Tuo metu kai pažadėjau parašyti šia tema atrodė, kad Lietuvos žmonės ir jų nerimas dėl pabėgėlių priėmimo užima didžiąją dalį kasdienybės. Ir štai- aš užtrukau su savo pažadu pusantro mėnesio, o tos temos viešumoje beveik neliko. Nors dar neišsisprendė nieko- priėmėme vieną šeimą ir iki integracijos dar liko nueiti visas kelias.
Girdėdama diskusijas pabėgėlių priėmimo klausimais jaučiau stiprias emocijas- liūdesį dėl paviršutiniškumo ir pilietiškumo stokos, pyktį dėl savanaudiškumo, viltį ir tikėjimą, kad žmonių mąstyme atsiras daugiau dimensijų nei tik „aš ir jie“. Ir ką iš viso to daryti? Bekalbant su kolegomis kilo klausimas- bet ar patys socialiniai darbuotojai, kurių pagrindinė užduotis yra, labai buitiškai tariant- padėti integruotis įvairioms žmonių grupėms, nuvokia, kaip reiktų/ įmanoma dirbti su pabėgėliais? Nutariau tuo pasidalinti, nes esu mačiusi skirtingus darbo su pabėgėliais modelius, nemažai bendravusi su šiame lauke dirbančiais žmonėmis. Prieš porą mėnesių profesiniais reikalais vykau į Vokietiją ir sužinojusi kad Dresdene veikia „pabėgėlių kavinė“, nedvejodama nutariau ten apsilankyti. Aprašysiu šią patirtį kaip pavyzdį, kaip gali atrodyti legalaus prieglobsčio prašančių žmonių integracija. Daugiau skaitykite čia