|
|
Nors socialinis darbas Lietuvoje jau skaičiuoja beveik 30 metų, tačiau vis dar tenka susidurti su klausimu „o ką socialinis darbuotojas TEN daro?“. TEN – įstaigos , vietos ir situacijos, kur retas tikisi sutikti socialinį darbuotoją. Norime su Jumis pasidalinti interviu su socialine darbuotoja Andželika, kuri jau 10 metų dirba sveikatos priežiūros įstaigoje. Mintis pasikalbėti su Andželika kilo po to, kai išgirdau, kad ji, po 10 metų darbo kaip socialinė darbuotoja, tapo socialinio darbo koordinatore vienoje iš didžiausių gydymo įstaigų Lietuvoje. Kokiame skyriuje Jūs dirbotesocialinė darbuotoja? Mano pirmoji darbo vieta buvo visa Vaikų ligų klinika Lietuvos sveikatos universiteto klinikose kurią sudaro 5 padaliniai, tačiau aš dirbau trijuose šios klinikos skyriuose: Vaikų intensyviosios terapijos, Vaikų skubios pagalbos bei Vaikų onkologijos ir hematologijos. Pastarasis skyrius yra pats sudėtingiausias emociškai. Taip pat ir Intensyvios terapijos skyrius sudėtingas, nes vaikai ten pateka labai sunkios sveikatos būklės. Dabar kaip socialinė darbuotoja dirbu labai mažu krūviu, nes perėmiau socialinio darbo koordinatoriaus pareigas – kuruoju tik Vaikų onkologijos ir hematologijos skyrių, kitų skyrių darbus perėmė kolegė, kuri įdarbinta vietoj manęs. Po ilgos pertraukos noriu pasidalinti savo parašytu straipsniu. Mano tikslas, kad tai ką parašiau, kas nors išgirstų ir galbūt ateityje įvyktų pokyčių. Man atrodo, tai artima tema socialiniam darbui. Taip pat nebenoriu slėptis po Anonimu... Lietuvoje nėra tiek daug medicinos įstaigų, kuriose gydytųsi suaugusieji sergantys onkologinėmis ligomis, taip pat nėra ir daug socialinių darbuotojų dirbančių jose. Nors Lietuvoje daugelis žmonių yra susidūrę su šia diagnoze, tačiau mūsų visuomenėje įprasta manyti, kad jei žmogus serga, tai jis privalo kuo daugiau gulėti ir ilsėtis. Kartais vienam ilsėtis tiesiog per sunku, nes nuolatos kankina įkyrios mintys, tad reikalinga draugija, kuri savo buvimu padėtų jas įveikti. Pagrindinėse šalies gydymo įstaigose, ligoninėse gydosi asmenys iš visos Lietuvos, kai kurių jų namai būna toliau nei už 100 km, jie nesulaukia artimųjų, jie visą laiką turi būti vieni, nėra jokios pagalbos iš aplinkos. Nemaža dalis besigydančių praleidžia iki savaitės laiko, tačiau kita dalis "gyvena" ligoninėje mažiausiai pora savaičių, jų procedūros trunka iki 10 minučių darbo dienomis, o visa kita lieka jų laisvu laiku. Kai esi pakankamai suaugęs ir suvoki, ką reiškia sirgti onkologine liga nori nenori kankina daug neigiamų jausmų ir emocijų, gydytojai šiuo atveju yra linkę gydyti tik fizinį žmogaus kūną, chemoterapija naikinti vėžines ląsteles. Chemoterapija nėra tik gydymas vaistais, kuriuo stengiamasi išgydyti ligą, chemoterapija ilgas ir kūną sekinantis procesas. Taip, kaip mes gydome kūną, reikia gydyti ir sielą, tik dažnai ji lieka neliečiama ir ignoruojama arba iki tol, kol nesusiduriama su rimtomis problemomis. Lietuvoje, sveikatos priežiūros įstaigose dažnai susiduriama su paciento, tik kaip ligonio traktavimu, be jokių socialinių vaidmenų, tačiau patiems pacientams, toks požiūris nepriimtinas. Kiekvieną dieną kylantys iššūkiai, apie kuriuos esant sveikiems, net nepagalvojama, yra šių žmonių kasdienybė. Noriu pasidalinti savo mintimis ir patirtimi apie tai su kuo susiduria onkologinėmis ligomis sergantieji asmenys. |