Gražina, gyvenamąją vietą deklaravusi Plutiškių seniūnijoje, tačiau gyvena kitame miestelyje, kuris nuo mūsų bendruomenės nutolęs apie 20 kilometrų. Ji gyvena keturių būtų senos statybos name, broliui priklausančiame trijų kambarių, bute su krosniniu šildymu. Klientės (57 metai) pajamos socialinė pašalpa - 71 euras per mėnesį. Su vyru daug metų išsiskyrusi ( prieš 12 metų buvęs vyras mirė), viena dukra gyvena ir dirba Vilniuje, bet jos pačios minimalus darbo užmokestis, kita dukra gyvena Anglijoje, bet su mama mažai bendrauja į Lietuvą keleri metai nebuvo grįžusi . Bute yra trys krosnys: dvi kambariuose ir viena virtuvėje, bet tinkamai nei viena neveikia. Namuose labai šalta, buitis labai skurdi, bet tvarkinga. Kambariuose daug gėlių, kurios neatlaikę šalčio, nušalo. Nuvykus pas Gražiną mano tikslas buvo surinkti informaciją apie esamą padėti, gautą informaciją išanalizuoti ir surasti problemos sprendimo būdus. Klientė buvo atvira, daug kalbėjo, tačiau sekančio vizito metu, kai atvykau su „Carito“ darbuotojomis - pagalbos atsisakė, teigdama, kad krosnis pakankamai gerai veikia. Vėliau dar kelis kartus bendravome telefonu, ji man prasitarė, kad namuose neturi radijo imtuvo, o televizorius neberodo vienintelio matyto kanalo, niekur iš namų neišeina, todėl jaučiasi tarsi atskirta nuo išorinio pasaulio. Susitarėme, kad aš atvyksiu pažiūrėti, kuo galiu padėti. Pasirodo televizorius nebuvo sugedęs, reikėjo tik sureguliuoti kanalo transliavimo dažnį, tai užtruko vos keletą minučių ir jau buvo galima žiūrėti mėgstamas žinias. Gražina džiaugėsi kaip mažas vaikas: suplojo delnais ir pašoko į viršų, nuo tos dienos įgavau jos pasitikėjimą. Tada dar kartą kreipiausi į „Caritą“. Dėl krosnies remonto, nuvykau pas seniūną pasiteirauti, tačiau paaiškėjo, kad Gražinai nepriklauso jokios kitos išmokos ar lengvatos. Kitą kartą atvažiavome su „Carito“ vadove ir jos surastu meistru, bet po apžiūros paaiškėjo, kad šildymo sistemos būklė labai prasta ir remontui reikia 150 eurų. Žinoma, NVO šiuo metu tokios sumos neturi, pažadėjo padovanoti plytų krosnies remontui. Vėliau paaiškėjo, kad jos yra netinkamos. Esant tokiai beviltiškai situacijai teoriškai baigėsi mano praktika NVO organizacijoje. Ar galima palikti žmogų, taip ir nesuteikus jokios realios pagalbos? Nusprendžiau veikti.
Mums labai reikėjo surasti meistrą galintį suremontuoti krosnį, pinigų darbams atlikti, medžiagų (plytų, koklių ir t.t.). Su Gražina mes nuolat kontaktavome telefonu, susitikdavome. Pirmiausiai pagalbos ieškojau bendruomeniniam lygmenyje, įtraukiau jos šeimą. Sesuo nupirko metalines krosnies dalis (dureles, pakurą ir kt.), o plytų ir koklių gavome iš vietos gyventojų už simbolinę kainą. Bendradarbiaujant su darbo birža Gražina buvo nukreipta mokytis, kursai truko 8 mėnesius. Jai buvo apmokamos kelionės išlaidos ir mokama stipendija, kurią moteris labai taupė. Dar kartą atsivežiau “Carito“ surastą meistrą, bet jis atsisakė statyti krosnį, nes pasirodė, kad darbo daug, o užmokestis mažas. Ėmiausi intensyvių kito meistro paieškų: skambinau pagal skelbimus, Gražina klausinėjo pas asmenis, kurie kartu su ja lankė kursus, parašiau skelbimą socialiniame tinkle, kreipiausi į įvairius pavienius asmenis. Pavyko surasti, tačiau vienas paprašė labai didelio užmokesčio, kitas pažadėjo atvykti, bet neatvyko, trečias apsirgo. Prasidėjo ruduo ir aš jau nerimavau, kad mums nieko nepavyks. Negalėjau leisti, kad moteris dar vieną žiemą praleistų besišildydama dujine virykle. Suradome žmogų, kuris sugeba statyti krosnis, tačiau jis turi priklausomybę nuo alkoholio, todėl garantijos, kad darbus atliks buvo mažai. Prie pagalbos prisidėjo ir mano vyras, kuris su savo draugu išvalė kitų dviejų krosnių kaminus, sutvarkė įgriuvusius koklius, ir tuo pat metu prižiūrėjo meistrą, kad šis nepiktnaudžiautų alkoholiu. Lapkričio pradžioje visos trys krosnys kūrenosi, namuose šilta ir jauku. Svarbu tai, kad moteris pati susitaupė pinigų, stengėsi mokytis (aš ją skatinau, nes per ilgus bedarbystės metus Gražinos savivertė buvo labai sumažėjusi). Ji puikiai išlaikė egzaminą. Reikia paminėti, kad per visą šį laikotarpį mes nuolat bendravome su Gražina, o aplinkiniai ir jos kaimynai klausinėjo ar aš nesu jos dukra ar giminaitė, kartais aš ir pati galvojau, o kas aš esu? Galbūt žmogus, kuriam ne tas pats, kaip gyvena kitas žmogus. Mūsų bendras projektas, kurį būtų galima pavadinti „Krosnis ir ne tik...“ užtruko apie 9 mėnesius. Ilgai, bet buvo tikrai verta.
Nuotraukoje Gražina prie naujai sumūrytos krosnies (sienelė palikta sena), žinoma reikėtų dažų ne tik krosniai, bet ir sienoms... tačiau socialiniame darbe svarbu taikyti Mažų žingsnelių metodą, kad planai taptų realiais darbais".
Labai įdomu jei pasidalintumėte, kur aprašytame atvejyje atpažįstate socialinį darbą, o galbūt Jums kelia tai kitokių minčių?