Mane labai sukrėtė tragedija, įvykusi po naujųjų metų, kai girtaujantis tėvas įmetė savo du mažamečius vaikus į šulinį. Pirmos mintys, atėjusios man į galvą, buvo: „už ką?“ , „kaip taip galima pasielgti su savo vaikais?“, „kodėl?“ jie juk visai nekalti. Dar iki šiol nerandu savyje atsakymo. Kas turėjo tuo metu būti jo galvoje, kad jis ryžtųsi padaryti tokį dalyką? Pačiai teko patirti panašią situaciją, taigi šie įvykiai sukėlė daug jausmų, prisiminimų ir klausimų.
Visa Lietuva buvo sukrėsta šios istorijos. Manau, ji bent didžiausios daugumos nepaliko abejingų. Apie tai rašė visi. Tik man labiausiai užkliuvo vienas dalykas - daugelis žmonių palaikė motiną, kuri, jų nuomone, yra labai stipriai nukentėjusi. Tada ir aš negalėjau neišreikšti savo nuomonės, kodėl mama yra nukentėjusi?
Vis galvojau, kodėl ji taip gyvena: negalvojo apie vaikus, kokias jiems vertybes įdiegs, kokias sąlygas gali suteikti, ką gali duoti? Kai sužinojau, jog ji Kauno klinikose, norėjau „užpurtyti“, išsiųsti nuo vaikų kuo toliau, kad nebūtų to užburto rato. Ta pati istorija kartosis ir su jų vaikais, kai jie užaugs.. Kad ir kaip skambės per žiauriai, bet, mano nuomone labiausiai reikia padėti vaikams. Ji negalvojo, kad gyvendama su tokiu pabaisa griauna ne vien savo, bet ir savo vaikų gyvenimą.
Mūsų valdžia galvoja, kad duodami motinai socialinį būstą išspręs problemą. Tikrai NE. Vaikai yra labiausiai nukentėję. Spaudoje yra užsiminta, kad jie glaudžiasi pas tetą ir jaučiasi gerai. Kas yra gerai? Jiem reikia specialistų pagalbos. Daugelis nesupranta, kad būtent šie ir visi kiti vaikai bus mūsų ateitis ir kokią mes ją darysim tokia ji ir bus. Labiausiai vaikams dabar reikia šilumos ir meilės.Ir ne tik iš motinos. Ką specialistai galėtų daryti? Pirmiausia, kalbėtis su vaikais, bendrauti, žaisti ir ne tik kartą per savaitę tą daryti. Labai reikia, jog rodytų dėmesį, nuvežtų iš namų į kokius vaikų dienos centrus.
Nors jie dar ir maži, bet kalbėtis su vaikais apie situaciją. Nes galiu garantuoti, kad šiuos įvykius, jie prisimins visą likusį gyvenimą Tiesiai klausti, ką jie jautė, kai reikėjo bėgti iš namų, nebandyti apsimesti, kad to nebuvo. Tik nelaikydami emocijų? savyje vaikai galės pradėti jaustis geriau. Jei niekas nekalba ar neprakalbins vaikų jie pasidarys pikti. Labai pikti. Atsiranda nepasitikėjimais kitais. Jei niekas nekalba su vaikais, jie viską įpranta laikyti savyje ir tas išlieka labai ilgai. Tas nekalbėjimas veda į besikaupiantį pyktį. Vėliau tą pyktį ir agresiją išlieja ant kitų žmonių. Dažnai galvoja tokie vaikai, jog visi aplinkiniai yra kalti dėl jų savijautos, kad nesiseka gyvenime. Tas atsiranda, jog niekas nepaguodė laiku, nepriėjo, neapkabino ir neklausė „kodėl verki?“. Tik rodymami, kad yra gerų žmonių aplinkoje, galime išvengti tokių žiaurų įvykių. Svarbu parodyti kitokį gyvenimą ir kitokias vertybes, visiškai skirtingą gyvenimo sampratą, negu tą, kurią jiems įteigė, gal sakyčiau ne jų tėvai, o buvimas tam tikroje aplinkoje.
Neieškokime kaltų. Tiesiog visi nuoširdžiai pagalvokime, ar mes kažką padarėme, kad gyvenimas būtų geresnis. Manau, kad daugelis, turėtų atsakymą – ne. Tiems, kurie atsakė „ne“, galiu pasakyti: „Galit dabar nedejuoti, nes patys tokios ateities norėjote; taip dabar ir turite; visi šie vaikai yra mūsų poelgių ir gyvenimo atspindys. Kokį mes jį susikursim, toks jis bus?.
Ką galima daryti tokiose ar ar panašiose situacijose:kaimynams netylėti, nes jie juk matė, kaip vyras elgėsi su savo šeima. Visada galima paskambinti socialiniams darbuotojams, policijai ar paimti vaikus pas save.
Renalda Kruopaitytė