Skaudūs Dembavos kaimo įvykiai, Panoterių kaimo tragedija, Degučių kaimo įvykiai, pastarasis Kėdainių atvejis... Šie pavyzdžiai šaukte šaukia, kad sistemoje yra spragų, kad mūsų tarpinstitucinis bendradarbiavimas stringa. Tačiau kaip ir kaskart, po skausmingų įvykių skubame ieškoti „suklydusios institucijos“ bei kalto asmens. Sulaukę tarnautojų atsistatydinimo ar pasitraukimo iš užimamos darbo vietos nurimstame, tačiau ar skaudžios pamokos rodo, jog tai nepadeda išvengti visa to ateityje. Nebereikia ieškoti atsakymų į klausimą, kas suklydo. Laikas užduoti klausimus, kodėl įvyksta šios tragedijos ir kaip galime to išvengti? Patys būdami kiekvieno tokio „linčo teismo“ dalyviais, tyliai džiaugiamės, kad ne mano „institucija“ linksniuojama ir ne manęs laukia visuomenės pasmerkimas. Tačiau po šio pikdžiugiško džiaugsmo galime pajusti kylantį apmaudą viduje dėl visuomenės, kurioje noras rasti kaltus yra stipresnis už norą spręsti problemas. Dėl ko taip įvyksta? Kodėl vietoj to, kad ieškotume to, kas mus vienija, ieškome to, kas mus skiria? Esame įvairių sričių ekspertai, veikiame skirtinguose laukuose. Turime beribį bendrų žinių ir įgūdžių bagažą. Kaip mes galime padėti vieni kitiems rasti naujų formų turinius, kuriuose bendradarbiavimas prasideda ne nuo raštų, o nuo žmonių?
Šiuo straipsniu noriu pasidalinti savo įžvalgomis, kurios kyla dirbant jėgos struktūroje – policijoje. Stengsiuosi atskleisti humaniškąją policijos pusę, nes joje dirba žmonės, o ne statistai. Baigdamas magistro studijas įsidarbinau Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Bendruomenės pareigūnų veiklos skyriuje (toliau – Kauno apskr. VPK VTV BPVS). Negalėdamas suvaldyti kilusių emocijų naujoje darbovietėje, baigiamajame darbe nagrinėjau socialinio darbo vaidmenų derinimą su bendruomenės pareigūno pareigybe (straipsnį galima rasti čia). Atlikti šį tyrimą ir atsiskleisti socialinio darbuotojo, kaip instituto atstovo, nematomumą padėjo atskleisti mano darbo vadovas Prof. dr. J. Ruškus. Tyrimo metu atsiskleidė, kad mes, socialiniai darbuotojai, neturime profesinės monopolijos instituto ir įsiliejame į kitų institucijų pareigybes. Savo darbo vietas randame mokyklose, sveikatos priežiūros įstaigose, užimtumų centruose, visuomenės sveikatos biuruose, nevyriausybinėse organizacijose, socialinių paslaugų skyriuose, seniūnijose ir kt. Aš įsiliejau į teisėtvarkos instituciją – tapau bendruomenės pareigūnu, veikiančiu prevencijos srityje. Naujasis policijos modelio kūrimas – buvimas arčiau žmonių, pereinant nuo jėgos struktūros, kuri įprasta suvokti kaip baudimas ir gąsdinimas, prie tos institucijos, kuri savo veikloje ieško naujų bendradarbiavimo formų ir vadovaujasi šūkiu – GINTI. SAUGOTI. PADĖTI. Skaityti daugiau...