Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos puslapyje rašoma, kad „socialinis darbas yra profesinė veikla, kuri skirta padėti žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškylančiais sunkumais per santykį su aplinka". Socialinio darbo srityje dirbu jau dešimtus metus ir..., atrodo, jau turiu kuo pasidalinti su žmonėmis, ieškančiais būdo kaip įprasminti save darbinėje veikloje.
Pasaulį matau kaip nuolatos besikeičiantį, todėl reikalaujantį vis atnaujinti gebėjimus orientuotis prieštaringoje ir nepastovioje aplinkoje. Socialinis darbuotojas kasdien susiduria su situacijomis, kurios neturi aiškaus vienareikšmio sprendimo. Pasaulio dinamiškumas ir socialinis darbas siejasi neapibrėžtumu, kuris yra nuolatinis šios profesijos palydovas. Tai verčia socialinį darbuotoją darbinėje aplinkoje reflektuoti savo profesinę veiklą, aprėpti praktinius įgūdžius, teorines žinias, profesines bei asmenines vertybes, gebėti kūrybiškai tai pritaikyti teikiant pagalbą socialiai pažeidžiamiausiems visuomenės nariams. Būtent dėl to pasirinkau dirbti šioje srityje.
Mano nuomone, socialinis darbas prasideda nuo darbuotojo ir paslaugų gavėjo tarpusavio ryšio užmezgimo. Žinojimas kaip prieiti prie žmogaus, gebėjimas sudaryti tinkamas sąlygas jam atsiverti ir pasitikėti socialinio darbo specialistu – svarbiausias etapas siekiant pokyčio asmens gyvenime. Savajį metodą megzti ryšį su paslaugų gavėjais atradau vesdama kūrybinius užsiėmimus VšĮ Markučių dienos veiklos centre, teikiančiame socalines paslaugas proto ir kompeksinę negalią turintiems pilnamečiams asmenims. Užsiėmimai orientuoti ne į rezultatą, o į procesą: remdamasi teorinėmis ir praktinėmis tekstilės meno, socialinio darbo studijų metu įgytomis žiniomis, asmenine patirtimi ir dienos centro paslaugų gavėjų stebėjimu kūriau jaukią aplinką, kurioje būrelio lankytojai jaustųsi visada laukiami. Piešiant flomasteriais, tapant akrilu ar klijuojant koliažus kūrybinį procesą papildydavo mėgstamos muzikos klausymasis, šokiai, kavos ar arbatos gėrimas, pokalbiai šiuo metu aktualiais klausimais: kas vyksta mūsų gyvenimuose, apie ką svajojame, ko bijome ar ką šiuo metu mums „skauda". Tokie nestruktūruoti, dinamiški kūrybiniai užsiėmimai buvo puiki terpė pažinti žmones su kuriais dirbu, pamatyti jų stiprybes; orientuojantis į jas siekti pokyčio ir gyvenimo kokybės gerinimo.
Įvertinusi užsiėmimus lankančių paslaugų gavėjų kūrybinius ir techninius gebėjimus, ieškojau būdo kaip patenkinti lūkestį būti vertinamais ir parodyti kitiems, kad jie gali daryti tą patį, ką ir visi suaugę žmonės – dirbti. Taip gimė idėja kurti pirkinių maišelius su autoriniais paslaugų gavėjų išmarginto audinio dizainais. Pasiūlymas buvo entuziastingai priimtas ir įgyvendintas. Pirmuosius sukurtus maišelius visuomenei pristatėme Artifex galerijoje vykusioje parodoje ir pop up meno mugėje, kurioje keletas jų buvo parduota. Žinia, kad žmonės žavisi, perka mūsų sukurtus daiktus labai pradžiugino paslaugų gavėjus. Šis įvertinimas leido suprasti, kad tai, ką jie daro – svarbu ir turi paklausą, motyvavo paslaugų gavėjus dirbti toliau ir rimčiau vertinti savo turimus įgūdžius. Jų reakcija ir užsidegimas leido suprasti, tai – puiki priemonė įgalinti paslaugų gavėjus, sudaryti salygas pasijausti svarbiais ir visaverčiais gaunant atlygį už įdėtas pastangas ir darbą.
Tačiau... Tekstiliniais flomasteriais išmarginti pirkinių maišeliai buvo puiki priemonė parodyti žmonių su negalia darbinius sugebėjimus, bet neatskleidė to, kas svarbiausia – kūrybinių gebėjimų ir savito pasaulio matymo. Peržiūrint kartu su paslaugų gavėjais sukurtus darbus ir beskaitant šūsnis užrašų ir istorijų, kurias fiksuodavau kūrybinių užsiėmimų metu supratau, kad surinkta vaizdinė medžiaga ir istorijos, tinkamai pateiktos, gali atiskleisti ne tik mano užsiėmimus lankančių paslaugų gavėjų kūrybinius sugebėjimus ir asmenines istorijas, bet ir papasakoti apie socialinio darbuotojo santykį, jo svarbą kasdienybėje.
Papasakosiu apie Andriaus ir savo ryšį, užsimezgusį kūrybinių užsiėmimų metu ir išaugusį į kūrybinį bendradarbiavimą. Ji geriausiai iliustruoja mano požiūrį į socialinį darbą ir kodėl jis yra be galo svarbus.
Andrius piešti ateidavo tuomet, kai galvoje prisikaupdavo galybė istorijų, kurias reikėjo apgyvendinti popieriuje ir atlaisvinti vietos naujoms mintims. Jis netikėtai išdygdavo tarpdury pasipuošęs drovia šypsena, rankoje gniauždamas žydrą kavos puodelį. Pradėjęs piešti Andrius netikėtai sustodavo ir paties sugalvotais gestais bei šnabždesiais pasakodavo istorijas, kurių pagrindiniai veikėjai – robotai; kokios jų nuotaikos, kas šiems nutiko, kur keliavo ir kokius nuotykius patyrė. Vieną karštą vasaros rytą atėjęs pats išsitraukė didelį gelsvą lapą ir nieko nesakęs geltonu markeriu pradėjo piešti robotą. Tyloje stebėjau Andrių. Jam pabaigus darbą tarstelėjau:
- Toks gražus robotas gavosi, o matosi tik raudoni keliai ir alkūnės, kaip gaila...
- Jis greitai važiavo paspirtuku. Beriedėdamas paspirtukas užkliuvo, robotas vertėsi ir stipriai susižalojo. Jis išsigandęs, liūdnas, labai skauda kojas ir rankas, todėl robotas pasislėpė lape, – taip trumpai Andrius gestais bei šnabždesiais išdėstė aplinkybes ir išėjo palikęs mane vieną su lape pasislėpusiu robotu.
Darbo pabaigoje „paguldžiau" geltonąjį robotą į lentyną su kitais piešiniais ir išėjau namo. Ilgą laiką šis piešinys man nedavė ramybės, mintys nuolatos sukdavosi aplink geltonąjį robotą, tūnantį lape. Praėjo keletas mėnesių. Sėdėjau studijoje susigūžusi ir liūdna. Galvojau, kad būtų be galo gera apsigaubti stora, šilta antklode, taip apsisaugoti nuo rudeninio liūdesio bei darganos ir... prisiminiau robotą! Netikėtai kilo mintis kaip jį „ištraukti" iš slėptuvės.
Pasikviečiau Andrių, parodžiau vasarą pieštą robotą ir paklausiau, ar pamena, kas šiam buvo nutikę ir kodėl jis slepiasi. Andrius patvirtino, kad istoriją prisimena ir klausiamai pažiūrėjo į mane.
- O jei mes robotą apgaubtume minkštais debesėliais su daug akių? Viską aplink matantys debesys nuolatos būtų šalia, saugotų tavo robotą. Ar tuomet jis jaustųsi saugus ir nebesislėptų? – paklausiau Andriaus.
Andrius susimąstė. Po kurio laiko nusišypsojo ir linktelėjo. Susėdome ir, pasakodama ką ir kaip darysiu, pradėjau piešti. Rezultatas jį labai nudžiugino. „Padarėme, kad nebebijotų" pašnibždėjo Andrius. Taip prasidėjo mūsų bendros kūrybos etapas, leidęs man pačiai geriau suprasti socialinio darbo reikšmę ir svarbą: kurti aplinką, kurioje asmuo jaustųsi saugus ir palaikomas kelionėje savo problemų sprendimo link. Socialinis darbas neapsiriboja paslaugų gavėjo „diagnozės" nustatymu ir šiai diagnozei rekomenduojamų metodų parinkimu, machanišku jų vykdymu. Vis kitoks paslaugų gavėjas, kaip ir naujas personažas, reikalauja modeliuoti ir kurti vis kitokią aplinką naujam siužetui. Situacijos supaprastinimas, aklai pritaikant reglamentuotas veiklas, nuvertina asmens ir jo atvejo unikalumą. Šabloniškas aplinkos kūrimas nesudaro sąlygų istorijos vystymuisi, asmuo, kaip ir personažas, neribotam laikui įstringa ir trypčioje toje pačioje vietoje.
Šis suvokimas paskatino suorganizuoti mano vedamus užsiėmimus lankančių paslaugų gavėjų ir kartu su Andriumi kurtų darbų parodą, atsleidžančią asmenų su proto ir kompeksine negalia kūrybinius gebėjimus ir socialinio darbo naudą bei prasmę jų gyvenimams. Ieškant vietos pirmąjai tokiai parodai, pasinaudojome kvietimu ją surengti tarpatautinės imonės „Citco Mercator" ofiso patalpose Vilniuje. Parengėme pristatymą apie Všį Markučių dienos veiklos centrą, papasakojome apie socialinio darbo su proto ir kompleksinę negalią turinčiais asmenimis specifiką bei eksponuojamų paveikslų katalogą su trumpomis istorijomis, pasakojančiomis paveikslų siužetus ir jų sukūrimo aplinkybes. Mūsų kūrybą pamatė ne tik Lietuvoje dirbantys „Citco Mercator" darbuotojai – pranešimas ir paveikslų katalogas buvo išplatintas visame pasaulyje esantiems įmonės padaliniams. Taigi, apie centrą lankančių paslaugų gavėjų kūrybinę veiklą sužinojo gausybė žmonių daugybėje pasaulio valstybių! Parodos metu taip pat vyko aukcionas. Jo metu komandos ir pavieniai darbuotojai galėjo įsigyti paslaugų gavėjų sukurtus kūrinius. Surinkome beveik du tūkstančius eurų, kuriuos skirsime centrą lankančių paslaugų gavėjų įspūdžiams. Sužinoję, kokį didelį darbą padarėme, parodos dalyviai buvo neapsakomai laimingi, veiduose atsispindėjo džiaugsmas, pasitikėjimas savimi. Piešti paslaugų gavėjai ateina ne todėl, kad reikia – kurdami jie gali pasakoti apie save ir dalintis istorijomis su kitais taip įprasmindami savo būtį. Matoma būrelio lankytojų motyvacija, užsidegimas skatina tęsti pradėtą darbą pasakoti apie asmenų su proto ir kompleksine negalia darbinius, kūrybinius gebėjimus, jų asmeninėmis istorijomis taip keičiant stigmatizuojantį visuomenės požiūrį į socialiai pažeidžiamus asmenis.
Žmogus yra sutvėrimas, kuriam reikia veiklos, kilti aukštyn, eiti pirmyn, tobulėti. Centrą lankančių proto ir kompleksinę negalią turinčių asmenų norai bei tikslai tokie patys kaip visų – rasti būdą išreikšti save. Planuodama paslaugų gavėjų užimtumą orientuojuosi į jų stiprybes. Tai nėra tik viena iš socialinio darbo vertybių, o ir kitoks požiūris į socialinį darbą. Identifikavusi problemą, asmens stiprybes ir lūkesčius, ieškau būdų, kaip įkvėpti jį siekti pokyčio, nepaisant sunkumų. Tikiuosi, kad šis pasakojimas apie Všį Markučių dienos veiklos centre vyklomus kūrybinius užsiėmimus paskatins žmones geriau suprasti socialinių darbuotojų darbo prasmę. Padėdami žmogui ar šeimai, atsidūrusioje sudėtingoje situacijoje, darome teigiamą pokytį visuomeniniu ir valstybiniu lygmeniu, mažas darbas tampa dideliu gėriu.
Aleksandra Glušinaitė
