Įžanga

Laikui bėgant žmonės su specialiaisiais poreikiais tampa visuomenės dalimi. Dar visai neseniai asmenys, turintys negalią, turėjo gyventi „uždarose institucijose”, kurios buvo atskirtos nuo visuomenės. Asmenys negalėjo eiti į parduotuves apsipirkti, naudotis viešuoju transportu, keliauti į kino teatrą, koncertą ar eiti į kavinę ir pan. Laimei, šiuo metu tai sparčiai keičiasi. Asmenys su negalia, kaip ir visi kiti asmenys, turi savo teises. Visuomenėje yra atpažįstami kaip visuomenės nariai. Ir tai yra įtvirtinta įstatymiškai Jungtinių tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje. Daugelis šalių, tame tarpe tiek Lietuva, tiek Nyderlandai yra pasirašę, priėmę minėtą konvenciją. Žinoma, labai svaru priimtas įstatymas, bet dar įdomiau yra tai, ką jis reiškia kasdieniame gyvenime ir kaip jis įgyvendinamas?

Organizacija „Tapk laisvas“ turi tris skirtingus bendruomenėje veikiančius gyvenamuosius namus, dienos centrą  bei dirbtuves. Ši organizacija  labai rimtai žiūri į šį klausimą ir Snieguolė Butrimavičienė – organizacijos „Tapk laisvas“ direktorė –pakvietė dvi darbuotojas: Rūtą Gerasimę ir Ievą Banienę vadovauti įdomiam projektui: „Savarankiškumo link: įgalink save ir realizuok savo teisę“.

Šis projektas apėmė skirtingus užsiėmimus, kurių metu dalyvavo daugiau nei 30 jaunų žmonių, turinčių negalią, gyvenančių viename (arba keliuose) įstaigos savarankiško gyvenimo namuose arba kurie gavo paslaugas dienos centre, socialinėse dirbtuvėse. Projektas truko 11 mėnesių ir baigėsi iškilmingu renginiu bei kruopščiai parengtu leidiniu „Įgalink save asmens teisių įgyvendinimo kelyje“. (Jį galite rasti paspaudę šią nuorodą).

Savarankiškumo link: įgalink save ir realizuok savo teises

Straipsnyje „Savarankiškumo link: įgalink save ir realizuok savo teises“ galime perskaityti, kaip jaunuoliai buvo pakviesti, paskatinti pasidalinti ir išsakyti savo nuomonę ir tai darė labai aktyviai. Projekto dalyviai taip pat susipažinto su kitomis socialinėmis paslaugomis, kurias galima gauti bendruomenėje. Pagrindinė gija buvo dalyvių aktyvus įsitraukimas bei jų teisės, nepaisant jų labai skirtingų ir sudėtingų specialiųjų poreikių.

Bet ši tema svarbi ne tik asmenims, kurie turi specialiųjų poreikių. Tai taip pat labai susiję ir su darbuotojų požiūriu. Asmenys, turintys negalią, sulaukia daug pagalbos, palaikymo iš darbuotojų, kurie dirba skirtingose srityse. Paslaugų gavėjai tampa priklausomi nuo skirtingo darbuotojų požiūrio. „Ar darbuotojai klausosi asmenų su negalia?”, „Ar darbuotojai bendrauja aiškiai ir suprantamai?”, ar galbūt darbuotojai reaguoja nekantriai sakydami  „Aš juk jau sakiau”.

Tiesą sakant, ši tema turi dvi puses: darbuotojo ir paslaugų gavėjo. Kai tai buvo suvokta, projekto metu buvo padaryta išvada, jog būtina skirti dėmesio darbuotojų požiūriams, suvokimui. Tokia išvada buvo padaryta šia tema vykusių diskusijų, kurias moderavo Lies G.van Weezel.  

Komandos susitikimo diskusija, aprašyta ankstesniame leidinyje, atskleidė daug įdomių įžvalgų. Šiame straipsnyje giliau pažvelgsime į kai kuriuos svarbiausius aspektus.

Visuomenės pokyčiai 1966-1996

Specialiųjų poreikių turinčių žmonių teisių ir poreikių įgyvendinimas, dėmesys minėtiems aspektams priklauso tiek nuo visuomenės, tiek ir nuo individualaus darbuotojo požiūrio. Ši tema glaudžiai siejasi su mano asmeniniais prisiminimais – pirmuoju darbu Nyderlanduose ir pažintimi su Lietuva.

Mano pirmasis darbas (1966 m.) buvo susijęs su reabilitacija, kai buvo „atidaromos uždarų įstaigų durys ”. Galėčiau daug papasakoti apie tą laiką, bet tai paliksime kitai progai. Mano pažintis su Lietuva buvo 1996 metais. Tuo metu viena mama, auginantį vaiką, turintį specialiųjų poreikių, pasidalino savo patirtimi, jog jai buvo neleidžia auginti savo vaiko namuose, o ji turėtų palikti vaiką institucijoje visam laikui. Ji atsisakė šio pasiūlymo ir vaiką slėpė! Išgirdusi jos istoriją, buvau šokiruota. Tai puikus pavyzdys, kuris  akivaizdžiai atskleidžia, kaip stipriai viskas pasikeitė per laiką. Anuomet įstaigoje direktorius ir darbuotojai sprendė, kas vyksta, ką gali daryti paslaugų gavėjai ir kur jiems leidžiama eiti. Bet visa tai jau pasikeitė. Šis procesas turi vardą - deinstitucionalizacija. Nyderlanduose šis procesas prasidėjo 1966 metais. Ankstesnės didelės institucijos, įsikūrusios toliau nuo miesto/ miestelių centrų ar regionuose, tapo mažais namais įsikūrusiais miestuose.

Visuomenė ėmė keistis, tapo atviresnė asmenims turintiems judėjimo, regos ir kitas negalias turintiems asmenims. Žingsnis po žingsnio dialogas tarp paslaugų gavėjų ir darbuotojų pradėjo keistis. Šis procesas truko labai daug metų ir vis dar nėra pasibaigęs.

Darbuotojų užduočių ir požiūrio pokyčiai

Aš asmeniškai daugiausia išmokau iš paslaugų gavėjų, pavyzdžiui iš Evert Jan. Aš labai gerai jį prisimenu, kaip ir daugelį kitų paslaugų gavėjų.

Evert Jan buvo apie 20 metų jaunuolis, kuris naudojosi elektrinių neįgaliojo asmens vežimėliu ir gyveno reabilitacijos centre, kuriame tuo metu dirbau. Jo kalba dėl cerebrinio paralyžiaus buvo sunkiai suprantama, o tai dar labiau išryškino požiūrio kaitos svarbą. Jis buvo labai išradingas ir sumanus, sąmoningas. Šia prasme jis skiriasi nuo paslaugų gavėjų įstaigoje „Tapk laisvas”.

Vieną popietę Evert Jan atėjo pas mane ir pasakė, jog jis savarankiškai nori nukeliauti į miestą pažiūrėti filmo kino teatre. Aš garsiai to nepasakiau, bet išgirdus jo norą mano pirmosios mintys buvo: „ Oj, ne… Niekas juk tavęs nesupras, tau vienam keliauti į miestą yra neįmanoma”. Bet aš aiškiai suvokiau, jog jam savarankiškai išvykti buvo didžiulis iššūkis, palyginimui kaip mūsų kelionės į Londoną ar kitą vietą.

Nyderlanduose tuo metu buvo jau pritaikomas viešasis transportas, autobusai, taksi asmenims, turintiems judėjimo negalią. Kaip ir kitos viešosios erdvės - kino teatrai, mokyklos, savivaldybės ir kitų viešųjų paslaugų teikimo vietos, bibliotekos, koncertų salės. Labai įdomus ir reikalingas progresas.

Evert Jan privertė mane suvokti, kad mano užduotis nebuvo pasakyti, ar jis gali vykti, o kalbėtis su juo, pasidalinti savo nuogąstavimais ir paskatinti jį apmąstyti, ar tikrai nori leistis į šią jam visiškai naują ir sudėtingą kelionę. Kitą dieną paklausiau: „Na, kaip sekėsi?“ Jo veide spindėjo džiaugsmas. Šiame procese abu mokėmės.

Šis atvejis privertė mane suvokti, jog reikia pokyčių mūsų, darbuotojų, požiūryje ir užduotyse. Mano užduotis nebebuvo ta, jog turiu nuspręsti už paslaugų gavėją, pasakyti, ar jis gali/ negali kažką daryti, bet pasidalinti/ kalbėtis su juo apie realią situaciją, paskatinti jį mąstyti.

Paslaugų gavėjai, gyvenantys ar gaunantys paslaugas „Tapk laisvas“, dėl savo intelekto negalios dažnai neturi pakankamai aiškaus supratimo apie savo galimybes ir ribas. Tai gali tapti rimta kliūtimi jų savarankiškumui ir sprendimų priėmimui.

Mokymosi procesas

Svarbiausias dalykas, ką tuo noriu pasakyti, jog tiek paslaugų gavėjai, tiek darbuotojai turi mokytis komunikuoti vieni su kitais kitokiais būdais nei buvo įpratę. Išmokti atidžiai klausytis vienas kito, taip pat išmokti aiškiai įvardinti savo idėjas, mintis, jausmus. Projektas „Savarankiškumo link: įgalink save ir realizuok savo teises“ suteikė puikią galimybę pažinti įvairius šio proceso aspektus – nuo paslaugų gavėjų skatinimo praktikuotis iki supažindinimo su skirtingomis visuomenės sritimis, veiklomis. Tai buvo neįkainojama patirtis tiek paslaugų gavėjams, tiek darbuotojams.

Keletas žodžių apie darbuotojų komandinius susirinkimus

Kalbant apie darbuotojus, reguliarūs mėnesiniai komandos susitikimai – tiek gyvai, tiek nuotoliniu būdu – pasitvirtino kaip puikus būdas lavinti bendravimo įgūdžius ir aptarti įvairias kasdien kylančias temas, susijusias su asmenų su negalia teisių įgyvendinimu bei pagalbos teikimu.

Pradėjome nuo dalijimosi patirtimi, kaip kiekvienas iš mūsų suvokia komandinį darbą būdami komandos dalimi, siekiančia bendro tikslo. Šis tikslas yra pernelyg sudėtingas, kad jį įgyvendintų vienas žmogus, todėl bendradarbiavimas yra būtinas.   Bendradarbiavimas yra svarbus aspektas visose komandose. 

Komandos, kurios dirba savarankiško gyvenimo namuose, dirba pamainomis, jog galėtų užtikrinti paslaugas paslaugų gavėjams 24 val. per parą.  Komandos nariai dirbantys dienos centre, reabilitacijos paslaugas teikiantys dirba dienomis. Dėl to atsiranda skirtumų informacijos perdavime ir bendravime tarp komandų.

Taisyklės

Reflektuojant apie asmenų, turinčių specialiųjų poreikių, teises labai greitai iškilo taisyklių tema. „Ar taisyklės riboja asmens teises?”, „Kaip taisyklės veikia asmens laisvę bendro gyvenimo aplinkoje?” „Ar galiu klausytis muzikos garsiais nakties metu?”, „O kaip dėl ėjimo į parduotuvę bet kuriuo paros metu nusipirkti cigarečių ir alkoholio? Nors namuose yra sutarimas, jog negalime nei rūkyti, nei vartoti alkoholio”. Ar darbuotojais tiesiog gali pasakyti „Ne”?. Jaunuoliai gali sakyti „Argi tai nėra mano teisė? Juk tai mano pinigai ir juos galiu leisti, taip kaip noriu”.

Gyvenant ir dirbant kartu reikia taisyklių ir susitarimų. Kai nėra aiškių taisyklių, kurių laikosi visi, tiek gyvenama aplinka, tiek darbo aplinka tampa chaotiška ir susidaro erdvė kilti konfliktams, nesutarimams. Saugumo ir stabilumo jausmas priklauso nuo pasitikėjimo kasdienės rutinos užtikrinimu – pusryčiais ryte ir pietumis vidurdienį. Taigi taisyklės suteikia ir laisvės, ir saugumo jausmus. Pavyzdžiui: „Saugumo jausmas yra tas, jog žinau, jog po 22 val. ar 23 val. galėsiu eiti miegoti, nes tuomet nebus triukšmaujama ir galėsiu užmigti”. Šis ir panašūs pavyzdžiai, kaip tik iliustruoja, jog taisyklės ne tik riboja mūsų veiksmus, bet ir suteikia laisvės. Dar vienas galimas pavyzdys yra apie šviesoforus, kurie reguliuoja eismą - kai dega raudonas šviesoforo signalas aš neturiu laisvės važiuoti automobiliu ar eiti per perėją, bet kai dega žalia - galiu ramiai ir saugiai eiti ar važiuoti. Tai parodo, jog taisyklės turi dvi puses.

Kai kurie žmonės labai mėgsta taisykles, o kiti – priešingai. Kai kuriems asmenims, taisyklių gali būti tiesiog per daug! Analizavimas ir suvokimas, kad taisykles galima keisti, yra labai svarbus aspektas. Kartu su paslaugų gavėjais aptartos ir sukurtos taisyklės visada veikia geriau nei tada, kai pačios įmonės darbuotojai sprendžia, kokios taisyklės turėtų būti.

Taisyklių kūrimas ir jų keitimas, taisyklių laikymosi kompleksiškumas yra temos, kuriomis komanda gali kalbėtis. Tačiau tam reikia komandoje atviro dialogo ir diskusijos.

Mūsų diskusijų metu su darbuotojais suvokėme, jog „Tapk laisvas” paslaugų gavėjai yra labai skirtingi. Daugiau ar mažiau visi paslaugų gavėjai susiduria su ribojimais dėl kalbos gebėjimo, judėjimo negalios. Kaip Rūta buvo rašiusi straipsnyje : „ Svarbu, jog nebūtų taisyklių per daug, jose neturėtų būti sudėtingų sąvokų ar terminų, geriausia prie taisyklės pridėti iliustraciją (nuotrauką), tiems asmenims kurie turi skaitymo sunkumų ar negeba skaityti visai”. „Taisyklės ir susitarimai turėtų būti pakabinti gerai matomoje vietoje. Taisyklės taip pat gali kisti, jei yra toks poreikis ar atvykus naujiems paslaugų gavėjams”. Socialinė darbuotoja Gintarė pridūrė „Pastebėjau, kad kai komanda laikosi taisyklių, mes galime labiau pasitikėti vieni kitais dirbdami. Manau, kad labai svarbu visiems kalbėtis ir diskutuoja apie įvairias kylančias problemas”. „Mes ne tik kalbėjome apie taisykles, bet ir jas kūrėme savarankiško gyvenimo namuose ir dienos centre, socialinėse dirbtuvėse”. 

Mentoriai

Komandinių susitikimų metu diskutavome, jog paslaugų gavėjams labai svarbu  turėti savą asmenį, kuriuo jis/ ji pasitikėtų, galėtų kreiptis patarimo ar diskutuoti apie kylančias įvairias situacijas, išsikelti tikslus ir jų siekti. Taip įgyti naujų įgūdžių, gauti naują užduotį ar gebėti suformuluoti iššūkį.  Kaip Rūta sako: „Mūsų, darbuotojų, užduotis yra padėti paslaugų gavėjui mąstyti, išreikšti savo nuomonę ir pastebėti kiekvieno stipriąsias puses. Darbuotojų atsakomybė yra duoti užduotis paslaugų gavėjams - siekti savarankiškumo, įgyjant tam reikalingus įgūdžius.”

Meda, kita darbuotoja, papildo: „Paslaugų gavėjai, turi ne tik suvokti savo teises, bet taip pat žinoti ir atsakomybes”. Tai tikrai yra teisinga mintis. Paslaugų gavėjai gali savimi didžiuotis, kai dienos centre ir/ar gyvenamoje erdvėje prisideda savo veiksmais. Tai parodo, jog esi matomas ir tavim pasitiki kiti žmonės.

Išvados

Štai tokios mūsų pastebėjai, kurie yra susiję su projektu: Savarankiškumo link: įgalink save ir realizuoti savo teises. Žinoma aprašymas nėra baigtis, jis gali būti naudojamas, kaip pagrindas diskusijoms…!

Kai kurios išvados pateikiamos žemiau:

-  svarbu gerinti asmenų, turinčių specialiuosius poreikius, teises;

- teisės paslaugų gavėjams suteikia daugiau pasitikėjimo savimi;

- taisyklės turi dvi puses: laisvės ir atsakomybės;

- taisyklės turi būti aiškiai suformuluotos ir šalia jų pateikiamos iliustracijos arba piktogramos;

- tema artimai susijusiu su darbuotojų požiūriu ir interesais;

- jei aktyviai nedalyvausime ir nedarysime klaidų, negalėsime išmokti;

- neturėtume tikėtis greitų rezultatų;

- pokyčiai reikalauja laiko;

- tai visų mokymosi procesas…

Labai laukiame Jūsų reakcijų

Ieva Banienė,

Rūta Gerasimė,

Lies G. van Weezel.