Daug dabar kalbama apie negalią turinčiųjų asmenų savarankišką gyvenimą, deinstitucionalizaciją ir bendruomeninių paslaugų plėtrą Lietuvoje, tačiau konkrečių žingsnių, kad šie procesai vyktų, nematyti. 2012 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministras pasirašė įsakymą „Dėl neįgalių vaikų, likusių be tėvų globos vaikų, suaugusių neįgalių asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizacijos strateginių gairių patvirtinimo“. Įsakyme buvo nustatyti tikslai ir siekiai, numatytos deinstitucionalizacijos įgyvendinimo kryptys. Eina ketvirtieji pertvarkos metai, tačiau visi esame dar pradinėje stadijoje, kada nežinome nieko – arba žinome tik tiek, kad turi būti vykdoma deinstitucionalizacija (o gal ji jau vyksta?).
Gerai žinau kaip gyvena intelekto sutrikimą turintys asmenys Lietuvoje, tačiau teko iš arčiau pažinti ir neįgaliųjų gyvenimus Vokietijoje, JAV bei Olandijoje. Plačiau norėčiau pasidalinti savo Olandijos patirtimi, nes tai suformavo mano požiūrį ir siekiamybes ar svajones, kaip galėtų ir turėtų būti Lietuvoje. Pristatysiu savo patirtis (Olandijoje stažavausi tris kartus), atkreipiant dėmesį į tris esminius aspektus, kurie yra būtini, kad vyktų normalus neįgaliųjų gyvenimas bendruomenėje. Pagrindiniai dalykai, kurie užtikrina intelekto sutrikimą turinčių žmonių gyvenimą yra: būstas, užimtumas ir socialinės paslaugos. Tai tarsi trikampis su trimis kampais, kurio viduryje yra neįgalusis ir iškritus bent vienam kampui, pasimeta kažkur ir vidurys. Skaitykite daugiau...