Dirbu socialinio darbo srityje 4 metus ir per mano darbo praktiką teko ir tenka susidurti su įvairiomis žmonių grupėmis: su vaikais, su riziką patiriančiomis šeimomis, įvairią negalią turinčiais asmenimis, emigrantais ir visais kitais, kurie turi psichologinių ar socialinių sunkumų. Stengiuosi žmonėms padėti susidoroti su iššūkiais, gyvenimo sunkumais, juos motyvuoti ir įgalinti spręsti savo problemas, tačiau dažnai noras suteikti pagalbą kelia daug iššūkių. Klientų/žmonių grupė, su kuriais tenka susidurti ir kurie kelia didžiausius iššūkius teikiant pagalbą, tai yra asmenys, kurie linkę kaupti įvairius, jokios vertės neturinčius daiktus ar net šiukšles. Tokie asmenys užgriozdina visas gyvenamąsias patalpas taip, kad praėjimui lieka tik siauras takas ar net nelieka ir tako. Nesuvaldomas daiktų ar šiukšlių kaupimas kelia problemų tarpusavio santykiams, socialinėje ir darbinėje veikloje bei kitose gyvenimo srityse. Asmenys, linkę kaupti daiktus, kelia grėsmę ne tik savo savijautai, bet ir aplinkiniams. kaupimas gali užpildyti gyvenamąją erdvę ir sukelti sanitarinių problemų. Tokie asmenys nesirūpina asmenine higiena, kas gali sukelti rimtų sveikatos problemų, taip pat kelia grėsmę aplinkos saugumui, t. y. gaisro pavojus, potvyniai, kenkėjų atsiradimai, šiukšlinimas ir nemalonus kvapas bendro naudojimo patalpose. Dėl nuolatinio kaupimo įsigytas ,,turtas‘‘ perpildo gyvenamąją erdvę ir trukdo gyventi. Be to, daiktų kaupimas gali sukelti sužalojimų dėl gaisro ar sukrautų daiktų griūties, ir tai gali turėti didelį poveikį ne tik pačiam žmogui ir jo šeimai, bet ir kaimynams. Daiktų kaupimas turi didelį poveikį ir asmens socialiniam funkcionavimui. Tokie žmonės gyvena vieni, nebendrauja su aplinkiniais, nelinkę įleisti kitų į savo namus, nepripažįsta savo problemos. Todėl socialiniai darbuotojai turi užtikrinti šių asmenų socialinę gerovę, gerą emocinę ir fizinę sveikatą bei saugią aplinką kitiems gyventojams.

Ši sritis yra mažai analizuojama, todėl rašant magistrinį darbą nusprendžiau šią sritį išnagrinėti, įsigilinti į ją. Mokslinėje literatūroje nėra vieningos nuomonės, kodėl asmuo pradeda kaupti ir rinkti mažą vertę turinčius daiktus ar net šiukšles. Mokslininkų nuomone, tai gali nulemti įvairūs psichiniai ar emociniai sutrikimai, stiprūs išgyvenimai, vaikystės traumos, klaidingi įsitikimai ar savęs nepriežiūra (ang. ,,self neglect‘‘). Tokie asmenys nesuvokia savo elgesio, atsisako gydymo ar kitos įmanomos pagalbos, nebendrauja su artimaisiais, dažnai nepalaiko ryšio su juos supančia aplinka. Kaip ir minėjau aukščiau, savo darbinėje veikloje dažnai tenka sutikti ir dirbti su asmenimis linkusiais kaupti daiktus. Tai gali būti tiek senyvo amžiaus asmuo, tiek darbingo. Savo darbinėje veikloje dažnai tenka sutikti ir dirbti su asmenimis linkusiais kaupti daiktus. Tai gali būti tiek senyvo amžiaus asmuo, tiek darbingo. Lietuvoje socialinis darbas su ,,kaupėjais‘‘ yra mažai žinomas ir dažnai net neminimas. Verta paminėti, jog mokslininkų nuomonė, jog tik apie 5 proc. daiktus kaupiančių asmenų patenka į specialistų akiratį. Socialiniai darbuotoja apie šiuos asmenius sužino iš kaimynų pranešimų/skundų ar pagalbos kreipėsi patys giminaičiai. Pirmas mano susitikimas su kaupėju įvykovos įsidarbinus. Pačią pirmą darbo savaitę, gavau skambutį dėl kaimynės, kuri bute kaupia daiktus ir degina žvakes, kadangi neturi šviesos. Dėl būste deginamos žvakės, kilo gaisras. Su kaupiančia moterimi buvo sudėtinga susitikti, vis atvykus į namus – jos nebuvo. Po kažkiek laiko pavyko susitikti su moterimi ir susitarti dėl šiukšlių išvežimo. Moteris geranoriškai sutiko, kadangi bijojo, kad nelaimė vėl pasikartos. Jos butas buvo užgriozdintas iki lubų, daugiausia drabužiais ir tekstilė, blogo kvapo nesijautė. Buvo suorganizuoti kelį šiukšlių išvežimai. Tačiau po kiekvieno išvežimo moteris skambindavo, kaltino, jog darbingai išmetė gerus daiktus, batus, drabužius itt. Kartas tenka pamatyti ,,kaupimą‘‘ jau lankantis pas klientus dėl kitų priežasčių, pvz. lankiausi pas klientę dėl asmens poreikių surašymo dėl ilgalaikės socialinės globos teikiančios įstaigos. Moteris vos vaikščiojo, turėjo daug sveikatos sutrikimų. Gyveno 2-jų kambarių bute, kuris buvo visas užgriozdintas laikraščiais, dėžėmis, visur buvo dulkės ir nešvarumai. Giminaičių teigimu, moteris daugelį metų atsisako tvarkyti namus ir neleidžia nieko išmesti, kas yra dažnas kaupimo požymis. Moteris žinojo, jog socialinis darbuotojas atėjo paruošti dokumentus dėl apgyvenimo socialinės globos įstaigoje, todėl kontaktas buvo užmegztas greitai. Moteris kalbėjo maloniai, sutiko apsigyventi globos namuose. Buvo pasiūlyta pagalba sutvarkyti butą, tačiau moteris atsisakė, argumentuodama, jog tvarkytis negali dėl silpnos sveikatos, o daiktus reikia atrinkti, nes neviską reikia išmesti.

Tenka girdėti iš socialinių darbuotojų ar pareigūnų įdomius pasakojimus apie kaupimą. Dažniausiai darbuotojai pasakojo apie tai, ką žmogus neįprasto kaupė, pavyzdžiui, gyvūnus (žiurkės, kates, yra atvejų kai bute laiko daugiau nei 10 kačių), šlapimą, ir kaip kaupia – sudėdavo iš popierių ,,tunelius‘‘ ar plėšdavo popierius į skutelius. Pasitaikė pasakojimų ir apie tai, kad asmuo buvo žinomas, pavyzdžiui, anksčiau kreipėsi dėl paslaugų, tačiau apie asmens kaupimą socialiniai darbuotojai sužinodavo žymiai vėliau. Tokie asmenys dažnai gyvena kukliai ir skurdžioje aplinkoje, be didelio kiekio daiktų, taip pat gyvena be patogumų – jų namuose santechnika ir buities prietaisai dažnai techniškai netvarkingi, vamzdžiai supuvę, asmenys miega ne lovose, o ant grindų ar ant šiukšlių krūvų. Todėl socialiniams darbuotojams tenka ne tik organizuoti šiukšlių išvežimą, bet ir tvarkyti būsto sąlygas. Vienas paslaugų gavėjas gyvendavo daugiabučio bendrojo naudojimo patalpose, nors turėjo savo būstą. Miegodavo laiptinėje, tiesiog ant laiptų. Rūsyje ir prie kaimynų durų kaupė maišeliuose įvairius daiktus, dėl ko namo gyventojai turėjo ,,brautis‘‘ iki savo butų. Paklausus kodėl asmuo negyvena bute, vyras niekaip negalėjo paaiškinti. Darbas su asmeniu tęsiesi keletą metų, socialiniai darbuotojai bendradarbiavo su įvairiomis institucijomis, ne vieną kartą buvo organizuojami šiukšlių išvežimo darbai, siūlyta palydėti į gydymo įstaigą, suteikta pagalba maisto produktais ir pan.. Net sutvarkius butą, asmuo jame negyveno, nors šiukšles ir kitus daiktus vis kaupė. Pas asmenį lankydavomės bent kartą į savaitę, tačiau vyras susitikimų metu dažnai meluodavo irvengdavo bendravimo, dažnai atsisakydavo siūlomos pagalbos. Darbas su vyro pasibaigė, kai asmuo buvo apgyvendintas globos įstaigoje.

Taip pat socialiniai darbuotojai pasakodavo ir apie tai, kaip asmenys tiesiog nesirūpina savimi, gyvena tarp nešvarumų ir nesirūpino asmenine higiena dėl įvairių priežasčių – alkoholio vartojimo, nemokėjimo, garbaus amžiaus ar silpnos sveikatos. Socialiniai darbuotojai, dirbantys su asmenimis, linkusiais kaupti daiktus, remiasi savo patirtimi ir žiniomis. Apsilankymo metu stengiamasi įtikinti asmenį susitvarkyti ir išvežti šiukšles. Kartais tai pasiteisina ir žmonės iš karto geranoriškai sutinka išvežti sukauptus daiktus, visgi dažniausiai asmenys atsisako išvežti savo sukauptą ,,turtą‘‘. Pagal situaciją siūloma ir kita pagalba – informuojama, konsultuojama, suteikiama medicininė pagalba (kviečiama greitoji ir pan.), sutvarkoma buitis ir pagerinamos namų sąlygos. Analizuojant užsienio literatūrą, pastebima, kad tokiems asmenims būtinas gydymas, terapijos, bendravimas ir nuolatinis paskatinimas, raminimas. Vien tik šiukšlių išvežimas gali pabloginti jų sveikatos būklę. Iš darbinės patirties, galiu teigti, jog paskutinis ir pats drastiškiausias problemos sprendimas yra kreipimasis į teismą dėl neveiksnumo nustatymo ar kaimynų interesų gynimas per teismą. Dirbant su kaupiančiais asmenimis atsiranda sunkumų, todėl darbas nebūna sklandus – asmenys vėl ir vėl neša šiukšles, atsisako pagalbos ir tiesiog nebendrauja. Socialinių darbuotojų nuomone, darbas būna sėkmingas, jeigu vyksta sklandus bendradarbiavimas su kitomis institucijomis ir asmuo yra motyvuotas spręsti savo problemas. Mano nuomonė, darbą su kaupimu palengvintų metodikos sukūrimas, komandos suformavimas ir valymo įmonių rėmimas. Užsienio šalių patirtis rodo, kad yra kuriamos komandos dirbti su kaupimo problema. Taigi tokia patirtis būtų naudinga ir Lietuvoje. Tačiau verta paminėti, jog nėra žinoma, kiek yra kaupėjų ir ar komandos kūrimas būtų aktualus. Taigi šiandien reikėtų informuoti visuomenę apie kaupimo problemą, kad gyventojai pastebėtų savo artimųjų ar kaimynų kaupimo pradžią ir laiku praneštų institucijoms, kol daiktų ir šiukšlių kaupimas nesukėlė rimtų grėsmių, pavyzdžiui, gaisro.

Vyresnioji socialinio darbo organizatorė Katažyna Markovska