Taikomieji teatro metodai (TTM) – tai iš teatrinės aplinkos pasiskolinti įrankiai (pvz., aktorių trenažas, teatro schema: scena – žiūrovas – duotosios aplinkybės – protagonistas – konfliktas – atomazga), išvystyti pasitelkiant kitų mokslo ar meno sričių (pvz., psichologija, literatūra, muzika, medijos ir kita) elementus ir taikomi dirbant su grupe. Tai patyriminio mokymosi procesas, kurį sudaro vaidmenų kūrimas, istorijų pasakojimas, situacijų vaidinimas, jų vystymas, analizavimas ir perkonstravimas. Grupė įsitraukia į veiklą, nes aptariami visiems aktualūs klausimai, atpažįstamos situacijos. Veikla neabejotinai yra mokymasis: tai situacijų analizė per patirtis ir tam aptarti būtina skirti ir daugiau laiko, ir dėmesio, ir tyrimų.
Pristatyti taikomuosius teatro metodus nelengva, nes niekada ir niekur nebuvo formaliai susitarta dėl nuoseklaus bendro sąvokų žodyno. Įvairios interpretacijos, kaip teigia būrys garsių praktikų, priklauso nuo asmeninio požiūrio ir patirties, lemia daugybę skirtumų ir kelia painių abejonių.
Sąvoka teatro metodai dažniausiai tapatinama su aktorių ar režisierių rengimui skirtais, tik į specialius gebėjimus orientuotais mokymais. Remiantis teksto autorės kaip TTM praktikės patirtimi ir privačia komunikacija su režisieriais bei aktoriais, didžioji dauguma jų TTM vertina kaip veiklą, reikalaujančią mažesnio profesionalumo nei aktorystė ir režisūra. Vis dėlto tie, kuriems teko dalyvauti talentingo TMM praktiko kūrybinėje laboratorijoje, patyrė, jog geras TTM praktikas yra puikus režisierius, aktorius ir edukatorius viename, savo asmeniu neužgožiantis grupės, meistriškai valdantis grupės dinamiką, sukuriantis įkvepiantį buvimą čia ir dabar ir dar padedantis susigaudyti savyje bei spręsti aktualius asmeninius, socialinius klausimus. Kitais žodžiais, TTM kaip specifinė meno forma, grįžta prie savo šaknų, įsikuria kasdieniame žmonių gyvenime, gilinasi į iš jo kylančias temas, jas analizuoja ir ieško galimų sprendimų. Skaitykite daugiau