Šį kartą pristatome refleksiją apie bendravimą su pabėgėliais. Šis lengvai skaitomas pasidalinimas leidžia šiek tiek geriau pažinti poros pabėgėlių statusą turinčių žmonių gyvenimus, taip pat nuostabiai atskleidžia santykio kūrimosi trapumą bei galimybes, kurias jis teikia. Socialiniams darbuotojams šis pasidalinimas gali sužadinti savirefleksiją "o ko gi aš galiu išmokti iš žmonių, su kurias dirbu"?
Apie obuolius arabiškai, deginimąsi parkuose ir santykį. Pabėgėlių integracija per kalbos mokymą
Kol Briuselyje vyksta diskusijos apie tai, ar pabėgėlių tema suskaldys Europą, aš užsimetu kurpinę ir lekiu pas Hayą[1] - ten, kur politiniai sprendimai materializuojasi.
Jau keturis mėnesius kiekvieną savaitę susitinku su jauna mergina iš kaimiškos vietovės Sirijoje, po keleto metų klajonių po Turkiją ir Graikiją su dviem vaikais ir vyru atvykusia į Lietuvą. Haya, turėdama du mažus vaikus, nerado galimybės lankyti lietuvių kalbos kursų, todėl už jos integraciją Lietuvoje atsakinga organizacija ieškojo savanorių, kurie galėtų skirti laiko privačioms pamokoms namuose. Ir surado.
Nuo pat pradžių supratau, kad mūsų pamokų formatas bus kitoks, nes įeisiu į privačią Hayos namų erdvę. Kad mūsų pamokos ir bendravimas būtų sėkmingi, buvo be galo svarbu sukurti santykį. Pirmo mūsų susitikimo Hayos namuose metu, dalyvaujant jos vyrui ir vertėjui (nes nė vienas iš jų nekalbėjo angliškai), pasiskolinau iš kito siro girdėtą frazę “kad ir kokie mes akivaizdžiai skirtingi, įsidūrus į pirštą skauda visiems”, Haya ir jos vyras šyptelėjo - taip susipažinom.