Pastarieji metai Lietuvoje, kalbant apie vaikų globos sistemos reformas, buvo patys aktyviausi. Buvo priimtas įsakymas „Dėl Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014–2020 metų veiksmų plano patvirtinimo", kuris ir išjudino seną, ydingą ir vaikų poreikių neatliepiančią vaikų globos namų sistemą. Jo tikslas – atsisakyti institucinės globos pripažįstant, kad ši sistema yra netinkama, ir yra senas, posovietinis palikimas. Tad buvo pradėtas vaikų globos namų išformavimas iškeliant vaikus gyventi į butus šeimynomis. Taip pradėta plėtoti globėjų sistema, tam, kad kuo mažesniam skaičiui vaikų iš vis tektų gyventi globos namuose. Tačiau šio plano tikslas nėra vien tik vaikų globos namų išformavimas, bet ir palydimoji globa, kuri yra suteikiama jaunuoliams, jau palikus globos namus. Jos tikslas – suteikti jaunuoliams ne tik laikinąjį būstą, bet ir teikti konsultacijas, psichologinę pagalbą, padėti gyventi savarankiškai ir integruotis į visuomenę.

Nuolat besikeičiančioje kasdienybė sudėtinga atrasti kažką naujo, įspūdingo ir kerinčio... Tačiau socialinis darbas yra būtent ta sritis, kurioje kiekvieną dieną, akimirką galima atrasti kažką naujo, įkvėpiančio ir netikėto. 

Šiame tinklapyje dalinamės patirtimi ir išgirstomis naujienomis. Šį kartą norime pasidalinti su Jumis Žinių radijo laida apie darbą gatvėje su jaunuoliais, jo specifiką, žavumą ir ką reiškia būti kartu su jaunuoliais. Savo patirtimi Žinių radijo laidoje dalinasi socialinis darbuotojas Kasparas Laureckis (Laidą galite rasti čia..). 

Jei Jums kilo minčių, norite pasidalinti patirtimi ar turite reakcijų, kviečiame klausti, dalintis po straipsniu. 

Noriu pasidalinti savo gerąja patirtimi kuriant santykį su patyčias mokykloje patyrusia ir išgyvenusia smurtą artimoje aplinkoje, dėl ko bandė nusižudyti, mergaite.

Meno terapijos metu mergaitė nupiešė tamsų sūkurį, ji aiškino, kad tie sūkurio sukiniai atspindi ritmą ir, kad vienintelis dalykas, kuris jai padėjo namuose buvo grojimas gitara (tuo metu atlikau praktiką, todėl studento statusas man leido dalyvauti visuose kitų specialistų vedamuose užsiėmimuose). Taigi įsiterpiau ir pasakiau, kad ir aš groju. Susikausčius ir tyli mergina, regis, nušvito. Pasiūliau kitą dieną atnešti jai gitarą. Sunku žodžiais nusakyti, kas įvyko su ta mergina – tądien personalas pirmą kartą nematė jos verkiančios. Įėjus į skyrių su gitara ant pečių pamačiau merginos veidą – jį puošė plati šypsena. Mergaitė jautėsi svarbi, privilegijuota. Paprašiau pagroti mėgstamiausią kūrinį. Grojo ji prastai, neritmiškai. Pasisiūliau pamokyti, tačiau ji tik laikė instrumentą rankose ir pasakojo, pasakojo, pasakojo... Supratau, kad tai yra ta pagalba, kurios reikia šitam atvejui. Jai net nereikia mano pamokų, nereikia pačio grojimo. Instrumentas yra jos saugumo garantas, jos siena atitverianti nuo kitų. Tai, kad atnešiau jai svarbiausią jos ginklą, ji man atsivėrė. Juokėsi ir verkė, svarstė, analizavo. Regis, nepadariau nieko nežemiško – tiesiog pažiūrėjau į ją kaip į savitą ir įdomią. Parodžiau dėmesį, parodžiau, kad girdžiu, ką ji sako.

Dirbant su žmonėmis kiekvieną dieną susiduriame su laisvės, ribų ir taisyklių, susitarimų laikymosi sąvokomis. Ypatingai dirbant su vaikais ir jaunimu kyla klausimų, kaip gi dirbti, kad vaikai, paaugliai laikytųsi taisyklių, bet labai dažnai bent jau dalis vaikų neklauso jų ir stengiasi eiti savo keliu. Kitaip tariant „Kaip priversti vaikus laikytis taisyklių?“.

Šiuo tekstu norime pasidalinti darbinėmis situacijomis, kuriomis dalintasi seminarų metu ir paskatinti kelti klausimus, refleksijas. Rašant šį tekstą, nebuvo tikslas parodyti, kaip reiktų dirbti, tačiau siekiama reflektuoti apie savo pačių darbą; pasidalinti patirtimi; atrasti kitus aspektus, kuriais galima žiūrėti į situacijas; patirti ir atrasti kitus reagavimo būdus; suvokti, kokie pasirinkimai yra daromi dirbant su vaikais, paaugliais o galbūt ir su suaugusiais?

Taisyklės – riboja arba suteikia laisvę?