Kaip gimė idėja straipsniui
Jau keli metai socialiniai darbuotojai, savivaldybių administracijų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – SADM), nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO) bei kiti socialinės apsaugos srityje dirbantys specialistai reguliariai susitinka ir diskutuoja įvairiomis temomis. Šiai grupei labiausiai būdinga tai, kad susitikimų metu yra dalinamasi kaip vieni ar kiti dalykai veikia praktikoje, kaip praktiką veikia nauji teisės aktai ar rekomendacijos. Kiekvieną kartą susitikus, randama vis naujų temų, kurios įtraukia, dalyviai dalinasi savo praktikos pavyzdžiais. Paskutinį kartą (2021 m. pavasarį) susitikus grupei, kilo diskusija apie savivaldybių ir SADM bendradarbiavimą. Tema pasirodė labai plati, atsirado daug pavyzdžių kas tai yra, kaip tai veikia ir kokias mintis, o kartais ir jausmus tai sukelia. Todėl buvo nutarta šia tema padiskutuoti šiek tiek plačiau, kad būtų galima skirti daugiau laiko kiekvieno nuomonei, pavyzdžiams, patirčiai išgirsti.
Maži papildomi žingsniai,dideli lūkesčiai – ar priimame vieni kitus rimtai
Susitikus ir pradėjus diskutuoti, supratome, kad tema yra beveik neišsemiama, nes vis atranda temos aspektai, į kuriuos galima gilintis be perstojo. Diskutuojant supratome, kad dažniausiai bendradarbiavimas tarp šių dviejų – SADM ir savivaldybių administracijų – institucijų vyksta dėl esamos praktikos, dėl naujai kuriamų teisės aktų ar jų tobulinimo bei jų aiškinimo. Pasidalinti pavyzdžiai parodė, kad tiek savivaldybės kreipiasi į SADM (pasiklausti, pasitikslinti, pasiaiškinti ir pan.), tiek SADM kreipiasi į savivaldybes (pasidomėti, patikslinti, paprašyti ir pan.). Todėl galėtų pirštis mintis, kad sistema veikia, vyksta bendradarbiavimas, viskas gerai. Tačiau klausantis grupės narių ir diskutuojant, neapleido jausmas, kad vis tik kažkas yra ne taip, yra nemažai nepasitenkinimo esamu bendravimu ir bendradarbiavimu. Ir matyt tas nepasitenkinimas kyla iš abiejų pusių. Turbūt toliau gilinantis į šią temą reikia suprasti, kad tiek savivaldybės, tiek SADM yra didžiulės sistemos. Darbuotojų skaičius skirtingose savivaldybėse svyruoja nuo keliasdešimties iki kelių šimtų. SADM taip pat dirba daugiau nei 200 darbuotojų. Skirtingose savivaldybėse labai skirtingai organizuojamas darbas – vienose yra atskiri skyriai socialinėms paslaugoms ir socialinei paramai ar net dar smulkiau išskaidytos funkcijos, kitur vienas skyrius atsakingas už visą socialinę politiką savivaldybėje. SADM skirtingi skyriai taip pat labai skirtingai bendrauja ir bendradarbiauja su savivaldybėmis – vienuose skyriuose įprasta betarpiškai bendrauti, dalintis, kituose skyriuose labiau priimtinas oficialus (popierinis) bendravimas. Į visa tai atkreipiau dėmesį, nes net ir tokie techniniai dalykai gali labai stipriai veikti bendravimą ir bendradarbiavimą. Vienas iš bendradarbiavimo pavyzdžių – kai SADM siunčia kažkokią informaciją savivaldybėms. Kai kuriais atvejais SADM siunčia ne tik bendrą raštą savivaldybės administracijai (t. y. bendru savivaldybės el. pašto adresu), tačiau ir tam skyriui ar net konkretiems specialistams, kuriems ta informacija yra aktuali. Kaip pastebėjo vienos savivaldybės atstovė, taip informacija konkrečius adresatus pasiekia greičiau, o tai ypač svarbu, kai skubiai prašoma pateikti informaciją, duomenis ar tikslas kuo greičiau pateikti informaciją savivaldybei. Tačiau norint, kad šis labai paprastas ir tiesiog techninis žingsnis veiktų, būtinas abipusis įsipareigojimas. Įsivaizduokime situaciją, kad SADM labai skubiai prašo pateikti duomenis, raštą išsiunčia savivaldybei bendruoju el. paštu ir papildomai konkretaus skyriaus konkrečiam specialistui. SADM specialistas atliko kelis papildomus žingsnius norėdamas, kad informacija greičiau pasiektų savivaldybės specialistus ir jie galėtų kuo greičiau padaryti tai, ko prašoma ir sutaupyti laiko ir nervų, nes terminai visada „turėjo būti vakar“. Tai nėra sudėtinga, tačiau net ir keli nesudėtingi, papildomi žingsniai užima šiek tiek laiko (o jis, kaip visi savo žinom, kartais vaidina labai didelį vaidmenį, ypač kai tenka suktis kaip tam žiurkėnui savo rate). Kas nutinka, jeigu savivaldybės specialistas atostogauja ir savo el. pašte neuždėjo automatinio atsakymo, kad jo nėra darbe ir jis netikrina savo pašto? Gali nenutikti nieko, nes iš bendrojo savivaldybės pašto informacija atkeliaus kur reikia dar tą pačią dieną. Bet gana neretai pasitaiko, kad informacijai „suvaikščioti“ prireikia ir poros dienų. O juk terminas „reikėjo vakar“... Ir tik maža smulkmena – darbuotojas pamiršo užsidėti automatinį atsakymą. Tokia maža smulkmena gali kelti nepasitenkinimą, kai galiausiai išsiaiškinama, kad informacija nepasiekė adresato taip greit kaip tikėtasi. Nepasitenkinimas iš abiejų pusių. Viena pusė gali jausti susierzinimą, nes ir vėl informaciją reikia pateikti per nerealų, labai trumpą, terminą, o dar ir ta informacija atkeliavo pavėlavusi. O kita pusė gali jaustis nusivylus, kad net ir padarius papildomų veiksmų, kad informacija „suvaikščiotų“ greičiau, tai pavirsta niekais, nes kažkas tiesiog neuždėjo automatinio atsakymo... Norint, kad tokios smulkmenos negadintų bendravimo ir bendradarbiavimo kokybės, būtina laikytis susitarimų. Žinoma, visko nutinka, pasimiršo, gal nutiko kažkas labai netikėto, force majore. Bet visi susitarimai privalo būti priimami rimtai, nes tik jų laikantis, komunikacija vyksta sklandžiau, konstruktyviau ir nekelia nereikalingų neigiamų emocijų, nusivylimo. Taip pat tokiose ir panašiose situacijose labai svarbu realūs terminai, nes vien jau tai, kad rašte bold formatu nurodoma data iki kada reikia atsakyti, pateikti informaciją, sukelia kraujo spaudimą iki aukštumų. Ir, žinoma, kelia nereikalingą įtampą, kuri kaupiasi ir galiausiai pavirsta neigiama nuostata į tuos, kurie pastoviai tokius terminus nustato.
Nevienodas įsitraukimas
Kitas aspektas, kuris atsiskleidė diskutuojant, tai – nevienodas savivaldybių atstovų į(si)traukimas į įvairias SADM darbo grupes, diskusijas ir pan. Lyg ir savaime suprantama, kad ne visi turi vienodas galimybes dalyvauti darbo grupėse ar kituose diskusijų formatuose. Ypač sumažėja galinčiųjų gretos, kai darbas tokioje grupėje yra skubus, intensyvus. Tačiau (ypač) tais atvejais, kai vienų savivaldybių atstovai visada gali, o kitų visada negali, susidaro paradoksali situacija. Savivaldybių, kurių atstovai visada gali, kitų akyse tampa labiau informuoti. O visų kitų savivaldybių atstovai gali jaustis, kad kažkas jiems nesakoma, kažkas turi geresnius šansus pasiruošti ir pan. Kad tokia situacija nesusidarytų, būtina aiškiai suvokti ir iškomunikuoti, kad tai, kas diskutuojama darbo grupėse, nėra oficiali SADM pozicija ar tvarka. Tai yra diskusija ieškant geriausio varianto. Tai, kas diskutuojama ar pasakoma tokios darbo grupės pradžioje, kinta diskusijų metu. Darbo grupei pabaigus darbą į teisės aktus gali „sugulti“ visiškai kiti dalykai, kurie išdiskutavus pasirodė tinkamiausi. Taip pat labai svarbu ir kad savivaldybių atstovai, kurie dalyvauja darbo grupėse, neskubėtų dalintis su kitomis savivaldybėmis tuo, kas diskutuojama darbo grupėse, nes, kaip minėta, ne visos diskusijų temos tampa teisės aktų pagrindu. Taip pat, net ir darbo grupei pabaigus darbą, jos siūlymai teisės aktu tampa dar labai negreit. Projektas derinamas su kitais SADM skyriais, tada „keliauja“ į kitas organizacijas (kitas ministerijas, savivaldybes, NVO ir pan.). Po derinimo proceso projektas gali atrodyti visiškai kitaip nei prieš išsiunčiant derinti.
Teisės aktų aiškinimas – gairės praktikai ir kodėl svarbu aiškinant neįnešti daugiau sumaišties
Darbas diskusijų formatuose ar darbo grupėse dalyviams suteikia galimybę laisvai interpretuoti situacijas, dalintis savo patirtimi ir įžvalgomis. Taip nutinka, nes darbo grupės diskusijos nėra teisės aktai, kurie kaip kartais sakoma tarsi sugipsuoja viską. Visiškai kita situacija kai ministerijos specialistų aiškinimas daugiau ar mažiau skiriasi nuo to, kaip rašo teisės aktai. Šitokie neatitikimai taip pat gali kelti įtampą, apsunkinti bendravimą. Tai galima iliustruoti dviem pavyzdžiais: savivaldybė parašo raštą SADM ir paklausia aiškinimo dėl teisės akto taikymo. Raštas oficialus, jame pateikiama gana nedaug konteksto dėl ko kilo klausimas. SADM specialistai iš to, kas parašyta rašte, bando tą kontekstą suvokti ir atsakyti remiantis konkrečiais teisės akto punktais. Antrajame pavyzdyje – kita savivaldybė, turėdama panašų klausimą, nutaria, kad geriau būtų paskambinti tiesiai specialistui, kuris kuruoja tą sritį ir pasikalbėti gyvai. Kalbant telefonu, SADM specialistas gali užduoti patikslinančius situaciją klausimus, labiau įsigilinti į temą ir problematiką ir atsakyti plačiau nei tik nurodydamas konkretų teisės akto punktą. Taip pat, jeigu situacija yra netipinė ar nėra labai konkrečiai apibrėžta teisės akte, SADM specialistas gali aiškinti remdamasis teisės akto principais, kurie nurodo teisės akto veikimo kryptį ar viziją, nors pačiame teisės akte gali nebūti konkretaus punkto nurodytai situacijai. Todėl gali atrodyti, kad panašius dalykus specialistais aiškina skirtingai. Taip pat gali skirtis praktika, kuriai taikomas teisės aktas. Tas dažnai pastebima kai lyginamos praktikos didmiesčių savivaldybėse ir mažose, kaimiškose savivaldybėse. Svarbu suprasti, kad konkreti praktika atsiranda taikant tuos pačius teisės aktus, tačiau dėl to, kad teisės aktai neapibrėžia ir net negali siekti apibrėžti visų situacijų, nes tai tiesiog neįmanoma. Teisės aktai tampa tik gairėmis, kurios nubrėžia pagrindinius, svarbiausius dalykus. Tačiau diskutuojant, buvo pastebėta, kad nutinka ir taip, kad tą pačią situaciją telefonu aiškina vienaip, o paprašius oficialaus atsakymo (t. y. rašto), tas aiškinimas pakinta. Tokia praktika gali skatinti nepasitikėjimą ir neužtikrintumą, tai gali neigiamai veikti bendravimą ir bendradarbiavimą.
Grįžtamojo ryšio (net ir neigiamo) svarba
Kaip jau buvo minėta aukščiau, dažniausiai bendraujama tarp SADM ir savivaldybių dėl teisės aktų ar jų projektų. Dažna situacija tokia, kad SADM parengia teisės akto projektą ir siunčia jį pastaboms savivaldybėms. Kaip jau minėta, dažniausiai pastabas reikia pateikti labai greitai... Yra posakis – arba greit, arba gerai. Retai arba beveik niekada nebūna ir gerai, ir greit. Gavus teisės akto projektą, kuriam pastabas reikia pateikti tarkim per tris darbo dienas, kyla klausimas, ar toks skubotas pastabų prašymas nėra tik „pliusiuko“ užsidėjimas? T. y. ar tai nėra tik formalumas, kuris leistų pasakyti, kad projektas derintas su suinteresuotomis pusėmis? Kitas šios situacijos aspektas yra tai, kaip teikiamas grįžtamasis ryšys į pateiktas pastabas. Jeigu į pastabas atsižvelgta, padaryti pakeitimai, tai tarsi leidžia pasijausti, kad tavo nuomonė svarbi, kad praktika taps aiškesnė ar pan. Tokiu atveju grįžtamuoju ryšiu galima palaikyti teisės akto pakeitimą. Tačiau net ir tokiu atveju ne visada tokio grįžtamojo ryšio pakanka. O kaip tais atvejais, kai į pateiktas pastabas nėra atsižvelgiama? Retai kada yra paaiškinama, kodėl pastaba, pasiūlymas nebuvo priimti. Kartais būna taip, kad teikiami siūlymai prieštarauja kitiems teisės aktams arba yra kitų objektyvių priežasčių. Įvardinus tas priežastis, kiltų mažiau nepasitenkinimo ar motyvacijos mažėjimo. Nes jeigu specialistai dėjo pastangas teikdami pastabas, pasiūlymus, reikia paaiškinti, kodėl vienas ar kitas pasiūlymas liko už teisės akto ribų. Jeigu to nėra padaroma, t. y. nėra suteikiamas grįžtamasis ryšys, specialistai savivaldybėse gali prarasti motyvaciją stengtis ir pastabas ar pasiūlymus teikti iš vis. Nes juk tarsi nebyliai pasakoma, kad stengtis nėra prasmės, nes niekas vis tiek nekreipia dėmesio. Vienos savivaldybės atstovė pateikia savo refleksiją apie tokias situacijas:
„Liūdina tai, kad į projektų pateiktas savivaldybių praktikų pastabas beveik niekad neatsižvelgiama ir išvystame teisės aktą, kurį taikyti savivaldybėse kartais yra beveik neįmanoma, todėl paskutiniu metu jau net nebesistengiama teikti pastabų, nes žinoma, kad į jas nebus atsižvelgta. Peršasi mintis, kad atliekamas tik formalumas. Pastebime, kad visų lygių teisės aktų kūrime, tiek įstatymų, tiek Vyriausybės nutarimų ar ministrų įsakymais tvirtinamų aprašų, savivaldybės nedalyvauja tokia apimtimi, kokia norėtųsi. Daugybė savivaldybių veikloje itin svarbių teisės aktų yra priimama skubos tvarka, neužtikrinant galimybės nei savivaldybėms, nei piliečiams dalyvauti teisėkūroje, neišgirstant savivaldybių, kurioms dažnu atveju tenka dirbti praktinį darbą pagal naujuosius teisės aktus. Apmaudu pripažinti, tačiau net ir geros, inovatyvios iniciatyvos užstringa įgyvendinimo stadijoje, nes planuojant nebuvo tartasi su tais, kurie turėtų tas iniciatyvas įgyvendinti. Paskubomis atlikti darbai praktikoje sukelia chaosą ir piliečių nusivylimą. Ypač jautri pokyčiams sritis – socialinė apsauga. Ar įmanoma įgyvendinti gerovės valstybės idėją, kai nuolat kinta socialinę pagalbą reglamentuojanti teisinė aplinka? Vien per 2020 metus Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras pasirašė daugiau nei 400 įsakymų pakeitimų. Kiek kartų keičiami įstatymai yra sunku suskaičiuoti. Prisitaikyti prie nuolat kintančios socialinės apsaugos sistemos yra be galo sunku tiek savivaldybių administracijoms, tiek gyventojams. Gerovės valstybė turėtų būti stabili. Visomis prasmėmis.“
Žinoma, būna situacijų, kai pateikti pasiūlymai būdingi tik vienos savivaldybės praktikai arba siūlymas iš esmės prieštarauja teisės akto principams. Tačiau net ir tokiais atvejais, konstruktyvus grįžtamasis ryšys, paaiškinant kodėl vienos savivaldybės praktika netinka nacionaliniam teisės aktui ar kodėl teikiama pastaba prieštarauja teisės akto principams ar kuriamai politikai, padėtų išvengti nesusipratimų ateityje vėl prašant pasiūlymų ir pastabų. Kalbant apie teisės aktų principus, rengiant naują reguliavimą ar keičiant galiojantį, reiktų pradėti nuo principų ir pagrindinio tikslo įvardijimo. Nes kartais tas pats teisės akto punktas „nušvinta“ kita šviesa, kai labiau įsigilini į teisės akto principus ir pagrindinį tikslą. Jeigu yra veiksmas, turi būti ir atoveiksmis. Jeigu yra vienos institucijos pastanga, turi būti kitos institucijos reakcija į ją. Tik taip galime kurti konstruktyvų dialogą.
Akmenukas bate
Dar viena tema, kuri vis „sukdavosi“ diskusijose buvo apie tai, kaip SADM siunčia informaciją. Kartais SADM, siekiant kuo platesnių pasiūlymų ar reakcijų, informaciją siunčia ne tik savivaldybių atstovams ar suinteresuotiesiems skyriams, tačiau ir biudžetinių savivaldybių įstaigų ar nevyriausybinių organizacijų praktikams, veikiantiems tame lauke. Sveikintina SADM praktika, tačiau teko išgirsti, kad kai informacija sklinda gana plačiai, tai sukelia tam tikrą „akmenuko bate“ situaciją – kaip ir nieko baisaus, bet kažkaip nemalonu, nepatogu. Ir tas nepatogumas kyla tiems, kurie nori turėti valdžią (t. y. informaciją) savo rankose ir ją naudoti savo galios išlaikymui ir demonstravimui. SADM sulaukia nemažai reakcijų, kad tokia praktika nėra labai gera. Tokias reakcijas išreiškia tie, kurie jaučiasi, kad galia, valdžia slysta jiems iš rankų. Praktikai džiaugiasi, kad kažkam rūpi jų nuomonė ir matymas. Ši situacija turi savo privalumų ir savo trūkumų, tačiau labai svarbu, kad gavus tiek neigiamą reakciją, tiek teigiamą, būtų suteikiamas grįžtamasis ryšys. Taip parodome, kad asmenį ar instituciją priimame rimtai, kad mums svarbu jo nuomonė, o kartais ir jausmai.
Grįžtamojo ryšio teikimo tradicijos, įpročiai ir įgūdžiai
Kaip jau minėta pradžioje, SADM yra didžiulė sistema su daugybe specialistų ir daugybe skyrių, kuriuose gali vyrauti skirtingos tradicijos ir praktikos. Skirtingos tradicijos ne tik bendravimo su „išore“, bet ir teikiant grįžtamąjį ryšį. Vieni skyriai turi tam praktikos ir įgūdžių, kitiems jų dar trūksta, dar kiti net nemato reikalo grįžtamąjį ryšį teikti ar nesuvokia, jog naudinga/ reikalinga jį suteikti. Taip gali nutikti dėl esamos (įprastos, palaikomos...) bendravimo kultūros. Taip pat kartais gali būti prisiimama eksperto pozicija, kuri gali pakenkti grįžtamojo ryšio teikimui, nes... juk aš geriau žinau, kaip turi būti, tai ką čia dar aiškinsi. O gali nutikti ir taip, kad tiesiog trūksta suvokimo, kad kažkas gali turėti visiškai kitokią patirtį ar žinias nei aš. Tad tiek priimti grįžtamąjį ryšį, tiek jį suteikti gali būti labai sudėtinga ar neįmanoma. Kardinaliai skirtingos taikomos praktikos vienoje organizacijoje, net ir esant (gana) objektyvioms priežastims, kelia šiokią tokią sumaištį savivaldybėms, nes negana turėti vieną būdą bendrauti, bendradarbiauti su SADM, gali tekti turėti tų būdų kelis, priklausomai nuo to su kokiu specialistu ar skyriumi tenka bendrauti. Nuolat reikia „budėti“, ar nepasikeitė tas specialistas ar to skyriaus praktika. Ta energija galėtų būti nukreipta kitur. Taip pat tai kuria nekokią nuomonę apie visą SADM kaip organizaciją, kaip vienetą. O gal net gali kelti abejonę, kad kaip gali būti kuriama vieninga socialinė politika, jeigu nėra net vieningos bendravimo, bendradarbiavimo, grįžtamoji ryšio suteikimo tradicijos, strategijos kultūros.
Apibendrinant
Straipsnyje bandyta išryškinti pagrindinius akcentus, kurie buvo svarbūs mums diskutuojant. Suprantama, kad vienus palietėme plačiau, kitus tik vos vos panagrinėjome. Kiekvienas iš paminėtų aspektų ar situacijų gali turėti dar platesnes diskusijas. Tačiau iš čia kelios išvados, kurių reikia nepamiršti norint konstruktyvaus bendravimo ir bendradarbiavimo:
- labai svarbu ar mes priimame kitus kolegas ir jų darbą bei pastangas rimtai, ar tiesiog darome dėl „pliusiuko“;
- kiekvienas iš mūsų turime skirtingas praktikas, žinias ir patirtis. Ir tai nuostabu bei itin vertinga kai tik nusiimi eksperto ir visažinio akinius;
- organizacijos kultūra, esama tradicija gali skatinti bendravimą, bendradarbiavimą arba jį blokuoti. Tas pats pasakytina ir apie grįžtamąjį ryšį;
- pateikėme kelis pavyzdžius kaip matomas/patiriamas bendradarbiavimas tarp SADM ir savivaldybių iš skirtingų specialistų pavyzdžių ir patirties, kuri nėra neginčijama tiesa. Tai mūsų patirtis. Jūs gal turite visiškai kitokią;
- tai, kas taikoma bendraujant, bendradarbiaujant tarp skirtingų organizacijų, gali būti pritaikoma ir bendraujant organizacijos viduje, t. y. bendraujant su kolega iš kito kabineto ar kito skyriaus;
- labai svarbu praktikuoti kaip suteikti konstruktyvų, vedantį į priekį grįžtamąjį ryšį, nes tik praktikuodami to galime išmokti. Lygiai taip pat svarbu išmokti jį priimti neįsižeidžiant, nenusiviliant ir pan.
Kristina, Guoda