Esu socialinė darbuotoja Violeta ir daugiau kaip 10 metų dirbu globos namuose, kuriuose paslaugos teikiamos vaikams ir jaunuoliams turintiems intelekto ar psichosocialinę negalią. Ilgą laiką dirbau globos namuose (institucijoje), o prasidėjus deinstitucionalizacijos procesui, 2017 metais darbą pradėjau bendruomeniniuose namuose vaikams su specialiaisiais poreikiais.

Deinstitucionalizacija nėra paprastas  globos namų uždarymas ar išskirstymas į mažas institucijas. Šio proceso tikslas – sudaryti sąlygas asmenims su intelekto ar psichosocialine negalia gyventi bendruomenėje. Šis procesas užtikrina, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai yra bendruomenės dalis, o bendruomenė pratinama prisiimti atsakomybę už specialiųjų poreikių turinčius vaikus, bei kylančias socialines problemas ir jų sprendimą, užtikrina orientaciją į paslaugų plėtrą, kas skatina vaiko gyvenimo kokybės gerėjimą. Juk bendruomenė formuoja žmogaus asmenybę, jo savivertę, skatina žmogų nuolat tobulėti.  Bendruomenė – tai pagrindinis šaltinis vaiko socializacijai ir raiškai. Dirbu bendruomenėje jau 5 metus, todėl noriu pasidalinti savo mintimis apie vaikų gyvenimo kokybės pokyčius gyvenant bendruomenėje. 

Šiandien, kai daug kalbama ir diskutuojama apie institucinės globos pertvarką ir paslaugų teikimą bendruomenėje, girdime daug nuomonių, komentarų, vertinimų ir klausimų, susijusių su pertvarkos eiga. Vieni kritikuoja dėl nepasirengimo, kiti dėl skubos, tretiems atrodo, kad pokyčiai vyksta pernelyg lėtai, bet turime pripažinti, kad ir kaip sunkiai, tačiau po truputį judame į priekį.

Vilijampolės socialinės globos namai yra biudžetinė įstaiga, kurioje ilgalaikė socialinė globa teikiama suaugusiems asmenims su proto ar psichikos negalia ir vaikams su proto ar psichikos negalia, likusiems be tėvų globos. Savo kelią pertvarkos link pradėjome dar 2016 metais, buvo daug klausimų, įtampos, neaiškumo, ekspertų pagalba atliktas įstaigos darbuotojų motyvacijos teikti paslaugas bendruomenėje vertinimas, gyventojų poreikių vertinimas ir parengtas įstaigos pertvarkos planas. Per visą tą laiką analizavome, diskutavome ir ieškojome sprendimų, kurie geriausiai atitiktų paslaugų gavėjų poreikius. Ties kilusiais iššūkiais dirbo visa specialistų komanda ir šiandien turime rezultatą, kuris džiugina, ir kuriuo noriu pasidalinti. Trumpai paminėsiu, kad pertvarkant įstaigą paslaugos bendruomenėje (Kauno mieste) jau teikiamos 3 grupinio gyvenimo namuose suaugusiems asmenims su proto negalia (15 asmenų) ir 2 grupinio gyvenimo namuose vaikams su proto negalia (11 vaikų), 2019 metų pradžioje planuojame startuoti su dar vienais grupinio gyvenimo namais vaikams su negalia.

Šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai Covid – 19 tapo dominuojančia tema mūsų gyvenimuose, kyla klausimas: ko galime pasimokyti iš sėkmingų praktinių pavyzdžių? Svarbu reflektuoti apie tai, kas yra socialinio darbo pagrindas ir esmė? Kokios prielaidos ir sąlygos reikalingos socialiniam  darbui kaip profesijai? Ne tik socialinis darbuotojas turi vis mąstyti, kokių įgūdžių, požiūrių ir išankstinių sąlygų reikia norint pasiekti gerus rezultatus. Rezultatai priklauso ir nuo klientų, vadybininkų, kaip ir politikos formuotojų, kurie savo sprendimais iš tikrųjų  irgi dalyvauja praktikoje vykstančiuose procesuose, tiesiog yra jų dalis. Žemiau pateiktą istoriją parašė Rita Jonelinė, patyrusi socialinė darbuotoja. Jos pavyzdys yra iliustracija, kokių teigiamų rezultatų galima pasiekti praktikoje/ darbinėje srityje.

Antroje šio straipsnio dalyje Lies van Weezel pateikia savo įžvalgas, refleksiją. Būtų nuostabu gauti daugiau tokių įkvepiančių darbinių gerosios praktikos pavyzdžių, kuriais galėtume pasidalinti šiame tinklapyje. 

Socialinės darbuotojos kontaktas su asmeniu, turinčiu psichikos negalią 

„Savo darbe gana dažnai susiduriu su asmenimis, kurie turi psichinę negalią. Man tai didžiulis iššūkis, nes labai svarbu suprasti žmogų, kuris mąsto kitaip, kitoks jo supratimas.

Dauguma socialinių darbuotojų žino, kaip svarbu yra skirti laiko santykio kūrimui, kurio pirmoji užduotis yra įsiklausyti į žmogų ir suprasti koks yra to žmogaus pasaulis. Tačiau praktikoje, kur reikia rezultato, kur turime daugiau darbų nei laiko, šis žinojimas pasimeta ir galiausiai apima neviltis ar net pyktis, kad klientai mumis nepasitiki ar mes jų nesuprantame.

Šis patirties pasidalinimas yra kaip tik apie tai, ir tikimės, kad jis įkvėps atrasti jėgų sustojimui, įsiklausymui, priėmimui. Įdomaus skaitymo, o mintimis, kurios Jums kils, kviečiame dalintis po teksto esančioje diskusijų skiltyje.

Socialinė darbuotoja pasiūlė nuvažiuoti pas klientą, kuris turi  psichinę negalią. Jis išvarė visas jį iki šiol  lankiusias darbuotojas. Iš jų buvau girdėjusi,  kad Regimantas (toks tebūnie pakeistas jo vardas) nesukalbamas, agresyvus. Vadovė pateikė man šį atvejį kaip iššūkį-gal vis tiktai pavyks rasti bendrą kalbą su psichinę negalią turinčiu jaunuoliu.

Atvykome pas  Regimantą  į butą, kuris yra netvarkingame bendrabutyje. Čia visur purvina, bjaurus kvapas, visa aplinka nemaloni, slegianti. Kai priėjom prie Regimanto buto durų, labai keistai jaučiausi, galvoje sukosi įvairių minčių, jaudulio daug buvo, vis galvojau ką reiks man sakyti, kaip užmegzti ryšį, kaip parinkti žodžius, kad jo neužgaučiau, kaip prie jo prieiti, nes juk turi psichinę negalę.