Prieš porą metų parašiau savo pirmąjį „populiarųjį“ straipsnį. Turbūt dauguma įsivaizduoja, kad straipsnių rašymas nevyksta taip lengvai: atsisėdi, parašai ir paleidi į platųjį pasaulį (nors gal kas nors taip irgi moka). Mano rašymas vyko taip, kad kuomet parašydavau savo mintis, siųsdavau jas kolegei (Lies iš Olandijos, kurią pažįsta jau „pusė Lietuvos”), po to susitikdavom ir aptardavome turinį. Kažką pakeisdavau, kažką palikdavau taip, kaip man atrodo tinka geriau. Po kelių individualių susitikimų su Lies, straipsnį pabaigiau ir nusiunčiau darbo grupei reakcijoms… Dvi dienos, kol gavau pirmą laišką-reakciją, man truko labai ilgai! Labai jaudinausi, nes su straipsniu atskleidžiu ir dalį savęs. Tai taip trapu, nes turiu didelį norą, kad mane suprastų, kad klaustų, kas neaišku, o ne iš karto smerktų, vertintų net nepabandę įsigilinti. Tuo pačiu suprantu, kad vertinimų neišvengsiu, todėl bijojau, bet vis tiek dariau. Greičiausiai netikėjau, kad man pavyks, nes nustebau, kai sulaukiau daug teigiamų reakcijų, atsiliepimų ir skatinimų rašyti daugiau. Taip pat buvo ir kelios pastabos, ką galėčiau parašyti aiškiau. Gavau darbo grupės palaikymą ir buvo visai drąsu viešinti savo „pirmąjį kūdikį/blyną” plačiau.
Praėjus kuriam laikui, kita kolegė parašė savo straipsnį ir taip, kaip aš anksčiau, atsiuntė visiems sureaguoti. Tokiu principu dirba mūsų darbo grupė. Šį kartą atsitiko taip, kad turėjau kitų darbų ir nesureagavau. Tiesą sakant, daug kas iš darbo grupės nesureagavo, todėl straipsnio autorė dar kartą paprašė visų atsiliepimų. Tai kartojosi kelis kartus. Aš pati sureagavau po laiko ir pakankamai nekonstruktyviai. Ši situacija paskatino šiek tiek pasigilinti, kas atsitinka, kad aš pati, žinodama, kaip jautru laukti reakcijų iš kolegų, darbo grupės narių ir kaip stipriai jų norisi, nesuteikiau to savo kolegei. Kartą susitikom su Lies ir kartu reflektavom apie situacijas, kai nori reakcijų, bet jų nesulauki. Toliau dalinamės su jumis keliomis mintimis, ką atradom.
Lies: „Man straipsnių rašymas yra kaip nuotykis, kuris gali būti labai jaudinantis, įdomus. Tai būdas reflektuoti tam tikrą temą, patirtį ar įspūdžius, kurie manęs neapleidžia. Tuo metu, kai rašau, rašymas priverčia mane įsivardinti ir „pabaigti” mintis. Kai save išreiškiu ir paviešinu savo žodžius ar paskelbiu straipsnį tinklapyje aš noriu išgirsti kaip mano tekstus priėmė kiti asmenys, kaip jie suprato tai, ką aš norėjau pasakyti? Dar kartą supratau, jog laukiu atgalinio ryšio iš kitų, kai mano gera draugė atsiuntė man ką tik jos išleistą straipsnį. Ji paklausė mano nuomonės, kurią aš ir pasakiau, bet pakankamai abstrakčiai. Kadangi jaučiausi nepatenkinta savo suteikta reakcija, po kelių dienų aš sureagavau dar kartą, tik jau rimčiau, išsamiau. Nebuvo lengva surasti tinkamus žodžius, kuriais galėčiau perteikti, kas man buvo įdomu, kas privertė mane susimastyti ir kas patiko. Norint suprasti autorės žinutę ir teksto prasmę, teksto skaitymas reikalauja laiko ir sąmoningo skaitymo.
Po kelių dienų aš pati nekantriai laukiau reakcijų į straipsnį, su kuriuo aš buvau labai susijusi, todėl rūpėjo kitų komentarai. Nereaguoti yra kur kas paprasčiau. Kiti gali pagalvoti: „Kodėl aš turėčiau kažką sakyti?”, „Ji yra labai protinga, turi daug žinių ir patirties”, „Jai nesvarbi mano nuomonė”, “Taip, jei pamatysiu gramatinę klaidą, būtinai jai pranešiu!”. Man tai yra didžiausias košmaras, kai žmogus reaguoja tik į gramatines klaidas ir jas taiso su raudonu tušinuku, bet nieko nepasako apie turinį! Aš dažnai gaunu pastabas apie gramatines klaidas, nes padaryti gramatinę klaidą man labai paprasta. Man labai blogai sekėsi kalbų mokymasis. Šiomis dienomis tam yra pavadinimas: disleksija! Laimei, sutikau žmones, kurių nedomino gramatinės klaidos, jie sutelkdavo savo dėmesį į turinį, į mano istorijas apie realybę, pavyzdžius iš praktikos, mintis ar įžvalgas.”
Irina: „Per reakcijas norisi palaikymo. Rašydama pirmą savo straipsnį minėjau, kad man tai buvo labai jautru, nes norėjau, kad skaitytojai suprastų, ką noriu pasakyti. Tačiau panašiai atsitinka rašant ne tik pirmąjį straipsnį. Manau, taip atsitinka rašant visus straipsnius. Taip atsitinka ir tiesiog bendraujant žodžiu. Kalbėdamiesi mes gaunam reakcijas greičiau ir taip ryšys nenutrūksta. Tuo tarpu rašyme autorius išgyvena neužtikrintumo, neapibrėžtumo laiką kol gauna signalą iš kitų. Koks nors trumpas komentaras jau yra ženklas, kad tave išgirdo-perskaitė. O jei dar užduoda klausimus, tai panašu, kad skaitytojas net ir susidomėjo! Skaitytojų reakcijos parodo, kad kalbame ne tik su savimi, kad skatiname reflektuoti ne tik savo kolegas ar draugus, bet ir aplinkinius raginame pamatyti platesnį paveikslą. Tikim, kad kuo daugiau „matom”, tuo sąmoningesni esam būdami kartu ir kurdami bendrą visuomenę.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad laukdami, tikėdamiesi reakcijų norime palaikymo, bet nebūtinai pritarimo, sutikimo su autoriaus nuomone”.
Kalbant su Irina Lies susidomėjo: „Kodėl man taip svarbu gauti pastabas, išgirsti kelis žodžius? Ar aš noriu žinoti, kiek mano rašymas yra suprantamas? Nusipelnęs? Kaip jau minėjau, išreikšti save popieriuje yra iššūkis, tad ar negaunant jokios reakcijos, jaučiuosi ignoruojama? Nepriimama rimtai? Mane paskatina, kai gaunu atsiliepimą apie tai, ką parašiau. Net jei tai trumpas sakinys. Tuomet jaučiuosi vertinama, nes kitas žmogus domisi mano veikla, mintimis, iššūkiais, išgyvenimais.
Ypatingai įdomios pastabos tampa kuomet skaitytojas suprato tavo intencijas, paieškas, apie ką kyla susirūpinimas ir žinutę, kurią bandai perteikti. Galima daryti prielaidą, kad skaitytojas domisi ir bando suprasti tave, jaučiasi laisvas paklausti, kas neaišku, vietoj to, kad tik pasakytų tau, ką padarei blogai.”
Irina: „Gavus straipsnį iš savo kolegų kartais sureaguoju sakydama „buvo įdomu skaityti”, „man patiko”. Įsivaizduojant save autoriaus vietoje nusivilčiau gavus tokį atsiliepimą. Atrodo, žmogus pateikė teigiamą atsiliepimą, tačiau jis taip pat yra apie nieką, nes toliau sunku tęsti pokalbį. Pateikus savo mintis jaučiu norą platesniam atsakui, bendram ieškojimui. Tikiuosi kažko konkretesnio, kas padės man išsireikšti aiškiau arba pačiai pamatyti tą patį platesnį vaizdą per skaitytojo patirtį.”
Lies: „Ką pasakyti ir kaip konstruktyviai suteikti grįžtamąjį ryšį? Nei raštu nei žodžiu tai nėra lengva. Tam reikia laisvės paklausti ir pasitikėti, kad man leidžiama ieškoti žodžių ir juos taisyti, jei suprantu, kad jie klaidingi! Rašymas, savo nuomonės išsakymas – yra rizika. Mane gali blogai suprasti, apkaltinti, nes mano nuomonė nėra tokia, kokia turėtų būti..? Tyla verčia mane spėlioti, ar aš padariau kažką ne taip?
Svarbu nepamiršti, kad pastaba gali tapti įdomaus dialogo pradžia. Vertinu man teikiamas pastabas, nes tai skatina mane reflektuoti, praplėsti savo matymą dar kartą. Esu laiminga, jei taip atsitinka.”
Irina: „Lies, tu iškėlei daug klausimų savo apmąstymuose ir panašu, kad ieškai atsakymų. Kitą vertus, atrodo, kad tau jų nereikia(?). Tai kaip procesas, kuriuo metu gali daug kas pasikeisti, todėl „vienintelė tiesa” nėra svarbi? Girdžiu tiek daug jausmų ir atvirumo tavo žodžiuose! Man labai įdomu kartu nagrinėti temas, kur tu keli klausimus”.
Lies: „Taip, aš atpažįstu tai. Tuo pačiu žmonės, kurie skaitys, galės „pasirinkti” klausimą/atsakymą, kas jiems labiausiai tinka, o kas ne. Galbūt skaitytojams sukels minčių, kas galėtų padėti jiems reflektuoti apie jų jausmus panašiose situacijose?
Pabaigiant mūsų dalinimąsi refleksijomis, mintimis ir svarstant, kaip įvardinti savo pastabas, kartu sutarėme, kad gauti atsiliepimus, reakcijas yra labai malonu. Kartu reflektuodamos, nustebome kaip atsiliepimai, reakcijos skatina mus toliau rašyti ir dalintis. Galbūt tai todėl, kad kiti irgi stengiasi bendrauti, nori suprasti mūsų mintis, siekius? Gal priimame tai kaip būdą įvertinti mūsų pastangas?
Irina Šiaudvytienė
Lies van Weezel
2021 gruodis