Šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai Covid – 19 tapo dominuojančia tema mūsų gyvenimuose, kyla klausimas: ko galime pasimokyti iš sėkmingų praktinių pavyzdžių? Svarbu reflektuoti apie tai, kas yra socialinio darbo pagrindas ir esmė? Kokios prielaidos ir sąlygos reikalingos socialiniam darbui kaip profesijai? Ne tik socialinis darbuotojas turi vis mąstyti, kokių įgūdžių, požiūrių ir išankstinių sąlygų reikia norint pasiekti gerus rezultatus. Rezultatai priklauso ir nuo klientų, vadybininkų, kaip ir politikos formuotojų, kurie savo sprendimais iš tikrųjų irgi dalyvauja praktikoje vykstančiuose procesuose, tiesiog yra jų dalis. Žemiau pateiktą istoriją parašė Rita Jonelinė, patyrusi socialinė darbuotoja. Jos pavyzdys yra iliustracija, kokių teigiamų rezultatų galima pasiekti praktikoje/ darbinėje srityje.
Antroje šio straipsnio dalyje Lies van Weezel pateikia savo įžvalgas, refleksiją. Būtų nuostabu gauti daugiau tokių įkvepiančių darbinių gerosios praktikos pavyzdžių, kuriais galėtume pasidalinti šiame tinklapyje.
Socialinės darbuotojos kontaktas su asmeniu, turinčiu psichikos negalią
„Savo darbe gana dažnai susiduriu su asmenimis, kurie turi psichinę negalią. Man tai didžiulis iššūkis, nes labai svarbu suprasti žmogų, kuris mąsto kitaip, kitoks jo supratimas.
Maždaug prieš trejus metus pradėjau dirbti su Laura (vardas pakeistas), kuri augina du sūnus - Tomą ir Marių (vardai pakeisti). Laura turi psichinę negalią, jos darbingumas tik 25 procentai. Sūnus Tomas taip pat neįgalus, jam nustatytas lengvos formos autizmo spektro sutrikimas. Su berniuku labai sunku bendrauti, sunkiai prisileidžia svetimus žmones. Kitas sūnus - Marius - yra sveikas berniukas.
Pirmi mano susitikimai su šia šeima vyko netvarkingame bute, kuriame bjaurus kvapas, aplinka nemaloni, slegianti. Oras slogus, nes buto langai nebuvo atidaryti jau turbūt seniai. Laura visiškai nenorėjo bendrauti. Ji buvo išsigandusi, nepasitikinti nei vienu žmogumi. Dažnai eidama pas ją aš jausdavau nerimą, baimę, jaudulį. Galvojau, ką reikės sakyti, kaip bendrauti, kaip užmegzti ryšį, kad jos neišgąsdinčiau. Būdavo, kad ji dažnai neįsileisdavo, nenorėdavo kalbėti, dažniausiai atsakydavo tik „Taip“ arba „Ne“. Berniukai taip pat būdavo uždari, dažniausiai žaisdavo telefonu arba kompiuteriu.
Kadangi jau daug metų savivaldybėje buvo priimtas sprendimas, kad tokiais atvejais pinigais klientas vienas negali disponuoti, tik su socialiniu darbuotoju, šeimai reikėdavo nupirkti maisto produktus, sumokėti mokesčius, pasirūpinti jų rūbais, avalyne, kitais svarbiausiais daiktais ir paslaugomis. Žodžiu, man teko nuolat rūpintis visais šeimos poreikiais, sutvarkyti dokumentus, pašalpas, kompensacijas, esant reikalui, nuvežti pas gydytoją ar patikrinti vaikų sveikatą. Laura buvo pripratusi, kad už ją viskas yra sutvarkoma, jautėsi visiškai „neįgali“, nesprendė savo problemų, buvo praradusi atsakomybę už save ir savo vaikus. Taip pat buvo atsiradusi priklausomybė alkoholiui, kurį ji vartodavo su kaimynu. Tuomet situacija dar pablogėdavo.
Mums bendraujant su ja pamažu pajaučiau, kad Laura nori vis daugiau kalbėtis. Ji papasakojo apie savo šeimą, kurioje užaugo, patirtus išgyvenimus. Berniukai taip pat labiau ėmė pasitikėti manimi. Prireikus jie ateidavo į seniūniją patys. Taip pradėjau galvoti, ar tas perdėtas kontroliavimas, kai vienas socialinis darbuotojas rūpinasi visais šeimos poreikiais, yra pagalba?
Po truputį Laurai pradėjau suteikti galimybių pačiai bandyti rūpintis visais šeimos poreikiais, buitimi, mokesčiais. Ji buvo labai nustebusi, ateidavo tartis, ar gerai padarė tą ar aną. Praėjus dar truputį laiko įsitikinau, kad Laura kuo puikiausiai gali pasirūpinti pati savo šeima. Pasirodo, kad jos ta negalia nėra tokia baisi, kad moteris visiškai nesuprastų apie kasdienius poreikius ar vaikų priežiūrą, nesugebėtų jais pasirūpinti. Manau, kad turinčios tokią pripažintą negalią tiek padidėjęs moters savarankiškumas, patikėjimas savo jėgomis - tai didžiulis pasiekimas jos gyvenime.
Šiai dienai lankausi Lauros namuose daug rečiau, o ir namai visai kitokie. Juose didžiuliai pasikeitimai. Butas nuo to, kuriame lankiausi pirmą kartą, skiriasi kaip diena nuo nakties. Suremontuotas, nupirkti nauji baldai. Už tai ačiū Lauros broliui, labdaros organizacijai „Tikėjimas, Viltis ir Meilė“. Pati Laura taip pat buvo šiek tiek susitaupiusi. Ji pati labai pasikeitusi: pradėjo puoštis, bendrauti su seserimi ir broliu. Ji naudojasi išmaniuoju telefonu, moka naudotis šiek tiek kompiuteriu, žiūri filmus, turi paskyrą „facebook“, kurią sukūrė jos vaikai. Visas savo ir sūnaus Tomo neįgalumo pašalpas gauna į savo rankas. Pinigais ji disponuoja pati. Išmokas vaikams taupome seniūnijoje, už jas perkame malkas žiemai, kitiems nenumatytiems pirkiniams. Sūnus Tomas mokosi 10 klasėje. Jam sunku su bendravimu, bet kaimo bendruomenėje, mokykloje visi berniuką žino, jį priima tokį, koks jis yra. Tomas yra įstojęs į Šaulių sąjungą, dažnai vyksta į įvairias iškylas, žygius, mėgsta muziką, turi draugų. Marius mokosi 8 klasėje, jis taip pat aktyviai sportuoja, lanko įvairius būrelius mokykloje. Abu broliai būna visur kartu. Šeimoje lankausi daug rečiau, Laura dažnai skambina, taip pat užeina pas mane į seniūniją, kai tik eina pro šalį, pasitariame, pasikalbame. Šeimai nuolat reikalinga pagalba, kadangi psichinė negalia yra nustatyta ne be pagrindo.”
Kas patraukia dėmesį?
Keletas dalykų patraukia mūsų dėmesį trumpai apibūdintame santykyje tarp klientės Lauros, turinčios specialiųjų poreikių, ir socialinės darbuotojos Ritos. Iš Lauros pozicijos kontaktas yra priverstinis dėl jos negalios. Galime nuspėti, kad Laura per savo gyvenimą sutiko daug skirtingų socialinių darbuotojų ir kitų specialistų, kurie jai pasakydavo, ką daryti ir ko nedaryti. Laura buvo visiškai priklausoma nuo paslaugų teikėjų. Dažniausiai sprendimai buvo priimami specialistų. Laura jautėsi nelaiminga ir kiek galėjo, tiek atsitraukė.
Rita teksto pradžioje aiškiai parodė, jog turi kitokį požiūrį: „Savo darbe gana dažnai susiduriu su asmenimis, kurie turi psichinę negalią. Man tai didžiulis iššūkis, nes labai svarbu suprasti žmogų, kuris mąsto kitaip, kitoks jo supratimas.”. Kitais žodžiais tariant, ji domisi savo klientu ir suvokia, jog kiekvienas asmuo yra skirtingas. Toks individualus kito asmens suvokimas ir jo požiūrio į pasaulį priėmimas yra sudėtingas ir nelengvas procesas. Tam reikia laiko. Aukščiau pateiktas Ritos sakinys iliustruoja, jog ji neturi išankstinės nuomonės apie kitą asmenį, ką jis/ ji turėtų daryti, kaip jis/ ji turėtų jaustis ir gyventi. Ritai Laura nėra tik negalia. Pirmiausia ji mato žmogų. Rita su Laura bendrauja atvirai ir su tam tikru žmogišku smalsumu: „Kaip Laura mato ir patiria savo pasaulį? ”
Dėl savo ankstesnės patirties Laura į Ritos pastangas reagavo įtariai. Reikėjo laiko įveikti įtarumą. Taip pat reikėjo imtis mažų žingsnelių, kad jos suprastų viena kitą ir pasitikėtų. Laura suvokė, kad Rita pasitiki ja, kai: „Laurai pradėjau suteikti galimybių pačiai bandyti rūpintis visais šeimos poreikiais, buitimi, mokesčiais”. Veiksmai labiau atskleidžia nei žodžiai! Rita įvertino Laurą parašydama: „Manau, kad turinčios tokią pripažintą negalią moters tiek padidėjęs savarankiškumas, patikėjimas savo jėgomis, - tai didžiulis pasiekimas jos gyvenime”.
Socialinio darbo pagrindai
Gale savo pavyzdžio Rita reflektavo ir atsakė į įžangoje iškeltus klausimus: „Kas yra socialinio darbo pagrindas ir esmė? Kokios prielaidos ir sąlygos reikalingos socialiniam darbui kaip profesijai?”:
„Socialinio darbuotojo darbe labai svarbus santykio kūrimas. Visų pirma man pradėjus dirbti socialinį darbą buvo užduotis įsiklausyti į žmogų, suprasti koks yra pasaulis, supantis tą žmogų. Manau, kad tvirto ryšio, abipusio supratimo sukūrimas yra pagrindinis socialinio darbuotojo tikslas. Socialinis darbuotojas turi įgalinti klientą, nes tai - veikla, kuri įgalina šeimas, padeda įveikti problemas, o ne daro viską už jį. Tai padaryti galima po truputį, dirbant mažais žingsneliais. Šiuo konkrečiu atveju tai padaryti pasisekė per trejus metus.”
Atvirumas ir pasitikėjimas socialine darbuotoja
Rita mini socialinio darbuotojo požiūrio ir įgūdžių temą. Iš to, kaip ji aprašė situaciją, mes galime susidaryti įspūdį, kad organizacijoje, kurioje ji dirba, jai suteikiama laisvė ieškoti geriausio sprendimo, tinkančio jos klientui. Tai labai svarbu, kadangi ne tik socialinis darbuotojas turi būti atviras su klientu. Socialinis darbuotojas taip pat turi jausti atvirumą. Socialinis darbuotojas gali klausytis savo kliento ir kartu su klientu ieškoti tinkamiausio pagalbos būdo tik tuomet, kai vadovų, politikos formuotojų ir kontroliuojančių institucijų požiūriai sutampa.
Socialinis darbuotojas jaučiasi „suspaustas” tarp kliento ir valdžios, kai nepasitikima jo kompetencija, įgūdžiais ir veiksmais. Taip atsitinka kai įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai vienpusiškai nuleidžiami „iš viršaus” su labai detaliais nurodymais, kaip socialinis darbuotojas turėtų elgtis. Kai socialinis darbuotojas bijo būti vadovų ar kontroliuojančių institucijų apkaltintas dėl pažodinio poįstatyminių aktų, veiksmų įgyvendinimo, jam tampa sudėtinga iš tikro klausytis kliento ir įgalinti jį. Taip atsitinka tuomet, kai socialinis darbuotojas priverstas imtis veiksmų, kurie labai detaliai aprašyti valdžios institucijų įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose. Jei socialinis darbuotojas bus priverstas taip daryti, jis negalės iš tikrųjų klausytis savo kliento ir jį girdėti. Vienintelis socialinio darbuotojo interesas ir rūpestis bus, ar jis teisingai įgyvendina įstatymus ir elgiasi pagal nurodytas taisykles. Asmuo negali būti įgalintas, jei nesidomima jo savybėmis, stiprybėmis, praeitimi, aplinka, įgūdžiais ir individualiais poreikiais. Taip negalėsime padėti klientui pagerinti jo situacijos. Tokiu atveju pasimeta ir yra užgožiama socialinio darbo esmė ir širdis!
Tai leidžia daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo atvirumas kliento problemoms, pasitikėjimas ir tikėjimas vizija ir klientu, galimas tik tada, kai socialinis darbuotojas tą patį patiria iš savo vadovų ir politikos formuotojų.
Tarp valdžios institucijų ir socialinių darbuotojų užblokuojamas dialogas, negalima diskutuoti apie problemas, kurios yra praktikoje, kai nėra tikima socialinio darbo specifika, kompetencijomis ir socialinis darbas nėra vertinamas rimtai. Negalėsime rasti sprendimų ir problemos nebus išspręstos, jei nebus įvardijama tikrovė, neaptariamos problemos atvirame dialoge.
Rita Jonelinė
Lies van Weezel