Straipsniai refleksijai

Socialinis darbas - tai svajonių specialybė tiems, kurie nori mokytis visą gyvenimą

Socialinis darbas - tai darbuotojo nuolatinis tobulinimasis darbiniame, o kartu ir asmeniniame kontekste, kadangi socialinis darbuotojas turi prisitaikyti prie vis besikeičiančių reikalavimų jam –

keičiasi buvę ir atsiranda nauji įstatymai, nauji darbo metodai, naujos socialinio darbo sritys, o tu kaip darbuotojas negali to nepastebėti, negali nesidomėti vykstančiais pokyčiais socialinio darbo srityje, kadangi tada tapsi neproduktyvus, ,,pasenęs", ribotos kompetencijos. Visgi socialinis darbas – tai pokyčių profesija, reikalaujanti nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo. Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes. Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus – supervizijoje (supervizija – tai konsultacinė pagalba dirbantiems specialistams, vadovams, komandoms bei organizacijoms, norinčioms tobulėti ir dirbti efektyviau. Dažniausiai supervizija reikalinga susidūrus su sudėtingomis situacijomis darbe, kurios pačios savaime neišsisprendžia). Taip pat ne rečiau kaip 1 kartą per ketvirtį dalyvauti intervizijose (intervizija – konsultavimo (si) metodas, reiškiantis ,,matymą iš vidaus".

Tai – atvejo aptarimas įstaigos viduje). Šiuos reikalavimus aš prilyginčiau dovanai, kurią gauni už asmeninį emocinį savo indelį sprendžiant visuomenės problemas, kadangi mokymai ,,pravėdina galvą", ,,padeda atrasti naujus kelius, naujus sprendimo būdus. Mokymai – prevencija socialinių darbuotojų perdegimui ir galimybė kilti karjeros laiptais, kuri, žinoma, susijusi ir su didesniu darbo užmokesčiu. 

Birželio 9 d., daugiau nei metus sirgusi, mirė Ramunė Jurkuvienė. Per savo gyvenimą Ramunė įnešė didelį indėlį į socialinio darbo plėtrą, todėl norime ją prisiminti apmąstant jos indėlį ir pasidalinant kelių buvusių studentų, kolegų ir asmenų, su kuriais ji bendradarbiavo komisijose ir projektuose, mintimis.

Socialinis darbas ir žmogaus orumas

Ramunė pradėjo savo darbinę karjerą dirbdama gydytoja: „kai Nepriklausomybės pradžioje iš JAV atvykęs profesorius skaitė paskaitą apie socialinį darbą, apie tai, kad vienas iš svarbiausių principų apsaugoti kiekvieno žmogaus orumą, aš supratau, kad tikrai noriu tokioje srityje dirbti. Kai buvo paskelbta, kad priima studijuoti socialinį darbą, aš atskubėjau pateikti reikiamus dokumentus. Turėjau mėgiamą gydytojo profesiją, bet ginti kiekvieno žmogaus orumą man atrodė svarbiau. Tačiau šios studijos iš esmės skyrėsi nuo buvusiųjų. Ne tiek savo dalykais, kiek

požiūriu į žmogų, studentą. Dėstytojai klausdavo mūsų nuomonės, tardavosi su mumis. Tai buvo labai nauja man, patyrusiai kitokį dėstymo stilių – kad dėstytojai gali šaukti, tyčiotis, priekaištauti. Tiesa, buvo Medicinos institute keletas itin gerbiamų dėstytojų, kurie kalbėdavo ramiai, nepakeldami balso, vadino studentus kolegomis. Bet, kad dėstytojui būtų svarbi studento nuomonė, to nebuvau patyrusi (*14 psl.)." Šie sakiniai cituojami iš brošiūros, kurią Ramunė Jurkuvienė, Violeta Vitkauskienė ir Lies van Weezel rašė 2003 m.

Yra profesijų, kurios neatneša didelio kapitalo, bet yra reikalingos ir paklausios visuomenei. Ir viena iš šių profesijų yra socialinis darbuotojas, kuris šiuolaikinėje visuomenėje atlieka didelį vaidmenį. Ne paslaptis, kad gyventojai sensta, materialinis nepritekliaus lygis, o kartais ir sveikatos būklė neleidžia aktyviai gyventi. Kartais aplinkybės susiklosto taip, kad žmogų su išoriniu pasauliu sieja tik socialinei tarnybai atstovaujantis specialistas.

Šiuolaikinis socialinis darbuotojas turėtų būti visapusiškai išprusęs žmogus, turintis žinių daugelyje mūsų gyvenimo sričių. Tai būtų galima įvardinti pirmuoju sunkumu, problema. Būdamas priešakyje kovojant su socialine negerove, vienatve, socialiniu neraštingumu, jis turi išmanyti teisinius, moralinius, psichologinius žmonių gyvenimo aspektus, mokėti ir būti pasirengęs jiems padėti − teikti pagalbą kvalifikuotai, maloniai ir kantriai.

Socialine darbuotoja dirbu ketvirtus metus ir norėtųsi trumpai pasidalinti mintimis apie savo darbą, patirtimi. Dirbu biudžetinėje įstaigoje, mano darbo vieta yra seniūnijoje. Sulaukiame žmonių, kurie ateina su įvairiausiais klausimais, nuo socialinių iki teisinių. Man kartais pritrūksta žinių ir ne visada galiu atsakyti į visus rūpimus klausimus, todėl nukreipiu asmenis į atitinkamas institucijas. Tačiau kartais pasižiūriu į savo kolegę, kuri dirba jau daugybę metų, ir pagalvoju, kokį didelį žinių bagažą ji turi. Asmeniui suteikia informaciją ne tik socialiniais klausimais, bet ir buitiniais, truputį net teisiniais klausimais. Darbo pradžioje net truputį pavydėdavau, kad neturiu tiek žinių, gebėjimų, kad galėčiau taip išsamiai konsultuoti žmogų ir tokio žmonių pasitikėjimo, kokį turi mano kolegė. Kartais asmuo paskambinęs ar atėjęs klausdavo, ar gali pasikalbėti su mano kolege, o jai nesant darbe atsakydavau, kad šiuo metu jos nėra, tačiau galbūt aš galėčiau padėti, o žmogus atsakydavo, kad sulauks mano kolegės, nes tik ji gali jam padėti. Ir pagalvodavau, kad ir aš noriu, kad žmonės pasitikėtų manimi, žinotų, kad galiu padėti, kreiptųsi į mane. Ir dabar, dirbdama ketvirtus metus, džiaugiuosi, kad žmonės kreipiasine tik į mano kolegę, bet ir į mane. 

Kaip gimė idėja straipsniui

Jau keli metai socialiniai darbuotojai, savivaldybių administracijų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – SADM), nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO) bei kiti socialinės apsaugos srityje dirbantys specialistai reguliariai susitinka ir diskutuoja įvairiomis temomis. Šiai grupei labiausiai būdinga tai, kad susitikimų metu yra dalinamasi kaip vieni ar kiti dalykai veikia praktikoje, kaip praktiką veikia nauji teisės aktai ar rekomendacijos. Kiekvieną kartą susitikus, randama vis naujų temų, kurios įtraukia, dalyviai dalinasi savo praktikos pavyzdžiais. Paskutinį kartą (2021 m. pavasarį) susitikus grupei, kilo diskusija apie savivaldybių ir SADM bendradarbiavimą. Tema pasirodė labai plati, atsirado daug pavyzdžių kas tai yra, kaip tai veikia ir kokias mintis, o kartais ir jausmus tai sukelia. Todėl buvo nutarta šia tema padiskutuoti šiek tiek plačiau, kad būtų galima skirti daugiau laiko kiekvieno nuomonei, pavyzdžiams, patirčiai išgirsti. 

Prieš porą metų parašiau savo pirmąjį „populiarųjį“ straipsnį. Turbūt dauguma įsivaizduoja, kad straipsnių rašymas nevyksta taip lengvai: atsisėdi, parašai ir paleidi į platųjį pasaulį (nors gal kas nors taip irgi moka). Mano rašymas vyko taip, kad kuomet parašydavau savo mintis, siųsdavau jas kolegei (Lies iš Olandijos, kurią pažįsta jau „pusė Lietuvos”), po to susitikdavom ir aptardavome turinį. Kažką pakeisdavau, kažką palikdavau taip, kaip man atrodo tinka geriau. Po kelių individualių susitikimų su Lies, straipsnį pabaigiau ir nusiunčiau darbo grupei reakcijoms… Dvi dienos, kol gavau pirmą laišką-reakciją, man truko labai ilgai! Labai jaudinausi, nes su straipsniu atskleidžiu ir dalį savęs. Tai taip trapu, nes turiu didelį norą, kad mane suprastų, kad klaustų, kas neaišku, o ne iš karto smerktų, vertintų net nepabandę įsigilinti. Tuo pačiu suprantu, kad vertinimų neišvengsiu, todėl bijojau, bet vis tiek dariau. Greičiausiai netikėjau, kad man pavyks, nes nustebau, kai sulaukiau daug teigiamų reakcijų, atsiliepimų ir skatinimų rašyti daugiau. Taip pat buvo ir kelios pastabos, ką galėčiau parašyti aiškiau. Gavau darbo grupės palaikymą ir buvo visai drąsu viešinti savo „pirmąjį kūdikį/blyną” plačiau.

Praėjus kuriam laikui, kita kolegė parašė savo straipsnį ir taip, kaip aš anksčiau, atsiuntė visiems sureaguoti. Tokiu principu dirba mūsų darbo grupė. Šį kartą atsitiko taip, kad turėjau kitų darbų ir nesureagavau. Tiesą sakant, daug kas iš darbo grupės nesureagavo, todėl straipsnio autorė dar kartą paprašė visų atsiliepimų. Tai kartojosi kelis kartus. Aš pati sureagavau po laiko ir pakankamai nekonstruktyviai. Ši situacija paskatino šiek tiek pasigilinti, kas atsitinka, kad aš pati, žinodama, kaip jautru laukti reakcijų iš kolegų, darbo grupės narių ir kaip stipriai jų norisi, nesuteikiau to savo kolegei. Kartą susitikom su Lies ir kartu reflektavom apie situacijas, kai nori reakcijų, bet jų nesulauki. Toliau dalinamės su jumis keliomis mintimis, ką atradom.

Norime Jus artimiau supažindinti su socialinio darbo eksperte iš Nyderlandų Lies Gualthérie van Weezel. Ji nuo 1996 metų reguliariai atvyksta į Lietuvą. Nyderlanduose ekspertė dirbo socialine darbuotoja institucijoje jaunimui su specialiaisiais poreikiais, dėstė vidutinio ir aukštesnio lygio kursuose (Lietuvos sistemoje atitinkančiuose bakalauro ir magistro lygį) socialiniams darbuotojams. Ji yra supervizorė ir nepriklausoma ekspertė, kurios domėjimosi sritys - socialinio darbo metodai, grupinis darbas, komandinis darbas, vadyba. Lietuvoje Lies Gualthérie van Weezel vykdo įvairias veiklas, veda supervizijas bei seminarus socialiniams darbuotojams. 

Tikimės, jog šis interviu leis Jums atsitraukti nuo kasdieninių darbų ir kartu su mumis pasidžiaugti Lietuvos socialinio  darbo vystymusi ir pasiekimais. 

-  Gal galėtumėte papasakoti, kaip 1996 m. nusprendėte atvykti į Lietuvą ir kodėl būtent pasirinkote mūsų šalį? 

Viskas prasidėjo, kai pradėjo griūti Sovietų sąjunga. Tada supratau, kad apie rytų valstybes ir kas jose vyksta nelabai daug žinau. Pasidarė smalsu. Turėjau kelias galimybes, dalyvavau konferencijose ir seminaruose keliose Rytų Europos šalyse.  

Olandijoje vyko konferencija, kurioje dalyvavo ir keli lietuviai. Čia susipažinau su studente iš Lietuvos. Ji tuo metu studijavo užsienyje. B. Švedaitė ir pakvietė mane atvykti į Lietuvą. 

Man kaip visada buvo įdomu praktika, kas vyksta socialinio darbo sferoje, o ne vien tik materialinė gerovė ir kaip “atvežti”, pritraukti finansus į Lietuvą. 

Dabar, kai dauguma socialinės globos centro „Vija“ gyventojų ir darbuotojų pasiskiepijo nuo Covid19 ligos, kai antrasis karantinas jau po truputį traukiasi, noriu pasidalinti savo ir kolegų iš socialinės globos centro „Vija“ patirtimi, kai 2020 metų pavasarį mus kiek netikėtai „ištiko“ karantinas. Dirbu stacionariuose globos namuose, kuriuose gyvenantys intelekto ir/ar psichosocialinę negalią turintys vaikai ir suaugę asmenys, pandemijos kontekste labiau pažeidžiami ne tik dėl sveikatos būklės, bet ir dėl gyvenimo didelėse grupėse. Didelė tikimybė, kad užsikrėtus koronavirusu bent vienam iš asmenų, tarkime darbuotojui, apie 20-30 asmenų atsiduria rizikoje, kaip turėję didesnės ar mažesnės rizikos kontaktą.  Ir nors įvairios valstybės institucijos jau pandemijos pradžioje kalbėjo kaip imsis veiksmų, kad padėtų apsaugoti globos namus krizės COVID-19 metu, įskaitant patarimų teikimą, medicinos pagalbos stiprinimą, pastangas užkirsti kelią viruso plitimui ir sumažinti infekciją, gyventojų ir darbuotojų tyrimus ir kitas palaikomąsias priemones, realybėje situacija buvo kiek kitokia. Visa su Covid19 ligos suvaldymu susijusi atsakomybė buvo „permesta“ įstaigoms – krūva LR Sveikatos apsaugos ministro - Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimų, kuriuos reikėjo pritaikyti globos namų veikloje. Tačiau kaip tai padaryti galvokite, spręskite ir užtikrinkite patys. 

Šiuo metu visas pasaulis išgyvena nežinomybę dėl pandemijos. Yra įvairių kraštutinumų, kai žmonės desperatiškai pradėjo bijoti bet kokio kontakto; kiti iš viso mano, kad virusas sugalvotas dėl politinių tikslų; treti tuo tarpu bando išlaikyti ar atkurti sveiką santykį, kuris buvo labai trapus, kai visi privalėjo laikytis tam tikro lygio izoliacijos. Šiame kontekste išryškėjo įvairios galios ir nugalinimai. Norint atkurti lygiavertį santykį su kitais ir su savimi, kaip niekad praverstų klausimų kėlimo įgūdžiai.

“Kas pagalvota - nebūtinai pasakyta;

Kas pasakyta - nebūtinai išgirsta;

Kas išgirsta - nebūtinai suprasta;

Kas suprasta - nebūtinai priimta”

Konrad Lorenz

Naujai pradėjęs dirbti seniūnas pakvietė socialinę darbuotoją pas save į kabinetą ir paprašė, kad papasakotų, ką ji dirba. Socialinė darbuotoja sutriko, nustebo ir pajuto, kad ją nori kontroliuoti. Ji atsakė keliais sakiniais bendrą esmę ir išėjo.

Tai labai įdomus ir autentiškas patirties pasidalinimas, kaip mažesnio miestelio socialinė darbuotoja, nutarusi steigti vaikų dienos centrą susiduria su vietinės Savivaldybės nepalaikymu ir netgi tos veiklos menkinimu. Tai pavyzdys, kaip deklaruojamas bendradarbiavimas su nevyriausybiniu sektoriumi visiškai neveikia.

Tuo pačiu tai yra ir įkvepianti istorija, kiek daug pokyčio gali sukurti žmogus, kuris turi tikslą ir deda pastangas, kad jo pasiektų.

Nors ir netrumpas, bet labai lengvai skaitomas pokalbis. Tikimės jis sužadins diskusijas ir tolimesnius patirties pasidalijimus - visada laukiame jų www.socdarbas.lt puslapyje!

Kas paskatino steigti vaikų dienos centrą

Kažkada labai seniai svajojau turėti savo Vaikų dienos centrą. Mintis sustiprėjo kaip baigiau mokslus. Svajonė buvo tokia, jog dienos centras būtų kitoks, su mažiau biurokratinių dalykų, mažiau taisyklių, kuriuos turi savivaldybių vaikų dienos centrai. Labai norėjau vaikams padėti, kad tas vaikų dienos centras būtų šiltesnis, jautresnis ir labiau namus primintų. Taip pat, kad dirbantys žmonės nežiūrėtų tik į darbo valandas ir ką tik turi padaryti pagal raidę. Kad nedarytų vien tik tai, kas parašyta, kad vaikams būtų daugiau pramogų.  Kažkada bandžiau kurti, rašyti dėl patalpų renovacijos, bet tada pavėlavau su projektų rašymu, o patalpoms reikėjo daug remonto ir taip kurį laiką tik mintis buvo, bet nieko nepavyko konkretaus padaryti.

Nepalaikanti darbo kasdienybė pastumėjo link apsisprendimo

Vėliau pradėjau dirbti savivaldybės vaikų dienos centre. Man ten buvo sunku... nuolatos jaučiausi kontroliuojama. Netikėtai vedėja vis užsukdavo “pažiūrėti” ką veikiame. Turėjome tuo metu daug vaikų, apie 25 vaikus. Man sakydavo, jog kaip gerai, kad daug vaikų. Tačiau nuvažiavus pas direktorių skųsdavo, jog per daug vaikų. Prieš atsidarant vaikų dienos centrui kalbėjau su vedėja, kokia yra vaikų norma. Tačiau atsakymas buvo, jog jokios normos nėra. Vėliau pradėjo eiti kalbos, jog vaikų dienos centre nėra vaikų ar vos keli vaikai ateina. Tai tada pradėjome rinkti sutartis su tėvais ir sąrašus vaikų, kurie ateina kiekvieną dieną, jog turėtume įrodymus. Tuos sąrašus siųsdavome į paslaugų centrą. Tai buvo sunku, kaip darbuotojai, nes vieną dieną man sakydavo, kad mažai vaikų, kai parodydavau, kiek vaikų yra dienos centre sakydavo, kad per daug vaikų. Tai buvo labai neaišku, kaip elgtis.  Tokios skirtingos žinutės buvo siunčiamos man ir kolektyvo nariams. Prasidėjo ir apkalbos.

Socialiniame darbe darbuotojams neretaitenka susidurti su agresyviais klientais, kurie kartais turimą pyktį nesąmoningai nukreipia į aplinką ar darbuotją, kartais tiesiog patiria frustraciją ir bejėgystę ir dėl to jiems kyla agresija. Socialiniai darbuotojai kelia klausimus apie savo saugumą, pačių turimus įrankius ir gebėjimus kaip elgtis agresijos akivaizdoje. Dar 2018 metų pabaigoje Lietuvoje lankėsi specialistas iš Olandijos Marco Dieleman, kuris veda mokymus darbuotojams, kurie dirba su agresyviais klientais. Mokymų metu darbuotojai analizavo dėl kokių priežasčių klientams kyla stresas, pyktis, mokėsi kontroliuoti savo emocijas ir stresą, ieškojo būdų, kaip išlikti ramiems stresinėje situacijoje, kaip anksti atpažinti iš kliento kylančią agresiją ir kokias prevencijos priemones taikyti. Praktinėje dalyje darbuotojai mokėsi technikų, užtikrinančių saugumą ūmios agresijos metu, kaip apsaugoti save aplinkinius ir patį klientą. Taigi, norisi pasidalinti keletu pastebėjimų iš mokymų bei patarimų, kurie galbūt bus vertingi dirbantiems su žmonėmis. 

Ten kur kyla agresija (prieš save arba kitą) visada reikėtų ieškoti priežasčių dėl ko taip vyksta. Agresija gali kilti iš frustracijos arba būti instrumentinė t.y būti naudojama kaip įrankis gauti tai, ko norima.  O ką gali padaryti darbuotojas? Pirmiausia atpažinti pats ir padėti tai atpažinti žmonėms su kuriais dirba. Socialiniame darbe tai labai svarbu, kadangi klientai dažnai stokoja įgūdžių atpažinti kas su jais vyksta, taip pat sunkiai gali tai įvardinti. Jei agresija kyla iš frustracijos, svarbu padėti nurimti, o jei atpažįstame, jog tai naudojama kaip instrumentas kažką gauti – svarbu uždėti ribą ir padėti klientui ieškoti kitokių būdų tikslui pasiekti. 

Skirtumą aiškiau galime atpažinti mažų vaikų elgesyje, juk bene visi esame matę kaip parduotuvėje vaikas krenta ant žemės, pyksta, ašaroja, kad jam nupirktų vieną ar kitą – kai agresija naudojama kaip įrankis, jog būtų patenkinamas poreikis. Vėliau atpažinti panašias situacijas tampa kiek sunkiau, tačiau svarbu visada perklausti iš kur kyla agresija? Ir paieškoti nepatenkintų poreikių ir iš kur kyla frustracija bei atitinkamai reaguoti.

Jei klientui kyla agresija, pyktis ir jis ima elgtis destruktyviai, yra keletas žingsnių, kurių svarbu imtis:

Bendraudama su socialiniais darbuotojais, lydinčiais sudėtingas šeimas, pastebėjau labai panašią tendenciją, kuria noriu pasidalinti. Gal tai bus impulsas refleksijai ar diskusijoms. 

Pastebiu, kad kai šeimos patenka į kritines situacijas, kuomet reikia kažką gelbėti, vaiko gerovė būna pavojuje, socialiniai darbuotojai dirbantys su tomis šeimomis dažnai turi labai aiškiai išdirbtus algoritmus, kaip jiems reikia reaguoti. Jie veikia greitai nepaisant stokojančio bendradarbiavimo su kitomis įstaigomis ir patiriamos rizikos. Tuomet jei domiuosi,  kas vyksta jų darbiniame gyvenime, atsakymas būna labai aiškus- buvo atvejis. Apie jį ventiliuojamės su kolegomis, šeimos nariais ir supervizijoje.  

Bet  po to seka etapai, kuriuose šeimos gyvena be ypatingų kritinių situacijų. Kartais vaikščiodamos ant plono lyno, lyg tiksinti bomba, kuri socialinių darbuotojų nujautimu kažkada vėl sprogs. Kartais šeima iš ties daro teigiamus pokyčius, ir atsiranda viltis, kad situacija turi šansą gerėti. Ir jei toje fazėje domiuosi, kaip gyvena socialiniai darbuotojai, atsakymas būna „viskas gerai“. 

Aš dažnai keliu klausimą, kas vyksta toje „viskas gerai“ fazėje,  kam yra išnaudojamas šis laikas. Ir jaučiu, kad tai dar reikia įsivardinti, algoritmų šioje fazėje nėra. Gal tai laikas, kuomet socialiniai darbuotojai ilsisi po patirto streso ir.. ruošiasi kitam atvejui.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su 6 profesinėmis sąjungomis, veikiančiomis socialinių paslaugų įstaigose ir atstovaujančiomis socialinių paslaugų srities darbuotojus, dar nuo 2015 metų vedė derybas dėl socialinių paslaugų šakos kolektyvinės sutarties parengimo ir pasirašymo. Profesinės sąjungos atstovavo darbuotojų interesus, ministerija buvo įgaliota atstovauti darbdavius. Po beveik trejų metų, t.y. š. m. gegužės 18 d. buvo pasirašytaSocialinių paslaugų šakos kolektyvinė sutartis, kuri taikoma 35 socialinių paslaugų įstaigose. Minėtose 35 socialinių paslaugų įstaigose dirba beveik 3,2 tūkst. darbuotojų, iš kurių, pagal profesinių sąjungų pateiktą informaciją, apie 1 tūkst. yra profesinių sąjungų nariai.

Esminiai susitarimai:

Dirbant socialine darbuotoja vaikų dienos centre (tai buvo pirmasis mano darbas pabaigus socialinio darbo studijas) nedavė ramybės klausimas, kaip iš tikrųjų atsiranda teisės aktai, kas ir kada sugalvoja ir nusprendžia, kad tam tikros teisės aktų nuostatos jau turėtų būti keičiamos, kaip kardinaliai keičiamos, kiek teisės aktai spėja eiti koja kojon su praktika? Visi turbūt puikiai žinome, kiek reikia LR piliečių, kurie turi rinkimų teisę, parašų, kad būtų galima pateikti įstatymo projektus Seimui. Arba, kiek reikia piliečių,kurie turi rinkimų teisę, parašų, kad būtų galima skelbti referendumą dėl piliečiams svarbių klausimų. Man tiesą sakant visada atrodė, kad tai neįmanoma... o ypač kai esam tokie susvetimėję. Deja. Todėl visada atrodydavo, kad viską sprendžia „ten tie kur valdžioj“, „biurokratai“, kurie neturi nieko bendro su praktika, o kartais ir realybe.

Kad ir kaip niūriai viskas atrodė, tačiau padirbus kelerius metus supratau, kad įtaką daryti galime visi, kad pokyčiai gali ateiti iš apačios, iš praktikos.

Šiandien populiaru yra kalbėti apie tarpdiscipliniškumą – tad kviečiame netradiciškai ir supervizoriškai pagalvoti apie  tai, kas gali būti bendro tarp socialinio darbo ir pardavimų vadybos. 

Kalbėdami apie pardavimų vadybą bei versle dirbančius asmenis, dažniausiai galvojame, jog svarbiausias tikslas, kurį reikia pasiekti dirbant šioje srityje – tai pardavimas. Parduodamos prekės, paslaugos, informacija, saugumas, laimės, džiaugsmo, sveikatos ir sėkmės receptai ar akimirkos. Kartais parduodami netgi pažadai. Neretai kainuojantys išties nemažai. Ir dažnai  atsiranda norinčių jų įsigyti, – ypač jei pardavinėjantis asmuo yra profesionalus pardavėjas, žinantis kaip tai padaryti. Profesionalus pardavėjas padarys taip, kad pirkėjas suprastų savo poreikius ir įsigytų tai, ko jam tuo momentu reikia.

Socialiniai darbuotojai Lietuvoje šiandien paslaugas teikia nemokamai, – už daugumą jų sumoka mūsų valstybė arba kitaip tariant – mes, mokesčių mokėtojai. Taigi, paslaugos klientams kaip ir nieko nekainuoja – taigi prie ko čia pardavimai?

Kartais susiduriu su požiūriu, kai supervizija suvokiama tarsi „nesusitvarkymo su savo darbu“ ženklas. Tai liečia ir pavienius asmenis, kurie užsisako individualią superviziją, ir vadovus (visame tekste kalbėdama apie asmenis vyriška forma turiu omenyje abi lytis), kurie dalyvauja supervizijoje su visa komanda.

Iš patirties atpažįstu, kad tai, kiek kokybiškai yra atliekamas darbas, kiek laimingas savo darbovietėje jaučiasi darbuotojas arba kaip produktyviai veikia komanda, labai priklauso tiek nuo vadovo, tiek nuo darbuotojų įgūdžių. Kitaip tariant, nuo mūsų pačių priklauso kaip susitvarkysime su kylančiomis įtampomis. Kokybiškam darbui labai svarbus yra sugebėjimas reflektuoti savo elgesį, santykius su kitais, atpažinti motyvacijos ir nusivylimo faktorius.