Idėja parašyti šia tema kilo bene prieš du metus- ir šios Kalėdos pastūmėjo mane užbaigti kai kuriuos nebaigtus darbus. Apie šios temos būtinybę, t.y. apie pagalbą atskirti šias dvi pagalbos priemones priklausomiems žmonėms, susimąsčiau vertėjaudama Lies van Weezel organizuotose seminaruose su socialinės rizikos šeimomis dirbantiems darbuotojams. Tuomet pastebėjau, kad daug socialinių darbuotojų nemato skirtumo tarp pagalbos priemonių, kuomet į keitimosi procesą yra įtrauktas pats asmuo, bei tų priemonių, kuriomis darbas “padaromas už asmenį”. Pati būdama socialine darbuotoja pajutau grėsmę- dirbdami ne tik su priklausomybėmis, bet ir su klientų įvairiausių įgūdžių ugdymu, ar neužmirštame įtraukti paties kliento? Ar jaučiame skirtumą, kuomet jis pats kelia tikslus ir renkasi kelią, ar tiesiog pasakome jam ką reikia daryti ir nusiviliame, jei tai nevyksta? Neradusi aiškios infromacijos apie tai spaudoje, nutariau pakalbinti Janiną Manžurinienę, turinčia ilgametę patirtį dirbant su priklausomais asmenimis. Tikiuosi šis pokalbis suteiks daugiau aiškumo Jūsų praktikoje.
- Gal galite įvardinti esminį skirtumą tarp kodavimo bei savipagalbos grupių, tarkim AA?
Pirmiausia svarbu suprasti, kad alkoholizmas yra klastinga, lėtinė, progresuojanti ir potencialiai mirtina liga. Vystydamasi ji sužaloja psichologinę, dvasinę, mentalinę ir fizinę žmogaus sveikatą, pakerta dorovę ir visuomeninę padėtį. Šios ligos sužeisti žmonės nepajėgia arba nenori jos atpažinti.
Kai mes sužinome, kas yra alkoholizmas, tampa aišku, kad tik nevartoti alkoholio neužtenka. Norint pasveikti reikia kompleksinės asmenybės atstatymo programos. ,,12 žingsnių“ programa suteikia tokią galimybę. Pirmieji pasaulyje pradėjo naudoti šią programą žmonės priklausomi nuo alkoholio. 1935 metais įsikūrusi Anoniminių alkoholikų draugija labai greitai pasidalino su pasauliu savo sukurta blaivios asmenybės atstatymo programa. Po keleto metų šią programą savo sveikimui pradėjo naudoti ir kiti priklausomybes turintys žmonės. Jeigu žmogus pradeda lankyti AA savitarpio grupių susirinkimus, po truputį jis susipažįsta su pagrindiniais įrankiais, kurie padėjo ten jau esantiems žmonėms atstatyti savo asmenybę, o praktikuojant ,, 12 žingsnių“ programą galima išmokti gyventi taip, kad noras vartoti alkoholį nesugrįžtų. Kasdieninės praktikos padeda žmogui keisti savo senuosius įpročius, kurie vedė asmenybę link susinaikinimo.
Kodavimo procedūros metu neieškoma ligos priežasčių ir nėra jokios programos , kuri padėtų žmogui kasdien gyventi blaiviai plačiąją šio žodžio prasme. Jeigu žmogus „neatstatys“ kas buvo sužalota, jei liks senas ligotas mąstymas, elgesys, griaunantis santykius, jei žmogus nepažins savo jausmų ir nesistengs jų išreikšti, „ kaupsis“ įtampa ir tada užgėrimo tikimybė labai didelė. Po užgėrimo žmogus jau mažiau tiki, kad jam gali kas nors padėti ir dažniausiai liga stipriai progresuoja.
- Kas tokio esminio yra AA grupių veiklose, kad žmonės nustoja vartoti alkoholį?
Esminis dalykas yra tai, kad žmogus ateina į bendruomenę - draugiją, kurioje vyrai ir moterys dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems pasveikti nuo alkoholizmo. Bendruomenė sukuria tą jėgą mokytis ir keistis, ir palaiko žmogų sunkiomis akimirkomis, tai nematoma palaikymo dvasia. Visos priemonės, kuriomis dalijasi sveikstantys žmonės, pagrįsti asmenine- praktine patirtimi, o tai daugeliui žmonių sužadina tikėjimą , kad jiems gali tai padėti.
- Ar Jūs galite įvardinti skirtumą "negėrimo garantijos" prasme- ar yra kuris nors iš šių būdų veiksmingesnis, ilgiau užtikrinantis blaivybę? Nuo ko tai priklauso?
Garantijos neduoda niekas. Kalbant kas gali suteikti daugiau šansų pasveikti, žiūrint į pasaulinę patirtį, tai savitarpio pagalbos grupės - Anoniminiai alkoholikai, Anoniminiai lošėjai, Narkomanai anonimai ir kt. Užtikrinti blaivybės neįmanoma, jei tiksliai pažįstame priklausomybės ligas. Žmonės, kurie pasirenka atstatyti savo sužalotą asmenybę, kasdien mokosi įvairiomis priemonėmis palaikyti norą negerti . Dirbant daug metų priklausomybių psichologijos srityje pastebėjau, kad jeigu yra stiprus tikėjimas tuo metodu, kurį žmogus pasirenka, jam gali pasisekti norint pasveikti .
- Seminaruose susidūriau su socialinių darbuotojų nusivylimu, kad mažose vietovėse nėra AA grupių, nėra galimybių šeimas vežioti į miestus iš kaimų, tad kodavimas lieka vienintelė priemonė. Ar matote tame išeičių?
Pirmiausiai jei kalbame apie AA, tai savo galimybių ribose ji kuria naujas grupes, ir jos indėlis yra didžiulis. AA draugija Lietuvoje įsikūrė 1988 m. birželį, nuo to laiko jau veikia apie 120 grupių. Taip pat veikia 14 lietuvių AA grupių užsienyje ( Anglijoje, Airijoje, Amerikoje, Norvegijoje ir kt.) Įkūrus grupę mažame miestelyje jai išsilaikyti labai sunku, nes yra labai mažas atsinaujinimas. AA tarnybos biuras rūpinasi tik ką įsikūrusiomis AA grupėmis ir žmonės tarnaujantys dažniausiai važiuoja palaikyti naują grupę. Socialiniai darbuotojai neturi vežioti žmonių į AA susirinkimus, nes tai yra asmeninis žmogaus reikalas. Kai kurios savivaldybės turi iniciatyvas skirti patalpas, transportą, tačiau pagrindinis veiksnys yra pačių žmonių noras. Socialinių darbuotojų funkcijos, kaip ir visų kitų susiduriančių su priklausomu žmogumi, yra pasidomėti, paskatinti, bet nieko už tą žmogų nedaryti , nes atsakomybę už savo ligą turi prisiimti pats žmogus.
Noriu atkreipti dėmesį, kad socialiniai darbuotojai dažniausiai dirba su atvejais, kai
priklausomybės liga jau būna toli pažengusi ir taip stipriai sužalojusi asmenybę, kad sužadinti norą keistis praktiškai tampa neįmanoma. Dėl šitos priežasties dažnai pasirenkamas kodavimas, t.y.bandymas padėti susilaikyti nuo alkoholio vartojimo. (Kartais kodavimas prilyginamas hipnozės metodui)
Socialiniai darbuotojai visada gali kreiptis į esamo regiono AA tarnybos biurą ir inicijuoti susitikimą, aptariant galimybę jų regione įkurti AA grupę. Regiono tarnybos biuras suras tarnaujančius žmones , kurie padės tokiai grupei atsirasti ir pradžioje palaikys jos veiklą, savo galimybių ribose.
- Ką gali/ turi/ rekomenduojama žinoti socialiniams darbuotojams, kad jie galėtų palaikyti negerti bandančius asmenis, kad jie juos stiprintų, o ne darytų dar daugiau žalos? Gal yra kokia literatūra, kurią vertėtų perskaityti?
Labai konkretus dalykas ką gali daryti socialiniai darbuotojai, tai dalyvauti Anoniminių alkoholikų atviruose susirinkimuose, kurie skirti visiems besidomintiems draugijos veikla. Tokiu būdu specialistai susipažįsta su AA ir pagalbos forma, kuria naudojasi AA nariai. Taip pat AA draugija turi daug literatūros, kuri gali pasitarnauti ieškantiems informacijos apie juos. Kaip AA bendradarbiauja su kitomis organizacijomis yra išleista brošiūra ,, Jeigu Jūs specialistas”, taip pat labai vertinga knyga, kuorioje informacijos gali rasti visi, tai ,, Anoniminiai alkoholikai”, visa info apie literaturą galima rasti minėtame puslapyje.
Socialiniams darbuotojams labai sunku išlaikyti ribas, kai jie susiduria su rizikos šeimų gyvenimu, nes tai labai liečia emocijas. Dažnai jų elgesys yra įtakojamas asmeninių emocijų, o ir darbinės funkcijos reikalauja greito rezultato, ir žmonės tiksliai nežino kaip reikia elgtis. Kadangi darbo krūviai yra labai dideli, nėra galimybės aptarti su kolegomis kritinius atvejus ir rasti tinkamiausią sprendimą. Socialiniai darbuotojai dėl to labai anksti gali patirti ,, sudegimo sindromą’’, o tada jau reikia gelbėtis pačiam, nes padėti kitiems jau praktiškai neįmanoma.
Jeigu priklausomas nuo alkoholio žmogus kreipaisi į socialinį darbuotoją su prašymu gauti informacijoa apie AA grupes ir jų veiklą, žinoma tai nesunku padaryti internetinio puslapio pagalba, čia galima rasti ir internetinį AA susirinkimą lietuvių kalba. Žmonės, kurie nori padėti alkoholikui labai dažnai turi abejonių ar teisingai elgiasi to žmogaus atžvilgiu, tuomet galima apsilankyti ir AL- Anon savitarpio pagalbos grupių susirinkimuose. Tai draugija , kuri vienija alkoholio žalojamų žmonių artimuosius.
Tema , apie kurią mes kalbėjomės, labai plati, sudėtinga ir nevisada pavyksta atsakyti išsamiai į klausimus. Tik dabar jau mes galime rasti daug informacijos, knygų ir specialistų, kurie gali padėti ieškantiems išeities.
Ačiū už galimybę pasidalinti patirtimi.
Janina Manžurinienė – priklausomybių psichologijos ekspertė
Rita Škriadaitė - Vrubliauskė