Dirbant su žmonėmis kiekvieną dieną susiduriame su laisvės, ribų ir taisyklių, susitarimų laikymosi sąvokomis. Ypatingai dirbant su vaikais ir jaunimu kyla klausimų, kaip gi dirbti, kad vaikai, paaugliai laikytųsi taisyklių, bet labai dažnai bent jau dalis vaikų neklauso jų ir stengiasi eiti savo keliu. Kitaip tariant „Kaip priversti vaikus laikytis taisyklių?“.
Šiuo tekstu norime pasidalinti darbinėmis situacijomis, kuriomis dalintasi seminarų metu ir paskatinti kelti klausimus, refleksijas. Rašant šį tekstą, nebuvo tikslas parodyti, kaip reiktų dirbti, tačiau siekiama reflektuoti apie savo pačių darbą; pasidalinti patirtimi; atrasti kitus aspektus, kuriais galima žiūrėti į situacijas; patirti ir atrasti kitus reagavimo būdus; suvokti, kokie pasirinkimai yra daromi dirbant su vaikais, paaugliais o galbūt ir su suaugusiais?
Taisyklės – riboja arba suteikia laisvę?
Geros taisyklės padeda mums gyventi kartu ir užtikrinti laisvę. Tačiau ne visos taisyklės padeda sukurti laisvę ir erdvės asmeninėms iniciatyvoms. Taisyklės gali būti kuriamos gauti valdžiai ir riboti asmeninę laisvę. Išlaikyti tą valdžią ir priversti laikytis taisyklių bandoma bausmėmis. Bausmė yra būdas kitus priversti laikytis taisyklių, kurios yra priimtos „didesnės valdžios“. Su tokiomis taisyklėmis lietuviai jau turėjo patirties, jeigu pažvelgsime į istoriją. Tokios taisyklės nekviečia ir nemotyvuoja asmeninės iniciatyvos. Tai tampa per daug rizikinga. Taigi gali pasirodyti, kad geriauyra patylėti, neišsiskirti iš daugumos. Turint tai omenyje, gali pasirodyti keista, jog laisvei reikalingos taisyklės. Ši idėja gali kelti sumišimą, nes dažnai taisyklės ribojo mūsų laisves „aš turiu idėja ir noriu ją realizuoti, tačiau taisyklės neleidžia, blokuoja mane“.
Tačiau į taisykles ar susitarimus galima pažvelgti iš kitos pusės. Nustatytas laikas, arba taisyklė, jog pamokos mokykloje prasideda 8 val., o baigiasi 15 val. užtikrina, kada prasideda laisvas laikas. Arba kada yra laisvadieniai, o kada darbo dienos.
Laisvės gavimas ir jos suteikimas, taisyklių kūrimas ir paklusimas joms yra kasdieninio gyvenimo dalis. Keli žemiau pateikti pavyzdžiai gali padėti iliustruoti temą apie taisykles ir laisves.
Aiškus susitarimas, kada prasideda ir baigiasi darbo diena, susitikimas, organizacijos priėmimo laikas yra sąlyga, prielaida leidžianti planuoti, kada po jų grįšime namo, netrukdo tartis dėl kitų susitikimų. Aiškiai sutartos visų dalyvių ir priimtos taisyklės padeda naudotis laisve. Tačiau laisvė ne vien tik privilegija, ji kelia ir iššūkių. Galime svarstyti, ar mums patinka laisvė? Ar mes vertiname tokią laisvę, ar ji reikalinga ir naudinga? Kai kuriems ji gali patikti, kai kuriems ne! Šis požiūris reiškia, kad kiekvienas turi išsakyti savo nuomonę ir pasirinkti. Tai ne visuomet paprasta padaryti. Gali iškilti abejonių „kokia yra mano nuomonė? Ar nėra rizikinga išreikšti asmeninę nuomonę. Kiti gali iš manęs šaipytis.“
Ar nėra paprasčiau, kuomet kiti priima sprendimus ir mums tiesiog pasako, ką daryti, kaip buvo toliau pateiktame pavyzdyje:
„Kiekvienais metais mūsų dienos centras organizuoja vaikų vasaros stovyklą dienos centrą lankantiems vaikams. Vaikų dažniausiai būna 15-20, o stovyklaujam apie dvi savaites. Mūsų stovyklos vyksta prie Kauno marių, gyvenam palapinėse, maistą gaminamės patys, kiekvieną vakarą vakarojam prie laužo. O dienos metu vyksta įvairios edukacinės, sportinės, meninės, kūrybinės užduotys, kuriose dažniausiai būna dalyvaujama komandomis (vienas iš stovyklos tikslų – ugdyti vaikų sugebėjimus dirbti komandoje).
Per tas dvi stovyklavimo savaites dažniausiai pasitaiko tokių dienų, kai vaikai nieko nenori daryti, yra irzlūs, pikti, pykstasi vieni su kitais... Tada imamės geriausios atrastos priemonės: pusei dienos (arba trumpiau, čia jau pagal situaciją) suteikiame vaikams visišką laisvę veikti ką jie nori. Jie gali miegoti, gulėti, žaisti tinklinį, krepšinį, spalvinti, kurti dainas, kurti meninius darbelius ir t.t. Bet... jie taip pat turi ir patys pasiruošti pietus (ar vakarienę; čia priklauso nuo kada „laisvės laikas“ būna suteiktas). Ir dažniausiai tai niekada neužtrunka ilgiau negu valandą ar dvi, nes jiems nusibosta ta „laisvė“, jie nesugalvoja ką jiems veikti, jiems darosi nuobodu, o apie maistą net nėra ką galvoti – žinoma, pietų (ar vakarienės) niekada nebūna laiku. Taigi, po tokio pamokančio laiko visi vaikai vėl puikiai įsijungia į stovyklos programą ir daugiau problemų su jais nebūna.“
Mokymasis darant viską mažai žingsneliais
Į šį pavyzdį galima žiūrėti iš kelių pusių. Tai puikus pavyzdys apie mokymąsi iš praktikos, patirties. Tiesiog pasakyti vaikams, kaip sudėtinga yra viską organizuoti tikrai nepakaks. Jie gali išklausyti, bet nepatikėti „kai suaugsiu, darysiu kitaip“. Bet patirdami, kad daryti viską pačiam nėra vien tik džiugi patirtis. Maisto gaminimas, žaidimų sugalvojimas ir panašūs dalykai patys nevyksta. Tai yra sunkus darbas, kuris reikalauja energijos. Šito jie išmoko, taip pat išmoko vertinti tai, kas yra jiems siūloma. Tačiau jie neišmoko žingsnelis po žingsnelio organizuoti savo gyvenimo, neišmoko virti, neišmoko daryti asmeninių sprendimų, neišmoko diskutuoti su kitais grupės nariais apie problemas ir kaip jas spręsti; nei pasitenkinimo, nei džiaugsmo dėl to, ką darai nepajaustume tol, kol kiti nevertins to, ką darai.
Taigi, galima daryti išvadą, jog priklausymas nuo to, ką norime išmokyti vaikus, gali padėti pažvelgti į šią situaciją kitaip. Mokymasis vyksta mažais žingsneliais.
Būnant mokytoju, pedagogu, suaugusiuoju – mūsų tikslas turi būti padėti vaikui, žingsnelis po žingsnelio, susitvarkyti su laisve pasiūlant realius – mažus – žingsnelius. Visiškos laisvės suteikimas yra per daug? Labai dažnai turime spėlioti:
- ką mes norime šia taisykle pasiekti;
- kokia vaikui nauda iš šios taisyklės;
- kas gauna naudą iš šios taisyklės (pvz.: vaikas, darbuotojas, organizacijos, kurioms atsiskaitoma, rajonui, bendruomenei...)
Per daug laisvės?
Ką galima galvoti apie kitą situaciją? Ar berniukas yra patenkintas jam suteikta laisve, būtu galima abejoti. Jis rado būdą susitvarkyti su esama situacija, bet greičiausiai mes linkime jam gauti daugiau rūpesčio, daugiau palaikymo ir nebūti paliktam taip dažnai. Jam trūksta rūpesčio ir dėmesio, kurį kartais mes patiriame kaip per didelį ar per stiprų, artimą: „Šeimoje auga vienas vaikas. Šeima nėra įtraukta į rizikos šeimų sąrašą.. Tėvai dirba namuose (augina veislinius šunis). Vaikas auga be tėvų priežiūros, tėvai visą dėmesį skiria šunims. Berniukas pradinę mokyklą baigė gerais pažymiais, tačiau į mokyklą ateidavo nevalgęs, apsirengęs ką rasdavo po ranka, basomis įsispyręs į batus. Tėvai kviečiami į mokyklą niekada nesilankydavo joje. Vaikas ruošdavo pamokas pertraukų metu, valgydavo mokyklos valgykloje pietus, už kuriuos sumokėdavo tėvai.
Šiuo metu vaikinas mokosi 11 klasėje, dažnai yra ujamas draugų, už savo netvarkingą išvaizdą. Jis nemoka apsiginti, todėl dažnai tampa patyčių objektu. Vaikas rūpinasi savo reikmėmis pats, tėvai jam skiria minimaliai lėšų drabužiams, avalynei, maistui. Vaikinas parduotuvėje nusiperka batoną, paprašo kaimynų parduoti uogienės, pieno ir vietoje viską suvalgo. Valgyti namuose nėra gaminama.
Nors vaikino laisvė nėra ribojama, jis neturi žalingų įpročių, mokosi gerai, dalyvauja chemijos olimpiadose.“
Pastabos apie laisvę
Kad suprastume vieni kitus, turime suvokti, jog žodis „laisvė“ gali būti naudojamas skirtingose situacijose ir turėti skirtingas reikšmes. Čia aptarsime tris galimus variantus. Kad suvoktume apie ką kalba kitas žmogus, reikalingas dialogas.
Laisvė gali būti suvokiama kaip gyvenimas be apribojimų, ribų: niekas man nenurodinės, ką daryti, taigi aš pats nuspręsiu ar miegosiu, valgysiu, ar baigsiu mokslus, ar važiuosiu į užsienį. Bet pačiam nuspręsti esamame kontekste, taip pat reiškia būti laisvu. Filosofas Erikas Fromas vis akcentuodavo, jog laisvė yra daugiau negu priespaudos ar suvaržymų nebuvimas, tai labiau susiję su asmens kūrybingumu. 1
1 plačiau galima paskaityti knygoje „Mąstyti, veikti, būti. Socialinis darbas organizacijoje. 34 ir 254psl.
Kitame pavyzdyje „laisvė“ yra naudojama trečiu galimu būdu. Tai susiję su vaikais ir darbuotojais, esančiais institucijose. Tai kas nutinka už institucijos ribų, laikoma laisve, taigi susiformuoja supratimas, jog buvimas nebe institucijoje ir yra laisvė.
Kad suprastume patys save ir kitus, yra naudinga kartas nuo karto pasvarstyti „kokia prasmė diskusijoje yra suteikiama – mano ar kitų – žodžiui/koncepcijai „laisvė“?
„Vaikui trylika metų. Berniukas yra spec. poreikių vaikas. Mokosi šeštoje klasėje. Mokosi vidutiniškai. Jis gali savarankiškai nueiti į biblioteką, kuri yra netoli globos namų. Ten buvo išleistas vienai valandai prie kompiuterio. Pareiti vėlavo puse valandos. Berniukas parėjęs paaiškino, kad pamiršo, nes užsižaidė. Pasikalbėjau su vaiku, paaiškinau, kad taip elgtis negalima, kad reikia grįžti laiku, nes ,,sekantį kartą negalėsiu tavęs leisti, nežinosiu, ar galiu pasitikėti,,. Manyčiau, kad visų pirma vaikas turi suprasti, kaip jis gali pasinaudoti savo ,,laisve,,.
Elgesys, išmokstamas taisyklių pagalba
Labai dažnai yra ryšys tarp taisyklių ir tam tikro elgesio mokymo. Kaip pateikiama pavyzdžiuose, kur vaikai turi grįžti nustatytu laiku. Tačiau susiduriama ir su rūpesčiu „kas nutiko? Aš jaučiuosi atsakingas už tavo elgesį. Gal kažkas nutiko ir aš to nežinau. Jeigu man nepaklūsta, aš negaliu prisiimti atsakomybės, nes kažkas kitas – vadovas, tėvai, prižiūrinčios tarnybos – gali mane kaltinti dėl to, kas nutiko“.
Kalbėjimasis su vaikais apie taisykles
Paskutinio pavyzdžio autorė, kalbėjosi su vaiku. Tai darydama, darbuotoja turėjo galimybę išsiaiškinti, kodėl vaikas grįžo namo taip vėlai. Pokalbis taip pat padėjo darbuotojai išreikšti savo nuomonę vaikui „...kad reikia grįžti laiku, nes ,sekantį kartą negalės leisti, nežinos, ar gali pasitikėti...“.
Ar tai buvo dialogas ar daugiau „jis turi klausyti ir suprasti“? Toks mąstymas yra vienpusis. Po tuo slypi žinutė „kuomet tu klausysi manęs, kuomet man paklusi, tu būsi „apdovanotas“ leidimu eiti kažkur už institucijos ribų.
Kitoks būdas sureaguoti šioje situacijoje yra dialogas, kuris įtraukia abi puses ir aiškinimasis, kokios buvo vėlavimo priežastys „taip, kompiuteris „užkabina“ ir yra prarandama laiko nuovoką. Tačiau ką daryt? Kaip išspręsti šią problemą? Mes turime taisyklę, jog reikia grįžti sutartą valandą. Ką mes galime padaryti, jog kitą kartą tu grįžtum sutartu laiku?“ Toks būdas ne tik reiškia, kad vaikas gauna antrą šansą, bet berniukas yra skatinamas galvoti apie problemą ir sprendimą. Čia tikslas nėra paklusimas taisyklei, tačiau tai tarsi kvietimas išspręsti problemą. Laikytis taisyklės nėra galutinis tikslas, kadangi tai nepadeda tvarkytis su laisve. Įgūdis galvoti apie alternatyvas, apie pasekmes ir sprendimus tampa tikslu. Ar tokie įgūdžiai nėra būtini tvarkantis su laisve?
Laisvė kaip apdovanojimas
Siekiamybė, kad būtų laikomasi taisyklės turi būtų laikomasi, pasiekiama apdovanojant ir baudžiant.
„Berniukui (15 metų) buvo leista savarankiškai išvykti į miestą nusipirkti batų. Sutarėme laiką, kuriuo turėjo grįžti. Berniukas vėlavo (1,5 val.), net neparašė žinutės, kad vėluoja. Sekantį kartą atsiradus poreikiui išvykti, jam nebuvo leista išvažiuoti.
Kadangi abipusiu susitarimu buvo paskirtas 1 mėnesio nuobauda už sugrįžimą ne laiku . Berniukas prarado mano pasitikėjimą ir kad vėl galėčiau juo pasitikėtiturės pasistengti mane vėl įtikinti.“
Dviejuose paskutiniuose pavyzdžiuose „laisvė“ buvo suteikta kaip apdovanojimas. Daugelyje situacijų apdovanojimas „kažką daryti pačiam“ gali būti puiki proga įrodyti, kad turima įgūdžių priimti sprendimus, pasirinkti. Kai mes taip „apdovanojame“ mes parodome pasitikėjimą, kaip ir mama pavyzdyje pateiktame priede.
„prasidėjo paauglystė, man mama davė laisvę, bet visada pabrėždavo, jog tikisi, kad aš protingai naudosiuos laisve ir labai tikėjosi, kad elgsiuos atsakingai. Aš stengiausi nenuvilti mamos už suteiktą laisvę ir atsidėkoti už pasitikėjimą, kad beveik niekada jo nesulaužiau. Kai būdavo pagunda ką nors padaryti, visada pagalvodavau: “manim taip pasitiki, aš negaliu blogai elgtis”.
Įgūdžiai tinkamai elgtis su laisve
Skyrelio pavadinime yra frazė „tinkamai elgtis su laisve“, tačiau gal tiksliau būtų sakyti „elgtis laisvai situacijoje“? tačiau kad ir kaip pavadinsim, svarbiausia, kad tai yra mokymosi procesas. Tinkamai elgtis su laisve reikalauja tam tikrų įgūdžių:
- suprasti pasirinkimus, kurie gali būti padaryti;
- apskritai daryti sprendimus;
- galimybė visiškai suprasti pasirinkimus...
Tai daro prielaidą tyrinėjančiam ir svarstančiam požiūriui. Tam reikia saugios aplinkos, kurioje būtų galima abejoti, tyrinėti ir rizikuoti. Be tokios aplinkos, mokymasis tampa ribotas, t.y. pradedama galvoti, ko kiti tikisi iš manęs, vietoj to, kad būtų randama pusiausvyra tarp to, ko tikimasi ir asmeninio galimybių ir kūrybiškumo plėtojimo, vystymo. Mes turime atrasti ir išugdyti asmeninį indėlį visą tai patirdami patys. Visada yra ryšys tarp taisyklių ir mokymo tam tikro elgesio.
Aptariant taisykles, jų priėmimą, atsakomybę ir laisvę, gerai nepamiršti:
- sąvoka „taisyklė“ gali būti naudojama, apibrėžiama kiekvieno žmogaus, dalyvio skirtingai (kas kart reikia laiko tą išsiaiškinti);
- dėl skirtingų istorijų ir kultūrinio pagrindo, mes galime turėti labai skirtingą požiūrį į taisykles;
- labai svarbu klausti iš kur atsirado ar atsiranda siūlomos taisyklės;
- visada naudinga klausti kam bus naudingos taisyklės ir koks jų tikslas;
- taisyklių „nuleidimas“, baudimas ir apdovanojimas dažniausiai yra pavojingas žingsnis;
- atviras dialogas yra visuomet naudingiau;
- laikas ir galimybė viską patirti patiems, daugelyje situacijų padeda išmokti elgtis atsakingai.
Lies Gualthérie van Weezel
Kviečiame dalintis savo mintimis, patirtimi, darbine praktiką bei užduoti klausimą. Tai galite padaryti po straipsniu arba susisiekę su tinklapio administratoriais.