Yra profesijų, kurios neatneša didelio kapitalo, bet yra reikalingos ir paklausios visuomenei. Ir viena iš šių profesijų yra socialinis darbuotojas, kuris šiuolaikinėje visuomenėje atlieka didelį vaidmenį. Ne paslaptis, kad gyventojai sensta, materialinis nepritekliaus lygis, o kartais ir sveikatos būklė neleidžia aktyviai gyventi. Kartais aplinkybės susiklosto taip, kad žmogų su išoriniu pasauliu sieja tik socialinei tarnybai atstovaujantis specialistas.
Šiuolaikinis socialinis darbuotojas turėtų būti visapusiškai išprusęs žmogus, turintis žinių daugelyje mūsų gyvenimo sričių. Tai būtų galima įvardinti pirmuoju sunkumu, problema. Būdamas priešakyje kovojant su socialine negerove, vienatve, socialiniu neraštingumu, jis turi išmanyti teisinius, moralinius, psichologinius žmonių gyvenimo aspektus, mokėti ir būti pasirengęs jiems padėti − teikti pagalbą kvalifikuotai, maloniai ir kantriai.
Socialinio darbuotojo profesijos privalumas, jos prestižas suteikia moralinį pasitenkinimą ir savo poreikio bei reikšmingumo pajautimą, kuris yra svarbus žmogaus gyvenime. Socialinio darbo, kaip profesijos, prestižo kėlimas tiesiogiai priklauso nuo žmonių, institucijų, visuomeninių organizacijų nuomonės – būtent ši nuomonė daugiausia lemia prestižo ateitį. Todėl socialinio darbuotojo pareiga pirmiausia yra skatinti žinias apie socialinį darbą, reklamuoti socialines paslaugas ir formuoti teigiamą visuomenės nuomonę. Antra problema – mažas skaičius žmonių, norinčių tęsti mūsų darbą. Trečias profesijos sunkumas – profesinis perdegimas. Bendraudamas su disfunkciniais, stresą patiriančiais, kenčiančiais žmonėmis, už kurių sveikatą ir gyvybę socialinis darbuotojas neša moralinę atsakomybę, darbuotojas dažnai atsiduria stresinėje situacijoje. Ir tik stipri asmenybė gali „įjungti“ savisaugos mechanizmą. Ne visi su tuo susidoroja, ir tai taip pat rodo profesijos prestižo sumažėjimą. Ir vis dėlto socialinio darbo profesijos prestižas auga. Pastaraisiais metais į socialines tarnybas ateina daug profesionaliai apmokytų jaunuolių, kurie moka dirbti su į keblią gyvenimo situaciją patekusiais piliečiais. Įvairiose organizacijose darbus pradėjo daug jaunų iniciatyvių lyderių, dėl to socialinė pagalba gyventojams pereina į kitą – kokybiškai aukštesnį – lygį.
Dėl daugybės objektyvių veiksnių socialinio darbo profesijos prestižas yra prieštaringas. Visų pirma, dėl mažo darbo užmokesčio, neadekvataus pastangoms padedant gyvenimiškas problemas išgyvenantiems žmonėms. Tiek patys socialiniai darbuotojai, tiek gyventojai supranta, kad socialinio darbo profesijos atstovai susiduria su labai sudėtingu klientų kontingentu, susiduria su profesine rizika, patiria psichologinę įtampą, dažnai yra linkę į profesinį perdegimą. Tačiau daugelio jų atlyginimas prilygsta mokamam už nekvalifikuotą darbą. Socialinio darbo profesijos prestižas tam tikro skaičiaus žmonių akyse yra žemas ir dėl jos sudėtingumo, didelių fizinių ir psichinių jėgų darbo sąnaudų, poreikio nuolat susisiekti su daugelio sunkių problemų „nešėjais“ ir dažnai žmonių tragedijos. Toks darbas yra per daug „kenksmingas“ ir net pavojingas paties darbuotojo sveikatai, nepalieka vietos pozityviam požiūriui, veda į depresiją, o, remiantis tokia gyvenimo pozicija, negali turėti padoraus prestižo.
Norėdami sustiprinti savo profesijos prestižą, socialiniai darbuotojai patys turi jausti pasididžiavimą savo darbu ir jo rezultatais, ginti profesines vertybes ir profesijos veiklos pagrindus tarp kolegų kituose socialinės srities sektoriuose. Savigarbos buvimas ir meilė veiklai, kuriai tarnaujama, lemia pagarbų kitų žmonių požiūrį.
Socialinio darbo profesijos dalykai įneša realų indėlį į valstybės ir visuomenės gerovę užtikrinant esminius socialinius poreikius – socialinės apsaugos, socialinės sanglaudos, socialinės sveikatos ir gerovės, socialinio vystymosi srityse. Būtent tai yra pagrindinis pagrindas visuomenėje palaipsniui vis labiau pripažinti socialinio darbo svarbą, darbo patrauklumą socialinėje srityje ir profesijos prestižo augimo garantą. Pasaulinė socialinio darbo profesionalizacijos patirtis rodo, kad užsiimti šia veikla tikrai yra tikslinga. Šios profesinės sferos įvaizdžio formavimas būtinas siekiant įrodyti visuomenei veiklos tikslingumą, efektyviai spręsti socialines problemas informacinėje visuomenėje aktyviai įtraukiant gyventojų savitarpio pagalbą praktikoje, taip keliant profesijos vertinimą
Manęs dažnai klausia, kodėl pasirinkau būtent šią – socialinio darbuotojo – profesiją? Žvelgdama pašnekovui į akis jaučiuosi kaip egzamine, tik gyvenimo egzamine. Atsakau, esu tikra, kad tai – mano profesija. Kokia yra socialinio darbuotojo profesija? Sunku? – Taip. Gali būti taip sunku, kad kartais norisi viską mesti, išvykti atostogų ir užsimiršti. Bet ateina laikas ir tu pradedi ilgėtis mielų senjorų, nerimauti dėl jų sveikatos. Nueini pas juos, o pats pagauni save galvojant, kad skubi vien tam, kad išsiaiškintum, ar tu gyvas, sveikas, kas nutiko vakar, kokios problemos. Kaip aš galiu padėti. Atidarau duris ir matau viską, bet širdis rami ir džiaugsminga: jie gyvi, sveiki, o problemas mes išspręsime.
Jokioje profesijoje tokio malonumo nepamatysi vien dėl to, kad atėjai. Ir šiuo metu didžiuojatės, kad įveikėte pirmąjį sunkumą – laimėjote pagyvenusių žmonių meilę ir pasitikėjimą. Sunku? – Taip. Bėgdama per įvairias institucijas ir jaučiuosi lyg maratono bėgikė. Bėgame ne dėl savęs, o dėl kitų. Ir jūs, kolegos, turite klientų dešimt ir daugiau. Sunku sielai, kai ji neprilimpa, neauga kartu, nesiseka. Bet aš tikrai žinau, kad rytoj viskas paaiškės.
Nedėkingas darbas? Ne! Kokia laimė, kai viskas pavyksta, ką norėjau padaryti, yra padaryta! Paaiškėjo, radau, pasiekiau! Atnešu gerų naujienų į savo globotinių namus ir girdžiu padėkos žodžius. Jie mane myli, tiki manimi, pasitiki manimi. Ir didžiuojuosi tuo, kad įdėtas darbas yra vertinamas, kad žmonėms jo reikia ir reikia, didžiuojuosi pasirinkta profesija, kuri moko būti dėmesingu, kilniu, taktišku ir mandagiu.
Kūrybingas? Taip! Socialinio darbuotojo darbas yra nuolatinis persikūnijimas iš vieno įvaizdžio į kitą. Tai – žaidimas įvairaus žanro filmuose, kuriuos parašė vienas režisierius – gyvenimas. Per vieną dieną gali tapti psichologu, gydytoju, gelbėtoju, paštininku. O vaidmenį reikia atlikti taip, kad vyresni žmonės patikėtų, atsivertų, įsileistų į savo širdį.
Prestižinis? Deja, ne. Socialinio darbuotojo profesija šiandien peržengia prestižinių profesijų ribas. Tai galima paaiškinti ne tik profesijos jaunumu, bet ir mažu atlyginimu, pašalpų ir privilegijų stoka. Vyresnio amžiaus žmonių dalis kasmet auga, todėl socialinių paslaugų poreikis didėja. Ateityje šių paslaugų paklausa didės. Vadinasi, ši profesija bus paklausi, išpopuliarės ir taps prestižinė.
Taigi pažiūrėkime kiek nemažai išskirta socialinio darbo specialisto profesinių funkcijų:
Diagnostinė – socialinio darbuotojo noras nustatyti kliento problemų priežastis;
Advokatas – klientų interesų atstovavimas ir gynimas;
Socioterapinis – teikti pagalbą sunkiose gyvenimo situacijose;
Socialinis ir prevencinis – apimantis socialinio darbuotojo savo veikloje metodų, užkertančių kelią socialinių problemų atsiradimui, naudojimą;
Prognozinis – galimų kliento elgesio pokyčių ateityje analizė;
Projektyvus – planuoti tiesioginius ir ilgalaikius intervencijos rezultatus;
Socialinės kontrolės funkcija – deviantinio elgesio stebėjimas ir socialinių sankcijų taikymas;
Organizacinis ir administracinis – valdymo veikla su socialinėmis institucijomis;
Brokeris – nukreipia žmones į atitinkamas, jiems galinčias būti naudingas, paslaugas, kad žmonės galėtų naudotis socialinių paslaugų sistema;
Tarpininkas, „buferis“ – socialinis darbuotojas, stovintis tarp dviejų žmonių – žmogaus ir
grupės, siekiant padėti žmonėms įveikti skirtumus ir produktyviai dirbti kartu;
Advokatas, gynėjas – kovoja už žmonių, kuriems reikia pagalbos, teises ir orumą;
Vertintojas – vertina žmonių problemas; padeda priimti sprendimą imtis veiksmų;
Mobilizatorius – susirenka, organizuoja grupių veiksmus problemoms spręsti;
Mokytojas – darbuotojas perteikia informaciją ir padeda žmonėms ugdyti įgūdžius;
Elgesio korektorius – stengiasi pakeisti žmonių elgesio stereotipus ir suvokimą;
Konsultantas – dirba su darbuotojais, padėti pagerinti problemų sprendimo įgūdžius;
Bendruomenės dizaineris – planuoja veiklos programų rengimą;
Informacijos vadybininkas – renka ir analizuoja duomenis apie socialinę aplinką;
Administratorius – socialinis darbuotojas, vadovaujantis socialinei tarnybai;
Praktikas – teikia specifinę pagalbą, priežiūrą (finansinę, buitinę, fizinę);
Visa tai yra socialinio darbuotojo darbo specifika ir susijusi ji ne tik su materialine parama, nes socialiniai darbuotojai – ypatingi žmonės.
Kviečiame diskutuoti ir dalintis patirtimi!
Inga Sazonova
Konsultantė, socialinė tarpininkė