Dirbdami su jaunuoliais, augusiais globos namuose susiduriame su sakyčiau problema, kad jaunuoliai, dar gyvendami institucijoje, labai dažnai turi vartoti raminančius vaistus, kuriuos išrašo psichiatras. Manau su psichiatriniu gydimu susiduria ir kitose srityse dirbantys socialiniai darbuotojai. Dažnai kai jaunuoliai ateina gyventi į A.C. Patrios lydimą būstą, mums ši informacija nebūna perduota. Labai paradoksalu, bet nutraukus vartoti vaistus staiga ir pradėjus intensyviai dirbti su žmogaus elgesiu, jį lydėti kasdieniuose procesuose, padedant jam suvokti santykius, kurie kuriasi su kitais žmonėmis, neretai dingsta ir simptomai, dėl kurių vaistai buvo išrašyti.
Šiame procese man susišaukia patirtis su pusės metų kasdiene praktika stacionarioje reabilitacijos įstaigoje psichinėmis ligomis sergantiems asmenims, kurią atlikau Vokietijoje. Tiek per tą pusmetį, tiek lankydama įstaigą po praktikos, mačiau labai teigiamus pokyčius gyventojų elgesyje, nors didžioji dalis gydymo buvo ne medikamentinės procedūros, o vėlgi labai profesionalus tų asmenų lydėjimas kasdienybėje, jų stiprinimas ir tuo pačiu konfrontavimas. Labai svarbu klientų gyvenimo dalis buvo dienos struktūra, o sunkumas jos laikytis buvo pastovi darbo tema. Nors ir tam tikromis fazėmis neigdami, tačiau klientai suprato, kas su jais vyksta, ir man atrodo tai yra lemiamas veiksnys jų psichiniame sveikime. Ko, deja, nesuteikia vien medikamentinis gydymas.
Lietuviškoje praktikoje, tiek darbe su jaunimu, tiek su socialinės rizikos šeimomis dažnai girdžiu būtiną poreikį rasti kažką greito, kas pagydytų, ir nesvarbu, kiek žmogus yra sąmoningas tame, kas su juo daroma. Prašoma rasti greitą „bejėgiškumo piliulę“, nes kitu atveju nežinome, ką su tuo klientu daryti. Tikiu, kad žmogaus elgesio keitimasis yra ilgas procesas, į kurį įtraukiami visi elgesio modeliai, kuriuos per gyvenimą teko išmokti. Ir elgesio keitimas, tiek psichiatrinių ligų, tiek priklausomybių gydyme yra neatsiejamas nuo paties žmogaus suvokimo, kas su juo vyksta. Tikiu, kad kuo labiau savo klientus suvoksime kaip subjektus ir atitinkamai su jais elgsimės, tuo labiau galėsime jiems padėti.
Labai džiaugiausi užtikusi Dainiaus Pūro straipsnį, kuris tyrimu pagrindžia tai, ką jaučiu praktikoje, kuris mano nuomone realybe atitinkančiai iliustruoja esamą psichiatrijos praktiką. Gal jis padės jums matyti įvairesnes perspektyvas savo darbe.
Rita Škriadaitė - Vrubliauskė