Dirbant socialine darbuotoja vaikų dienos centre (tai buvo pirmasis mano darbas pabaigus socialinio darbo studijas) nedavė ramybės klausimas, kaip iš tikrųjų atsiranda teisės aktai, kas ir kada sugalvoja ir nusprendžia, kad tam tikros teisės aktų nuostatos jau turėtų būti keičiamos, kaip kardinaliai keičiamos, kiek teisės aktai spėja eiti koja kojon su praktika? Visi turbūt puikiai žinome, kiek reikia LR piliečių, kurie turi rinkimų teisę, parašų, kad būtų galima pateikti įstatymo projektus Seimui. Arba, kiek reikia piliečių,kurie turi rinkimų teisę, parašų, kad būtų galima skelbti referendumą dėl piliečiams svarbių klausimų. Man tiesą sakant visada atrodė, kad tai neįmanoma... o ypač kai esam tokie susvetimėję. Deja. Todėl visada atrodydavo, kad viską sprendžia „ten tie kur valdžioj“, „biurokratai“, kurie neturi nieko bendro su praktika, o kartais ir realybe.
Kad ir kaip niūriai viskas atrodė, tačiau padirbus kelerius metus supratau, kad įtaką daryti galime visi, kad pokyčiai gali ateiti iš apačios, iš praktikos.
Dirbant vaikų dienos centre beveik vienintelės lėšos yra iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamų projektų. Visus mano darbo metus ir, kiek žinau, anksčiau projektų nuostatose buvo įrašyta, kad vaikų dienos centrus gali lankyti tik vaikai iš socialinės rizikos šeimų. Man ir kitiems kolegoms visada atrodė, kad tokia nuostata nėra teisinga. Ne tik, kad vaikus iš tokių šeimų dar labiau „štampuojame“ etiketėmis, bet ir todėl, kad pamirštamas elementarus socialinio darbo pamatas – poreikis pagalbai. O poreikius pagalbai turi gerokai daugiau šeimų ir vaikų nei kartais drįstame pripažinti... Centras, kuriame aš dirbau, ir kiti centrai mano mieste visada dirbdavo truputį nelegaliai. Priimdavome vaikus ne tik iš socialinės rizikos šeimų. Jų nepriimdavome itin daug, nors visada būdavo laukiančių vaikų, kurie nebuvo socialinės rizikos šeimose augantys vaikai, sąrašai. Sąrašai taip pat nelegalūs, nes tokių sąrašų negalėjo būti išvis, juk „to nenumatė teisės aktai“. Buvo visko: baimių, kad gali patikrinti ir nubausti už „tokį valstybės biudžeto lėšų švaistymą“; džiaugsmo, kad gali padėti; nusivylimo, kad norinčių į centrą į daugiau nei gali aprėpti; per didelės atsakomybės naštos.
Kaskart teikiant ataskaitas už projektų veiklas, bandydavome siūlyti svarstyti galimybę leisti į ministerijos finansuojamus vaikų dienos centrus lankyti visus vaikus, kuriems reikia tokių paslaugų. Žinojom, kad valstybė neturi lėšų, kad reikia padėti bent jau tiems vaikams, kurių šeimose yra užfiksuotų problemų, bet vis tiek teikėm siūlymus, tikėjom, kad išgirs. Ir išgirdo. Gal ne taip greit kaip norėjosi. Projekto nuostatos buvo pakeistos.
Po viso proceso atėjo suvokimas, kad pokyčiai gali ir ateina iš apačios, kad klausiama praktikų, kad remiamasi praktika. Taip pat atėjo suvokimas, kad kiekvienam pokyčiui reikia daug valios ir tikėjimo tuo ką darai, pastangų parodyti ką, kaip ir kodėl darai, nebijoti prisiimti atsakomybės, kartais eiti prieš sistemą. O viskam įgyvendinti reikia daug laiko, atvirų diskusijų ir gebėjimo pripažinti realybę tokią, kokia ji yra. Ir tik tada gali atsirasti terpė gimti pokyčiui, teisėms ir atsakomybėms, egzistuojančiai normai tapti teisės aktais.
Tokių ir panašių pavyzdžių yra daug, ne tik socialinio darbo srityje. Todėl nebūtina visada laukti, kol „kažkas“ nuspręs, kas mums geriau.
Guoda Vaičekauskaitė