|
|
Institucinės pertvarkos procesas Lietuvoje atnešė pokyčių ir į mano profesinę veiklą. Įstaiga, kurioje dirbau, buvo viena iš pirmųjų ir labiausiai paliestų pertvarkos proceso. Stebint pokyčius šioje srityje, ėmiau vis labiau domėtis socialinės globos paslaugų teikimu, jų poveikiu paslaugų gavėjams ir darbuotojams. Norėdama gilintis į šiuos procesus, pasirinkau socialinio darbo magistrantūros studijas. Džiaugiuosi šiuo sprendimu – atliekant tyrimą magistro baigiamajam darbui pavyko labiau pažinti pokyčius, susijusius su socialinės globos teikimu intelekto ir psichosocialinę negalią turintiems vaikams Lietuvoje institucinės pertvarkos metu. Atlikdama tyrimą ir dirbdama kartu su šeiminių namų komandomis, stebėdama jų kasdienybę ir klausydamasi jų istorijų, pamačiau, kaip iš esmės pasikeitė šio darbo turinys, atsakomybės ir emocinė aplinka. 
2014–2020 m. Socialinės globos centras „Vija" dalyvavo deinstitucionalizacijos procese – reikšmingame pokytyje, kurio tikslas buvo pereiti nuo institucinės globos prie paslaugų, teikiamų bendruomenėje. Siekta sukurti pagalbos sistemą, orientuotą į individualius poreikius, kuri užtikrintų orų, saugų gyvenimą ir vystymuisi palankią aplinką suaugusiems asmenims ir vaikams su negalia.
Šio pokyčio metu 2020 m. rugsėjo 9 d. įkurtas specializuotos slaugos ir socialinės globos padalinys, skirtas 38 asmenims – 4 vaikams ir 34 suaugusiems asmenims su negalia, kuriems vertinant socialinių paslaugų poreikį nustatytas visiškas nesavarankiškumas ir specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Tai nebuvo tiesiog naujos patalpos – tai buvo visiškai naujo darbo modelio pradžia.
Pokyčių pradžia Visi – tiek darbuotojai, tiek paslaugų gavėjai – tą pačią dieną persikėlė į naujas patalpas, kur net paprasti, buitiniai klausimai virto iššūkiais. Manėme, kad tik patalpos pasikeis, tačiau ankstesnė sistema ir metodai naujoje erdvėje tapo neveiksmingi – reikėjo visiškai pergalvoti darbo metodus. Pirmieji mėnesiai buvo kupini nežinomybės. Neturėta jokių pavyzdžių, kaip turi atrodyti naujo tipo padalinio veikla, struktūra, kasdienė rutina. Visos sritys – nuo maitinimo iki darbo grafikų – buvo kuriamos „nuo nulio". Tai reiškė kasdienį ieškojimą, bandymus, taisymus ir naują požiūrį į tai, kas iš tikrųjų yra „namai", o ne „įstaiga". Dirbu socialinio darbo srityje 4 metus ir per mano darbo praktiką teko ir tenka susidurti su įvairiomis žmonių grupėmis: su vaikais, su riziką patiriančiomis šeimomis, įvairią negalią turinčiais asmenimis, emigrantais ir visais kitais, kurie turi psichologinių ar socialinių sunkumų. Stengiuosi žmonėms padėti susidoroti su iššūkiais, gyvenimo sunkumais, juos motyvuoti ir įgalinti spręsti savo problemas, tačiau dažnai noras suteikti pagalbą kelia daug iššūkių. Klientų/žmonių grupė, su kuriais tenka susidurti ir kurie kelia didžiausius iššūkius teikiant pagalbą, tai yra asmenys, kurie linkę kaupti įvairius, jokios vertės neturinčius daiktus ar net šiukšles. Tokie asmenys užgriozdina visas gyvenamąsias patalpas taip, kad praėjimui lieka tik siauras takas ar net nelieka ir tako. Nesuvaldomas daiktų ar šiukšlių kaupimas kelia problemų tarpusavio santykiams, socialinėje ir darbinėje veikloje bei kitose gyvenimo srityse. Asmenys, linkę kaupti daiktus, kelia grėsmę ne tik savo savijautai, bet ir aplinkiniams. kaupimas gali užpildyti gyvenamąją erdvę ir sukelti sanitarinių problemų. Tokie asmenys nesirūpina asmenine higiena, kas gali sukelti rimtų sveikatos problemų, taip pat kelia grėsmę aplinkos saugumui, t. y. gaisro pavojus, potvyniai, kenkėjų atsiradimai, šiukšlinimas ir nemalonus kvapas bendro naudojimo patalpose. Dėl nuolatinio kaupimo įsigytas ,,turtas‘‘ perpildo gyvenamąją erdvę ir trukdo gyventi. Be to, daiktų kaupimas gali sukelti sužalojimų dėl gaisro ar sukrautų daiktų griūties, ir tai gali turėti didelį poveikį ne tik pačiam žmogui ir jo šeimai, bet ir kaimynams. Daiktų kaupimas turi didelį poveikį ir asmens socialiniam funkcionavimui. Tokie žmonės gyvena vieni, nebendrauja su aplinkiniais, nelinkę įleisti kitų į savo namus, nepripažįsta savo problemos. Todėl socialiniai darbuotojai turi užtikrinti šių asmenų socialinę gerovę, gerą emocinę ir fizinę sveikatą bei saugią aplinką kitiems gyventojams. 
Socialinės globos centro „Vija“ specialistai bendradarbiaudami su socialinio darbo eksperte Lies Van Weezel ir alternatyvios komunikacijos specialiste Maaike Hart iš Nyderlandų turėjo galimybę mokytis, kurti bei taikyti alternatyvios komunikacijos priemones dirbant su asmenimis, turinčiais negalią.
Kas yra alternatyvioji komunikacija? Alternatyvioji komunikacija – tai įvairios priemonės, padedančios asmenims, turintiems kalbos ir komunikacijos sutrikimų geriau išreikšti savo mintis, jausmus, poreikius. Tai apima gestus, simbolius, elektroninius įrankius ir įvairius vizualinius metodus. Todėl alternatyvios komunikacijos metodai, tokie kaip paveikslėliai ir kiti vizualiniai įrankiai, tampa svarbia priemone, leidžiančia efektyviai ir savarankiškai bendrauti su aplinka 
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos puslapyje rašoma, kad „socialinis darbas yra profesinė veikla, kuri skirta padėti žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškylančiais sunkumais per santykį su aplinka". Socialinio darbo srityje dirbu jau dešimtus metus ir..., atrodo, jau turiu kuo pasidalinti su žmonėmis, ieškančiais būdo kaip įprasminti save darbinėje veikloje. Pasaulį matau kaip nuolatos besikeičiantį, todėl reikalaujantį vis atnaujinti gebėjimus orientuotis prieštaringoje ir nepastovioje aplinkoje. Socialinis darbuotojas kasdien susiduria su situacijomis, kurios neturi aiškaus vienareikšmio sprendimo. Pasaulio dinamiškumas ir socialinis darbas siejasi neapibrėžtumu, kuris yra nuolatinis šios profesijos palydovas. Tai verčia socialinį darbuotoją darbinėje aplinkoje reflektuoti savo profesinę veiklą, aprėpti praktinius įgūdžius, teorines žinias, profesines bei asmenines vertybes, gebėti kūrybiškai tai pritaikyti teikiant pagalbą socialiai pažeidžiamiausiems visuomenės nariams. Būtent dėl to pasirinkau dirbti šioje srityje. |