Institucinės pertvarkos procesas Lietuvoje atnešė pokyčių ir į mano profesinę veiklą. Įstaiga, kurioje dirbau, buvo viena iš pirmųjų ir labiausiai paliestų pertvarkos proceso. Stebint pokyčius šioje srityje, ėmiau vis labiau domėtis socialinės globos paslaugų teikimu, jų poveikiu paslaugų gavėjams ir darbuotojams. Norėdama gilintis į šiuos procesus, pasirinkau socialinio darbo magistrantūros studijas. Džiaugiuosi šiuo sprendimu – atliekant tyrimą magistro baigiamajam darbui pavyko labiau pažinti pokyčius, susijusius su socialinės globos teikimu intelekto ir psichosocialinę negalią turintiems vaikams Lietuvoje institucinės pertvarkos metu. Atlikdama tyrimą ir dirbdama kartu su šeiminių namų komandomis, stebėdama jų kasdienybę ir klausydamasi jų istorijų, pamačiau, kaip iš esmės pasikeitė šio darbo turinys, atsakomybės ir emocinė aplinka.

Teikiant socialinės globos paslaugas daug dėmesio skiriama vaikams ir jų gyvenimo kokybės gerinimui ir dažnai lieka nepastebėta, kaip šie pokyčiai palietė ir pačius socialinius darbuotojus. Tyrimo metu išaiškėjo, kad iki pertvarkos, dirbant socialinės globos įstaigose, atsakomybės buvo išdalintos: buities, ūkio, maisto klausimais rūpinosi atskiri padaliniai. Persikėlus į šeiminius namus, daugelis atsakomybių pasikeitė. Socialinis darbuotojas tapo universaliu specialistu – tuo, kuris ne tik teikia socialinę pagalbą, bet ir planuoja maitinimą, perka produktus, rūpinasi buitimi, šildymo sistema, drabužiais, užimtumu ir visu kitu namų ūkiu. Socialiniai darbuotojai taip pat tapo atsakingi už vaikų sveikatą, medikamentų dalinimą, išvykas ir kasdienį saugumą. Jie lydi vaikus į gydymo įstaigas, padeda keliauti viešuoju transportu, sprendžia įvairias gyvenimiškas situacijas. Viena darbuotoja sakė: „Anksčiau dirbau su vaikais, dabar dirbu su viskuo – ir su vaikais, ir su buitimi, ir su institucijomis." Tai skamba paprastai, bet už šių žodžių slypi milžiniškas atsakomybės ir emocinio darbo krūvis. Ne vienas socialinis darbuotojas pasakojo, kad pradžioje tai kėlė sumaištį: vieną dieną tenka spręsti vaiko emocines krizes, o kitą – aiškintis, kaip veikia šildymo katilas ar ką daryti sugedus spynai. Tokie praktiniai klausimai iš pradžių atrodė svetimi, bet ilgainiui tapo natūralia kasdienybės dalimi ir šie pokyčiai pareikalavo naujų įgūdžių, kurių universitetai nemoko, bei lankstumo ir gebėjimo greitai prisitaikyti.

Tačiau, tuo pačiu metu darbas šeiminiuose namuose atnešė ir teigiamų patirčių. Dirbant mažesnėje, artimesnėje aplinkoje, santykis su vaikais tapo daug tvirtesnis. Kartu gaminant maistą, tvarkantis ar einant į parduotuvę, atsiranda pasitikėjimas, šiltas ryšys, kurio institucinėse įstaigose dažnai pritrūkdavo. Daug socialinių darbuotojų sakė, kad dabar jaučiasi esantys ne tik paslaugų teikėjai, bet ir dalis vaikų gyvenimo – kasdieniai jų palydovai, padedantys jiems tapti savarankiškesniems. Pavyzdžiui, persikėlus gyventi į šeiminius namus, vaikai labiau įsitraukia į aplinkos kūrimą, labiau nori tvarkytis, saugo daiktus. Ir nors darbo apimtis išaugo, daugelis pripažino, kad dabar darbe daugiau prasmės. Kai matai, kaip anksčiau uždaras, priklausomas vaikas pats išmoksta apsipirkti, pasiruošti pamokas ar įgyti kitų socialinių įgūdžių – supranti, kad pokytis tikras. Socialiniai darbuotojai išsakė, kad šiandien jų darbas nebeapsiriboja pagalbos teikimu – tai gyvenimas kartu su vaikais, dalijimasis kasdieniais džiaugsmais ir rūpesčiais.

Globos pertvarkos procesas įtakojo ir didesnį negalią turinčių vaikų įtraukimą į bendruomenės gyvenimą - jie lankosi vietinėse mokyklose, poliklinikose, dienos centruose, sporto būreliuose, bendruomenės renginiuose. Jie tampa matomi, įtraukiami, o tai didina jų pasitikėjimą savimi. Tačiau trūkumų dar esama – kai kuriuose miestuose stokojama kūrybinių ir sportinių veiklų Pasidalinęs patirtimi darbuotojas teigė, kad jiems labai trūksta sportinių veiklų. Pavyzdžiui, būtų puiku turėti galimybę naudotis sporto sale. Bandė jos ieškoti, derėjosi, gal kas nors galėtų įsileisti ar paskolinti salę, bet kol kas nepavyko susitarti. Taip pat išryškėjo, kad vaikams laisvalaikio veiklas sudėtinga pasiekti, nes ne visada yra galimybės ten nuvykti viešuoju transportu. Todėl vaikai negali pilnai naudotis šiomis paslaugomis.

Analizuojant tyrimo metu gautus rezultatus, atsiskleidė, kad išėjus dirbti į namus bendruomenėje, pasikeitė ir socialinių darbuotojų bendradarbiavimas su įstaigoje dirbančiais kitų padalinių darbuotojais ir administracija. Dabar jis dažniausiai apsiriboja dokumentų, transporto ar finansiniais klausimais. Socialiniai darbuotojai tapo daug savarankiškesni. Vadovų įsitraukimas dažniausiai reikalingas tik tada, kai sprendimai gali turėti ilgalaikes pasekmes, pavyzdžiui, dėl bendravimo su artimaisiais ar išvykų. Tokia autonomija rodo pasitikėjimą socialinių darbuotojų kompetencija, bet kartu kelia naujų iššūkių – kai pagalbos ar palaikymo pritrūksta, dalis darbuotojų jaučiasi palikti vieni su kasdienėmis atsakomybėmis. Čia labai svarbus tampa įstaigų vadovų vaidmuo. Jie turi būti ne tik administracijos atstovai, bet ir tie, kurie mato, girdi bei palaiko savo darbuotojus, padeda spręsti kylančius iššūkius.
Apibendrindama galiu teigti, kad socialinio darbuotojo darbas teikiant socialinės globos paslaugas bendruomenėje vaikams su negalia pasipildė naujomis funkcijomis, atsakomybėmis ir pareigomis. Tačiau, nepaisant to, jis socialiniams darbuotojams kelia geresnį emocinį pasitenkinimą, kuria glaudesnį ryšį su vaikais. Organizuojant socialinės globos paslaugų teikimą bendruomenėje, įstaigų vadovams svarbu nepalikti socialinių darbuotojų vienų su kylančiais iššūkiais, atsakomybėmis, o glaudžiai bendradarbiauti, padėti spręsti problemas.

Lilita Rimkevičė