Nors jau seniai yra kalbama apie neįgaliųjų integraciją į visuomenę, kad jie galėtų būti lygūs su visais žmonėmis, ne dėl savęs, bet dėl kitų jie yra nuvertinami ir neįvertinami. Tai didelė problema, kuri pirmiausia yra visų mūsų sveikųjų visuomenės žmonių požiūryje. Neįvertinimas atsispindi kiekviename žingsnyje, jau nekalbant, kad nėra daugumoje viešųjų vietų neįgaliesiems sėdintiems vežimėlyje galimybių būti kartu su sveikaisiais, jiems iškyla begalė psichologinių iššūkių. Nepagarba, įžeistas orumas, aiškiai signalizuoja, kad taip bus, tol kol nepasikeis kitų žmonių požiūris. Neįgalus žmogus, dar nereiškia, kad jis yra sėdintis vežimėlyje, gal jis turi kitų sveikatos sutrikimų, kurie valstybės įstatymais įrodo jo neįgalumą, bet ne pačio asmens nuomonę apie save. Kartais neįgalieji gali kur kas daugiau, nei galbūt manoma, kad jie sugebės, nei iš jų tikimasi ir kiti neturėtų nurodinėti, kokios yra žmogaus ribos.