jį ir kalbama, dažniausiai minimi kai kurie vaikų ligų skyriai. Galbūt to nepatyrus sunku suprasti, kad suaugusiems irgi reikalinga veikla, padedanti atitolti nuo minčių apie ligą. Nežinau ar pas mus tai yra draudžiama ar tiesiog niekam nekyla tokios mintys. Netiesa, kad jei esi suaugęs Tau to nereikia, manau, kad niekada niekas neklausė tų žmonių apie tokius dalykus, nes tiesiog tai nepopuliaru. Jei tik žinotumėte, kaip jie gyvena, kai diena iš dienos kapsi chemija arba kaip lėtai slenka laikas, kai gyveni ligoninės palatoje pora savaičių ir kasdien turi 5 minutes trunkančią procedūrą, o visa kita laisvas laikas, kurį sergant tokia liga, tiesiog gaila tuščiai švaistyti. Kaip ir visur, tokiuose skyriuose yra ir stipresnių ir sunkesnių ligonių, tačiau negalima apleisti žmonių. Suprantama, kad darbuotojai: slaugytojos, gydytojai tokio darbo neatliks, tačiau gal būtų galima rasti išteklių aplinkoje. Socialiniai darbuotojai taip pat turi begales darbo, bet neturėtų būti sunku suorganizuoti bent vieną užsiėmimą į pora savaičių ar bent jau mėnesį. Gal tokie sprendimai nepažįstamus asmenis įsileisti į skyrių yra priklausomi nuo tos klinikos vadovų, bet ištikrųjų tai labai reikalingi sprendimai.
Ne kartą yra įrodyta, kad pacientai, kurie gauna teigiamų emocijų, kurių geresnė psichologinė būsena, jie ir sveiksta geriau ir lengviau būna atsigauti po chemoterapijų, greičiau atsistato kraujo rodikliai, kurie būna nusilpę po gydymo. Kalbėdama apie išteklius aplinkoje, turiu omenyje savanorius, nepaprastus, kurie ne tik iš geros valios ir noro, bet praėję apmokymus galėtų padėti onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms, ypač vienišiems. Vilniuje, kur gydomi tokie žmonės yra savanoriai, apmokyti, kurie labai stipriai prisideda prie sergančių žmonių gerovės. Norėtųsi, kad tokie pokyčiai atsirastų ir daugiau įstaigų, tai būtų didelė pagalba ypač senyvo amžiaus pacientams.
Neseniai stebėjau diskusiją "Kodėl lietuviai vis dar neaktyvūs savanoriai?", kurioje dalyvavo naujasis Socialinės apsaugos ir darbo ministras - L. Kukuraitis, jaunimo reikalų departamento vadovas V. Trapinskas. Jie diskutavo apie problemas, kodėl tik nedaugelis žmonių įsitraukia į savanorystę, kodėl vis mažiau tų, kurie nieko nenori mainais ir daugiau tokių, kurie siekia kažkokio atlygio, pavyzdžiui, savanoriaudamas koncerte, gauni galimybę nemokamai jį stebėti. Mano nuomone, taip pažeidžiama pati savanorystės sąvoka, kuri pabrėžia, kad pagrindinis savanorio tikslas - padėti kitiems, siekti visuomeninės naudos, bet ne asmeninės. Tačiau aš kalbu tik apie tuos, kurie siekia asmeninės naudos. Gaila, ne visi supranta, kad kai nieko nesitiki, gali gauti daug daugiau. Bendraujant su sergančiais asmenimis gauni pamokas, kurias jie praėjo, patirtį, kurią jie nori pasidalinti būtent su Tavimi, tai yra daug brangiau, tai neįkainojama dovana. Nereikia "nuversti kalnų", kad kitas žmogus taptų laimingas. Nuėjimas į parduotuvę, laikraščio paskaitymas ar paprastas, nuoširdus pokalbis yra tokia didelė pagalba, kad kai kurie, net neįsivaizduoja. Svarbiausi pokyčiai prasideda nuo mūsų pačių, noriu tikėti, kad ateityje bus pasiekti tokie reikalingi sprendimai.
Mūsų visuomenė privalo būti arčiau tokių žmonių, turime griauti stigmas, tarp sergančiųjų ir sveikųjų, nes sergantieji tai jaučia ir trokšta gyvenimo, kuri gyveno iki ligos. Būkime supratingesni ir daugiau rūpinkimės vieni kitais!
Rūta Dvylytė