Jau ilgokai Lietuvoje verda diskusijos dėl atvejų, kai buvo atimtos tėvystės teisės Norvegijoje gyvenantiems lietuviams tėvams. Mane vis trikdo, kad aplinkoje girdžiu daug kaltinimų Norvegijos sistemai, kaip žiauriai ir ardančiai normalias šeimas. Mano kolegė kalbėjo su norvegais, dirbančiais vaiko gerovės srityje, kurie buvo atvykę į Lietuvą ir klausė, kaip jie traktuoja nesaugumą vaikui. Ir atsakymas buvo (mano akimis) naujokas lietuviškai vaiko kasdienybei- jie labai aiškiai įvardija, kad smurtą (ir psichologinį) vaiko aplinkoje jie interpretuoja kaip smurtą pačiam vaikui. Lietuvoje šeimos, kuriose yra „pasmurtaujama“, dėl to greičiausiai nepraranda teisių auginti vaikus. Aš manau šis norvegiškas požiūris yra pagrįstas, nes pati dirbdama su jaunais žmonėmis pastebiu, kad nemokėjimas kepti blynų gyvenime mažiau kiša koją nei giluminis nepasitikėjimas savimi, motyvacijos stoka siekti ko nors , sunkumai pasitikėti kitais- bruožai, kurie būdinti augant emociškai nesaugioje aplinkoje.
Tik žinoma, prie šios intervencijos priklauso tai, kad šeimai turi būti suteikta kokybiška pagalba „sveikti“, kad vaikelis galėtų vėl grįžti į šeimą, bei vaikas paimtas patirtų kuo mažesnę traumą- patektų į individualų lydėjimą, o nebūtų įmestas į grupę vaikų, kaip Lietuvoje vyksta vaiką iš karto patalpinant į globos namus. Taigi ši sistema manau veikia tik kai gali būti suteikta kokybiška pagalba šeimai bei pačiam vaikui.
Mane labai domina kaip šią situaciją mato kiti socialiniai darbuotojai- pasidalinkite prašau savo nuomone!