Tai labai įdomus ir autentiškas patirties pasidalinimas, kaip mažesnio miestelio socialinė darbuotoja, nutarusi steigti vaikų dienos centrą susiduria su vietinės Savivaldybės nepalaikymu ir netgi tos veiklos menkinimu. Tai pavyzdys, kaip deklaruojamas bendradarbiavimas su nevyriausybiniu sektoriumi visiškai neveikia.
Tuo pačiu tai yra ir įkvepianti istorija, kiek daug pokyčio gali sukurti žmogus, kuris turi tikslą ir deda pastangas, kad jo pasiektų.
Nors ir netrumpas, bet labai lengvai skaitomas pokalbis. Tikimės jis sužadins diskusijas ir tolimesnius patirties pasidalijimus - visada laukiame jų www.socdarbas.lt puslapyje!
Kas paskatino steigti vaikų dienos centrą
Kažkada labai seniai svajojau turėti savo Vaikų dienos centrą. Mintis sustiprėjo kaip baigiau mokslus. Svajonė buvo tokia, jog dienos centras būtų kitoks, su mažiau biurokratinių dalykų, mažiau taisyklių, kuriuos turi savivaldybių vaikų dienos centrai. Labai norėjau vaikams padėti, kad tas vaikų dienos centras būtų šiltesnis, jautresnis ir labiau namus primintų. Taip pat, kad dirbantys žmonės nežiūrėtų tik į darbo valandas ir ką tik turi padaryti pagal raidę. Kad nedarytų vien tik tai, kas parašyta, kad vaikams būtų daugiau pramogų. Kažkada bandžiau kurti, rašyti dėl patalpų renovacijos, bet tada pavėlavau su projektų rašymu, o patalpoms reikėjo daug remonto ir taip kurį laiką tik mintis buvo, bet nieko nepavyko konkretaus padaryti.
Nepalaikanti darbo kasdienybė pastumėjo link apsisprendimo
Vėliau pradėjau dirbti savivaldybės vaikų dienos centre. Man ten buvo sunku... nuolatos jaučiausi kontroliuojama. Netikėtai vedėja vis užsukdavo “pažiūrėti” ką veikiame. Turėjome tuo metu daug vaikų, apie 25 vaikus. Man sakydavo, jog kaip gerai, kad daug vaikų. Tačiau nuvažiavus pas direktorių skųsdavo, jog per daug vaikų. Prieš atsidarant vaikų dienos centrui kalbėjau su vedėja, kokia yra vaikų norma. Tačiau atsakymas buvo, jog jokios normos nėra. Vėliau pradėjo eiti kalbos, jog vaikų dienos centre nėra vaikų ar vos keli vaikai ateina. Tai tada pradėjome rinkti sutartis su tėvais ir sąrašus vaikų, kurie ateina kiekvieną dieną, jog turėtume įrodymus. Tuos sąrašus siųsdavome į paslaugų centrą. Tai buvo sunku, kaip darbuotojai, nes vieną dieną man sakydavo, kad mažai vaikų, kai parodydavau, kiek vaikų yra dienos centre sakydavo, kad per daug vaikų. Tai buvo labai neaišku, kaip elgtis. Tokios skirtingos žinutės buvo siunčiamos man ir kolektyvo nariams. Prasidėjo ir apkalbos.
Kitas aspektas dėl ko buvo sunku techniniai dalykai: nebuvo maisto, nei arbatos, nei sausainių. Tai aš pirkdavau dešrą, susitariau su “Maisto banku” dėl maisto vaikams. Buvo sudėtinga, nes negavau jokio palaikymo. Taip pat niekas manęs nepamokė, kaip dirbti su vaikais. Trečias dalykas, kas apsunkino, tai jog vaikų dienos centro patalpos buvo mokykloje – skyrė vieną klasę mums. Juk neišlaikys visų vaikų viename kambaryje. Vedėja vis užvažiuodavo ir bandydavo ne vien tik mane, kaip darbuotoją kontroliuoti, bet ir vaikus. Naujas pradėjo taisykles įvesti: jog vaikai be leidimo negali atsistoti nuo stalo, nueiti į tualetą ir vaikus vadinti “kaimiečiais”, taip norėdama išsiaiškinti, kas gyvena kaime. Tačiau to buvo klausiama visų vaikų grupėje. Vaikus, kurie gyveno kaime, iš vaikų dienos centro išveždavo apie antrą valandą, tai vos ne po mokyklos. Nusprendžiau daryti kažką su tuo, jog vaikai iš kaimiškų vietovių galėtų ilgiau pabūti vaikų dienos centre. Ėjau pas savivaldybės tarybos narius, dėl pavėžėjimo paslaugos. Nenorėjo duoti, tai ėjau pas vadovą prašyti. Sudėtinga buvo susikalbėti ir parodyti poreikį. Nes jausmas, buvo, jog man asmeniškai reikia tos pavėžėjimo paslaugos, o ne rajono vaikams. Valdžios pozicija buvo, jog prieš pradedant kažką daryti, jau viską turiu žioti: kiek vaikų tiksliai bus vežiojama, kada ir kuriomis dienoms reikia autobusiuko. Tai poreikis buvo didelis, iš karto buvo vienuolika vaikų. Tačiau užsiminiau, kad tai tik pradžia ir gali kisti poreikis. Bet toks mano atsakymų jų netenkino. Mūsų rajone viskas labai politizuota. Perrinkus politinę valdžią ėjau vėl kalbėtis, kaip bus toliau su vaikų dienos centru, kadangi girdėdavau vėl siunčiamas dvi skirtinas žinutes: vieni sakydavo, jog galiu prašyti centrui, ko reikia vaikams. Vedėja sakydavo, jog nieko negaliu prašyti ir nieko negaliu gauti, nes nėra pinigų ir tikrai nebus. Tačiau pradėjau pasakoti realybę, jog neužtenka vien tik šaukštelių, reikia ir priemonių ir pavalgyti vaikams ir arbatos atsigerti ir kitų dalykų. Tai ne tik, kad negaudavau priemonių, bet dar gaudavau pylos už visokias veiklas, kurias darydavau su vaikais, pavyzdžiui, kad blynus kepiau su vaikais. Kadangi buvo padėtis labai neužtikrinta ėjau kalbėtis apie konkursą, kuris paskelbtas SADM dėl vaikų dienos centrų. Galvojau paklausiu patarimo, kaip čia galima daryti toliau, o gal reikia kurti kitą vaikų dienos centrą, jei nebus gaunamos lėšos išlaikyti šiam. Tai direktorius labai supyko, pradėjo grasinti, jog niekur aš nerasiu darbo, jog nepriims į buvusias pareigas, jei išeisiu iš šio vaikų dienos centro. Toks pokalbis mane galutinai pribloškė, nes ėjau tik pasitarti. Tai buvo paskutinis lašas ir padėjau dėti žingsnius dėl savo vaikų dienos centro.
Nevyriausybinio VDC steigimo ypatumai- padėjo visi, iškyrus Savivaldybę
Pirmas žingsnis buvo toks: į biudžetinį vaikų dienos centrą buvau pakvietusi, padėti Kazickų foną ir Neilą Baumilienę. Ji daug padėjo su veiklomis vaikas, finansavimu. Po paskutinio pokalbio su vadovu paskambinau Neilai ir papasakojau situaciją. Tada paskambinau fondui. Jie sutiko paremti mane, jei įkursiu savo vaikų dienos centrą. Tada prašiau pareiškimą ir išėjau iš biudžetinio vaikų dienos centro.
Daug baimių buvo... pradėjau savo Vaikų dienos centrą. Patalpos buvo nepritaikytos. Realiai pradėjau veiklą pasistačius biotualetą. Kadangi nieko nebuvo. O remontą darydavom patys. Sakau mes, nes mano vyras padeda, daro remontus, o pinigus naudojau šeimos santaupas, ar kokias plyteles, kas paaukoja. Tai reikėjo susiremontuoti, baldų pirkti, šiukšles išsinešti.
Buvo pati pradžia buvo sunku, iš nuosavų lėšų pirkom vaikams užkandžius. Bet padėjo mums savanorių šeima, jie ir pirkdavo maistą vaikas. Vėliau pradėjom kreiptis paramos į organizacijas. Aplinkiniai žmonės padėjo. Valytoja atėjo ir paaukojo pinigų, kitas asmuo atvežė irgi maisto produktų vaikų dienos centrui. Vat taip ir įkūriau vaikų dienos centrą.
Pradžioje bijojau, kad vaikų nebus. Bet po naujų metų vis vaikų daugėjo, vaikų draugai pradėjo klausinėti ar gali vestis savo draugus. Kai pradėjau dirbti turėjau apie dvidešimt vaikų, dabar turiu trisdešimt, nors finansavimą gavau iš projekto tik dvidešimčiai vaikų. Kiekvieną diena būna dvidešimt trys – dvidešimt penki vaikai tai tikrai. Buvo taip, kad vaikai norėjo savaitgaliais ateiti. Pamatydavo, jog mes su vyru tvarkomės savaitgaliais, tai ateidavo. Būdavo, kad dirbdavau iki vienuolikos. Dabar bandau vaikų dienos centrą uždaryti šeštą valandą, bet tada dar išvežioju vaikus, į namus. Savivaldybė neprisideda šiai paslaugai. Savivaldybė nedavė finansavimo, nors prašiau. Argumentavo, jog transportui, vaikų maitinimui ir ūkinėms prekėms nusprendė komisija neskirti, tačiau nenurodė jokių motyvų. Kai miestelis mažas, tai vienas per kitus greitai sužino. Taip pat pasakodavau miestelio gyventojams, kurie domėjosi, jog parašiau projektą ir laukiu atsakymo, pasakodavau, kiek vaikų turiu ir iš ko gyvenam dabar. Bet ne viskas taip gražu buvo... sunku tai, jog mažas regionas. Iš pat pradžių buvo labai didelis pradinių klasių mokytojų pasipriešinimas prieš vaikų dienos centrą, buvo vaikai nuteikinėjami, jog neitų į vaikų dienos centrą. Dalyvavom projekte “geri darbai”. Labai įsitraukė vaikai į šį projektą. Jie skambindavo draugams, aktyvino pažįstamus, giminaičius, kad tik balsuotų už mūsų vaikus dienos centrą. Jie vis atbėgdavo ir sakydavo, kiek esam surinkę balsų. Buvo labai daug įspūdžių, vaikai įsitraukia ir į informacijos sklaidą, lankstinukų gamybą. Jie net patys prašydavo, jog duočiau lankstinukus ir veždavosi pas save į kaimą, jog galėtų padalinti savo kaimynas, aplinkiniams. Patys vaikai labai didelį indėlį padarė. Taip pat, netikėtai žmonės pasijungė, linkėdavo sėkmės, organizacijos pasijungdavo. Mano mama padėjo, rinko numerius, lankstinukus, kitas organizacijas, mokyklas, migracijos tarnybos. Buvo labai didelis būrys susidomėjusiu ir padėjusių žmonių. Ypatingai šiame projekte, kai reikėjo balsuoti. Kiti žmonės, kurie net nepažinojo mūsų dalindavosi mūsų nuoroda, linkėdavo sėkmės. Tai tas labai mane palaikė, motyvavo. Mes užėmėm trečią vietą. Bet vėliau sutikdavau aplinkinius, jie klausdavo, kaip sekėsi. Tai tikrai parodė, kad yra susidomėjimas ir palaikymas aplinkinių, kitų žmonių.
Dabar dalyvavom maisto banko akcijoj, tai dabar galim lengviau gamintis su vaikais. Kad ir ant elektrinės viryklės, bet gaminamės. Vaikai labai laukia virykles, nes turi planų gamintis pyragus, makaronus, blynus. Iš vaikų žinučių, elgesio pamatai, kad rūpi tu jiems, kaip jie laukia laiko ir tavęs dienos centre....
Dalinimasis tarp vaikų dienos centro ir šeimos
Pirmai buvo sunku, kaip čia padėti vaikams, kaip padaryti erdvę vaikams, sukurti sąlygas. Dabar kitoks sunkumas yra. Visada klausimas kyla dėl patalpų, nes nėra aišku, ar savininkas šias patalpas parduos, ar nereiks po kelerių metų mums kraustytis iš šių patalpų. Antras dalykas, kas sunku, tai algos darbuotojų. Dabar atrodo, kad mano šeima yra antram plane ir mano šeimos poreikiai yra paskutinėj vietoj. Aš iš SADM projekto algos gausiu 280 eurų per mėn. Tai man sunku pagalvoti, kaip man reikės pragyventi. Taip biudžetiniai vaikų dienos centrai išgyvens, nes algų nereikia mokėti iš projektų. Tai vis pagalvoju, koks valstybės požiūris yra... daug vaikų dienos centrų prikepė, daug kam skyrė finansavimą, bet ar pagalvojo, kaip tiems žmonėms, kurie dirba tik NVO reikės pragyventi ir išgyventi už tokią algą? Kai numažino man SADM finansavimą, skambinau pasiteirauti. Tai gavau atsakymą, jog ieškočiau paramos. Taip aš gaunu paramą iš Kacizkų fondo. Iš šio fondo gaunu paramą ir pasikalbam, bet toks jausmas, pagal finansavimą, jog aš dirbu ne su Lietuvos vaikais, bet su Amerikos vaikais. Aš iš pat pradžių buvau idėjinė, man nereikėjo nei algos, nei nieko. Vis galvojau apie veiklas, kaip aplinką vaikams sukurti, kaip galėčiau juos ugdyti, kad jaustųsi saugiai, galėtų bendrauti be patyčių, kandumu vienas kitam. O dabar suvokiau, jog man reikia irgi pragyventi. Suvokiau, jei manęs nebus, negausiu darbo užmokesčio, tai, kad ir kiek vaikai priemonių turės, nebus kam pamotyvuoti ir pamokyti, kaip tomis priemonėmis naudotis.
Kitas aspektas, jog negaunu jokios informacijos, palydėjimo, kaip administruoti projektus. Naujų organizacijų, vaikų dienos centrų yra labai daug šiemet ir ne visi turi patirties administravime. Šiuo metu galiu pasakyti, jog esu bankrutavusi. Negaliu sau leisti atvažiuoti į susirinkimą kitam mieste, nes neturiu pinigų kelionei padengti. Mano mama man padeda, sumoka už vaiko papildomo ugdymą, nes aš neturiu už ką. Vyras dar mane labai palaiko, daug indėlio įdeda ten, ne vien tik remonto darbais, bet ir su vaikais kalbasi, užsiima. Mes tokie kitokie, nes dabar tas vaikų dienos centras mūsų dalis gyvenimo, o ne vien tik darbas. Negaliu uždaryti durų ir viskas, viską pamiršti.
Ant kilimėlio už iniciatyvą
Mane savivaldybė buvo išsikvietusi, kai sužinojo, jog parašiau projektą. Pradėjo klausinėti ar bus tiek vaikų ir ar yra poreikis dviem dienos centrams. Kalbėjom, jog negaliu atsakyti į šį klausimą. Nes jiems kilo klausimas ar tikrai verta laikyti du etatus biudžetiniame vaikų dienos centre, jei nebus ten vaikų. Savivaldybės vaikų dienos centre yra du etatai. Jaudinausi eidama į susitikimą, nes nebuvo aišku, ko iš tikro jie iš manęs nori. Aš jiems sakiau, kad bet kokiu atveju, jei ir nelaimėsiu projekto vis tiek veiklas vykdysiu vaikų dienos centre. Buvau labai idėjinė dar tuo metu.
Dabar kiek žinau, kad savivaldybės vaikų dienos centrui yra skirta du etatai, tačiau užimta tik pusę etato. Kaip ten kiti etatai, finansai yra aš nežinau, kokie susitarimai padaryti su savivaldybe ir paslaugų centru. Tačiau mano žiniomis, jog vaikų dienos centras dirba iki 15.00, būna kokie trys keturi vaikai, kurie realiai pabūna iki autobuso namo. Realiai vaikų nėra. Tačiau ir mokykloje vyksta kalbos apie vaikų dienos centrus mūsų regione. Kyla apkalbos, nes savivaldybės vaikų dienos centrą vadina ramiuoju, o mano triukšminguoju. Tai nelabai aišku, ką jie ten nori pasakyti tuo… aš galvoju, jog gerai, kad mano triukšmingas, nes juk vaikai ir turi būti triukšmingi. Kitas dalykas, anam dienos centre yra trys keturi vaikai, o pas mane ateina apie dvidešimt. Bet vis tiek tokios kalbos žeidžia...
„Jaučiuosi palikta viena, palikta lauke, pučiu prieš vėją“
Labai sunku išlaikyti darbuotojus vaikų dienos centre. Gal kiti sakys „ieškokis paramos“. Taip, aš galiu maisto produktų, priemonių veikloms su vaikais gauti iš paramos, tačiau niekas nenori remti darbuotojų ir duoti paramos pinigais, kad darbuotojai turėtų algas. Rėmėjai duoda daiktais, tačiau ne pinigais. Tai kaip aš kaip darbuotoja ta parama sumokėsiu mokesčius, pati ir savo šeimą aprengsiu? Nesumokėsiu mokesčių nei batonu, nei knygomis, nei dar kokiomis priemonėmis.
Labai sunku, kai nieko negali sau leisti... tai galvoju velniop, kam to reikia? Jei tik man reikia, nei savivaldybei nereikia paslaugų.. tai kam? Jaučiuosi palikta viena, palikta lauke, pučiu prieš vėją... nesuprantu tokio dalyko, kaip NVO, kurių steigėjas yra savivaldybė turi vienodas galimybes, sąlygas dalyvauti projektuose, kaip ir kitom NVO, VšĮ. Tai nelabai suprantu logikos, juk savivaldybės VšĮ gauna etatus, apmoka jiems algas ir dar rašo projektą Ministerijai ir prašo finansavimo algoms. Tai norėtųsi, jog požiūris keistųsi..
Pavyzdžiui, rašant pagrindinį projektą Ministerijai, ji galėtų paskaičiuoti tą standartinę algą socialiniams darbuotojams ir duoti tam finansavimą, o jau likusius dalykus, priemones galima prisišaudyti iš rėmėjų.
Tai taip gaunasi, kad aš turėdama magistro išsilavinimą, net minimumo neuždirbu. Valstybė sako, kaip gerai tos NVO, reikia stiprinti tą sektorių, plėsti paslaugas, nes jos lankstesnės, turi kitokį prieiti prie klientų. Tačiau iš kitos pusės NVO darbuotojus skurdina valstybė.
Kokybiškas vaikų dienos centras asmeninio gyvenimo sąskaita
Tai atrodo, kad dar kelios nesėkmės ir viską metu, važiuoju į užsienį braškių skinti. Aš pati bankrutuoju, darausi pikta, nieko nenoriu matyti, nieko nenoriu girdėti, nei dirbti su vaikais. Juk man pačiai viduj yra blogai, nieko savo vaikui leisti negaliu, negaliu nusipirkti skanesnės dešros. Tai visa laimė, kad mano vyras dirba dar ir uždirba daugiau nei minimumą. Tačiau jei vyras uždirbtų mažiau mūsų šeimai būtų viskas....mokesčiai, vaiko užimtumas. Tai dar ir vaikui turiu duoti ant pietų. Tai dar aš gyvenu provincijoj, o ką daryti tiems kurie yra didesniuose miestuose? Vaikas sako, mama davai nusiperkam kokių skanesnių salotų... o aš sakau, ne mes nevažiuosim į parduotuvės, nes aš neturiu pinigų...Tai aš savo vaikui nešu tokią žinia nuo mažų dienų, jog neturiu pinigų. Tai kaip ji užaugs, su nuolatiniu nepritekliumi ir su mintimi, kad tu gyveni blogai, nes neturi pinigų. Nes tą vaikas ir girdi iš manęs. Nes taip ir yra...Tai ša dar nenoriu pagalvoti, kas bus po keturių metų, kai baigsis ir ESF pinigai, nes nė viena savivaldybė nelaikys NVO vaikų dienos centro... tikrai nė viena...
Tai man vis natūraliai klausimas kyla kaip išgyvena kiti NVO vaikų dienos centrai ir kuo NVO darbuotojai yra kitokie nei biudžetinių darbuotojai?