Esu socialinė darbuotoja Violeta ir daugiau kaip 10 metų dirbu globos namuose, kuriuose paslaugos teikiamos vaikams ir jaunuoliams turintiems intelekto ar psichosocialinę negalią. Ilgą laiką dirbau globos namuose (institucijoje), o prasidėjus deinstitucionalizacijos procesui, 2017 metais darbą pradėjau bendruomeniniuose namuose vaikams su specialiaisiais poreikiais.
Deinstitucionalizacija nėra paprastas globos namų uždarymas ar išskirstymas į mažas institucijas. Šio proceso tikslas – sudaryti sąlygas asmenims su intelekto ar psichosocialine negalia gyventi bendruomenėje. Šis procesas užtikrina, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai yra bendruomenės dalis, o bendruomenė pratinama prisiimti atsakomybę už specialiųjų poreikių turinčius vaikus, bei kylančias socialines problemas ir jų sprendimą, užtikrina orientaciją į paslaugų plėtrą, kas skatina vaiko gyvenimo kokybės gerėjimą. Juk bendruomenė formuoja žmogaus asmenybę, jo savivertę, skatina žmogų nuolat tobulėti. Bendruomenė – tai pagrindinis šaltinis vaiko socializacijai ir raiškai. Dirbu bendruomenėje jau 5 metus, todėl noriu pasidalinti savo mintimis apie vaikų gyvenimo kokybės pokyčius gyvenant bendruomenėje.
Kalbant apie visavertį vaiko gyvenimą, kuris garantuotų jo orumą, ugdytų pasitikėjimą savimi, vaikų su specialiaisiais poreikiais įtraukimą į visuomenės gyvenimą, mokant juos prisitaikyti ir gerai jaustis sociume – pertvarka tikrai reikalinga. Specialiųjų poreikių turintys vaikai, ilgus metus gyvendami globos institucijoje, ne visada turi galimybę kaupti savo asmeninę patirtį savarankiškumo ir gyvenimiškų įgūdžių plėtojimo erdvėje. Asmenys su negalia, gyvendami tokioje institucijoje, yra labiau atskirti nuo visuomenės. Čia daug asmenų gyvena vienodomis sąlygomis, jų kasdienę veiklą reguliuoja dažnai biurokratija dvelkiančios taisyklės, nuolat kartojasi ta pati rutina. Su vaikais dirba daugybė darbuotojų, kurie nuolatos keičiasi, kintant dienos režimui. Tad nenuostabu, kad yra mažiau galimybių formuotis vaiko saugiam prieraišumui. O juk vaikui labai svarbu turėti žmogų, kuris suprastų, paguostų, išklausytų, apkabintų, kuriuo jis galėtų pasitikėti ir šalia kurio jaustųsi mylimas ir saugus. Juk apie tokią gerumo ir atidumo aplinką svajoja visi vaikai. O jie, metų metus gyvendami globos namuose, turi mažiau progų mokytis jiems taip svarbių buitinių įgūdžių ir tokiu būdu kaupti savo asmeninės patirties bagažą. Pavyzdžiui, dažnai visuomenėje girdimas pasipiktinimas, kad vaikai iš globos namų yra pripratę viską tik gauti ir nėra linkę to vertinti. Iš tiesų, šis faktas nėra jau toks iš piršto laužtas. Vaikai su specialiaisiais poreikiais, gyvendami globos namuose, ne dėl savo kaltės dažnai turi menką supratimą, iš kur ir kaip ant jų pietų stalo atsiranda maistas, mat, jų dalyvavimas maisto ruošoje apsiriboja kassavaitine užimtumo veikla. O tai jiems labiau siejasi su pramoga, o ne kasdienybe. Be to, daugelį dalykų darbuotojai atlieka už vaikus, tiesiog kad būtų greičiau, kad spėtų pagal dienotvarkės ritmą. Todėl mažėja vaikų savarankiškumas, jiems sunkiau sekasi adaptuotis naujoje aplinkoje, nežino, kaip naudotis reikalingais buities prietaisais. Tuo labiau, gyvendami izoliuotoje aplinkoje, ne visada žino, kaip reikia elgtis bendruomenėje - megzti ir palaikyti ryšius su jos nariais, o visuomenėje – kaip elgtis viešose vietose, kaip bendrauti su nepažįstamais žmonėmis.
Todėl bendruomeninių namų modelio atsiradimas ir įgyvendinimas - tai, ko labiausiai reikia vaikui. Tai puiki galimybė augti aplinkoje, kuri yra artima šeimos aplinkai. Tokioje aplinkoje vaikai jaučiasi saugesni, patiria mažiau patyčių ugdymo įstaigoje. Nes dabar jie turi savo namus. Ir paklausus vaikų – kas jiems gyvenime svarbiausia – dažnas atsakymas būna turėti gražius, jaukius ir patogius namus.
Jau penkti metai šeši specialiųjų poreikių turintys vaikai iš Socialinės globos centro „Vija“ sėkmingai gyvena bendruomeniniuose vaikų globos namuose. Reikia pripažinti, jog, vykdant pertvarką, fizinės gyvenamosios vietos pakeitimas iš pačių vaikų ir darbuotojų pareikalavo didelių pastangų įveikiant savotišką baimę išeiti į bendruomenę. Reikėjo mokytis pasitikėti savimi, iš naujo atrasti savo stipriąsias savybes, pajusti žmonių palaikymą ir dvasinį pastiprinimą. Tai labai svarbūs ir jiems reikalingi ženklai. Reikėjo paneigti kaimynų išgąstį savo naujaisiais kaimynais ir užsitarnauti jų palankumą. Tikrai buvo tokių, kurie priėmė ir suprato mus – tokius, kokie esame. Nepaisant iššūkių, su kuriais susidūrėme, dabar jau galime pasidžiaugti, kad prieš penkis metus šie šeši vaikai, nežinoję, kas iš tiesų yra savi namai, šiandien džiaugiasi, kad jie gyvena, pasak jų pačių, „kaip rojuje“. Vaikų teigimu, jie niekados nenorėtų sugrįžti į globos namus, nors ten paliko ir savo draugus, ir kartais dabar jau taip trūkstamą šurmulį. Jie sako, kad yra patys laimingiausi, turėdami tokius namus. Čia sukurtos visos sąlygos, leidžiančios jiems veikti savarankiškai, atsižvelgiant į jų amžių ir gebėjimus.
Šiuose namuose itin svarbus praktinis mokymas, savarankiškumas ir paties vaiko laisvė rinktis. Jis skatinamas atlikti kasdienes užduotis: savarankiškai susitvarkyti savo kambarį, pasikloti savo lovą, padengti stalą, palaikyti namuose tvarką ir švarą, turėti savo pareigas. Pavyzdžiui, išnešti šiukšles, mokėti jas išrūšiuoti, saugiai naudotis buitiniais prietaisais bei darbo įrankiais - įsukti į durų spyną iškritusį varžtelį, sutaisyti stalo stalčių ar įkalti vinį ir pakabinti paveikslą. Vaikai labai noriai įsitraukia į maisto ruošą, savaitgaliais kartu su darbuotoju gamina pietus, taip mokydamiesi kulinarinių paslapčių bei kurdami aplink save jaukią, šeimynišką nuotaiką. Jie geba ne tik pasidaryti skanų sumuštinį - užsitepti sviesto ir atsipjauti sūrio ar dešros, bet ir iškepti pyragą, išsivirti arbatos. Tai vaikui suteikia daug teigiamų emocijų, ypač pasitikėjimo savimi, kad ir aš galiu, kad aš iškepiau pyragą – pats, savarankiškai nuo pradžios iki galo, ir juo galiu pavaišinti savo draugus. Vaikai kartu su darbuotoju eina apsipirkti į parduotuvę reikiamų maisto produktų, mokosi juos surasti prekybos centro lentynose ir parsinešti į namus, Kai kurie bendruomeniniuose vaikų globos namuose gyvenantys vaikai jau puikiai naudojasi viešojo transporto paslaugomis, savarankiškai gali nuvykti į mokyklą, užsiėmimus. O tai labai svarbu pamažu augant ir tvirtėjant vaiko savarankiškumui. Tai gerieji namai, kuriuose ypatingai atsižvelgiama į individualius vaiko poreikius. Jaunieji gyventojai gali pasirinkti ką nori valgyti, nusipirkti reikiamą drabužį, pratintis savarankiškai praleisti laisvalaikio valandas, susiplanuoti dienotvarkę. Žinodamas, ko gali tikėtis iš ateinančios dienos, valandos ar minutės, vaikas jaučiasi atsipalaidavęs, gali ramiai kurti, veikti, žaisti. Be to, jie visada drąsinami išsakyti savo nuomonę, norus, pateikti pasiūlymus, skatinami savarankiškai spręsti problemas, įveikti pasitaikančius sunkumus.
Tokiu būdu bendruomeninių namų gyventojams pamažu sudaromos sąlygos stiprinti gebėjimus palaikyti socialinius ryšius su visuomene: vaikai aktyviai dalyvauja įvairiose pilietinėse akcijose, lankosi muziejuose, parodose, renginiuose. Dalyvaudami įvairiose edukacinėse programose turi galimybę pažinti ne tik aplinką, bet ir gimtojo krašto kultūrą, tradicijas, suvokti mūsų tautos kultūros savitumą. Įsitraukdami į įvairias veiklas, vaikai įgyja unikalią bendravimo ir bendradarbiavimo su kitais patirtį, nes nuolat mokomi būti šalia kitų ir kartu su kitais.
Todėl iš savo darbinės patirties esu įsitikinusi, kad gyvenimas bendruomeniniuose vaikų globos namuose stiprina vaikų su specialiaisiais poreikiais saugumo jausmą, augina jų gebėjimus ir savarankiškumo įgūdžius bei teigiamai veikia jų savijautą. Taip žingsnelis po žingsnelio keliaudami link gyvenimo kokybės gerėjimo, vis dar susiduriame su visuomenės keistu požiūriu, nenorėjimu mus priimti tokius, kokie esame. Kartais visuomenė vis dar ieško tolerancijos apraiškų mumyse, nenorėdami būti tolerantiškais mūsų atžvilgiu. Bet po truputį visgi tampame lygiaverčiais bendruomenės nariais ir mokomės vieni iš kitų.
Socialinės globos centro „Vija“
socialinė darbuotoja Violeta Draunevičienė
