Esu atvejo vadybininkė Aida. Dešimtus metus dirbu Kauno miesto socialinių paslaugų centro Socialinių paslaugų šeimai skyriuje. Mano darbovietė yra vienintelė organizacija, kuri vykdo atvejo vadybos funkcijas ir koordinuoja atvejo vadybos procesus šeimoms Kauno mieste. Noriu pasidalinti įžvalgomis dėl atvejo vadybos metodo naudingumo ir reikalingumo bei su kokiais trikdžiais susiduriame minėto metodo vykdyme. Įžvalgas pagrindžiau ne tik savo praktine patirtimi, tačiau ir 2021-ais metais savo atliktu moksliniu darbu (vadovaujant prof. dr. Ilonai Tamutienei, „Atvejo vadybos vaidmuo užtikrinant vaiko gerovę Lietuvoje“).
Atvejo vadybos metodas, kaip įrankis sprendžiant vaikų gerovės ir saugumo užtikrinimo klausimą, kaip žinome, Lietuvoje pradėtas taikyti nuo 2018 m. liepos mėnesio. Tad, pradėjome kartu – aš ir atvejo vadyba. Džiugu, kad dauguma mano kolegų taip pat tebedirba šį darbą, kuris reikalauja iš mūsų nuolatinio žinių kaupimo, kompetencijų stiprinimo, kitų gebėjimų panaudojimo. Šiame sudėtingame procese labai svarbu išsaugoti motyvaciją. Motyvacija yra vienas iš veiksnių, kuris sąlygoja mūsų veiklos rezultatus. Tiek mano mokslinis tyrimas, tiek dalyvavimas intervizijų, supervizijų procesuose, tiek asmeninė patirtis atskleidė, kad specialistus dalyvaujančius atvejo vadybos procese motyvuoja šeimos problemų identifikavimo iššūkiai, geriausių pagalbos priemonių šioms problemoms spręsti suradimas, matomi vykstantys teigiami pokyčiai šeimose, kurioms taikoma atvejo vadyba, viena kryptimi žvelgiančių specialistų komanda, vidinis pasitenkinimas prisidėjus prie vaiko ir jo šeimos gerovės užtikrinimo, galimybė išsaugoti vaiką šeimoje. Taip pat motyvuoja ir nuolatinis tobulėjimas ir gebėjimų stiprinimas, besikeičiantis visuomenės požiūris į specialistus teikiančius pagalbą sunkumus patiriantiems vaikams ir jų šeimoms. Visi šie komponentai padeda įžvelgi atliekamo darbo prasmę, supranti, kad einame teisinga ir vaiko gerovei reikalinga kryptimi.
Pav. Atvejo vadybininko atsakomybė atvejo vadybos procese
Paveikslėlyje vizualiai pavaizduota, kad atvejo vadybininkas tampa svarbiu subjektu koordinuojant ir numatant reikiamą pagalbą šeimai ir vaikui, siekiant vaiko ir šeimos gerovės. Norint įgyvendinti atvejo vadybininkui deleguotas funkcijas, atsiranda objektyvių ar subjektyvių priežasčių nulemtų trukdžių, kurie apsunkina ėjimą vieno bendro tikslo link.
Akcentuotina tarpinstitucinio bendradarbiavimo reikšmė atvejo vadyboje, kaip pagrindinio veiksnio įtakojančio proceso sėkmę. Efektyvus bendradarbiavimas tarp specialistų ir institucijų yra svarbus elementas pasiekti atvejo vadybos tikslui – suteikti pagalbą vaikui ir jo šeimai sprendžiant iškilusias problemas, kad būtų užtikrinta vaiko gerovė ir saugumas.Negalime sakyti, kad bendradarbiavimas nevyksta, jis tikrai vyksta, tačiau ne tiek pakankamai efektyviai, kad jaustume stiprų poveikį atvejo vadybos procesui. Kartais stebimas specialistų nenoras įsitraukti sudarant pagalbos plano veiksmus, tikimasi, kad šeimos ar vaiko situacija bus išspręsta be mano, kaip specialisto ar pagalbos šaltinio, įsitraukimo.Manęs, vieno atvejo nagrinėjimo posėdžio metu paklausė mokyklos atstovas (tai buvo atvejis su vaiku turinčiu nemažai elgesio ir mokymosi problemų mokykloje): Kas padės mokyklai? Galiu atsakyti (taip ir atsakiau), kad gali padėti mūsų, kaip specialistų kompetencijų kėlimas bendradarbiavimo srityje, suvokimas kad einame vieno tikslo link – padėti vaikui, taip kaip jam būtų geriausia. Jei mes, atvejo vadybos proceso dalyviai suremsime pečius, betarpiškai bendradarbiausime, tai bus didelė pagalba ne tik mums, bet ir tam vaikui, kuris turi sunkumų, kuriam reikalinga pagalba. Kitas paminėtinas dalykas yra keitimasis informacija. Jei aš, kaip atvejo vadybininkė, gausiu informaciją ne tik tada, kada jos paprašysiu, bet ir tada, kai kažkas atsitinka ugdymo įstaigoje, šeimoje, kai yra pažeidžiamos vaiko teisės ir teisėti interesai, tada galėsiu laiku sureaguoti, pagelbėti pati ir (ar) įtraukti kitus specialistus galinčius suteikti pagalbą vaikui ir jo šeimai. Kalbant apie keitimąsi informacija tarp specialistų, vis dar turime šioje vietoje problemą, kad stokojame informacijos vykdydami atvejo vadybos procesą. Į išsiųstas užklausas ne visada gauname atsakymą laiku, trūksta informatyvumo gaunamuose raštuose / atsakymuose. Teisės aktai numato, kad surinkti informacijai turime 10 darbo dienų, tačiau ne visas įstaigas ar institucijas įpareigoja Atvejo vadybos tvarkos aprašas, vadovaujamasi ir aukštesnės hierarchijos teisės aktais, kaip pavyzdžiui Viešojo administravimo įstatymu, kai atsakymas paruošiamas per 20 darbo dienų. Apie svarbias aplinkybes, kaip patirtą galimą smurtą artimoje aplinkoje, informacijos dažnu atveju negauname, tad įgyvendinti Atvejo vadybos tvarkos aprašo VI skyrių, kuris numato, atvejo vadybos procesą esant galimam smurto artimoje aplinkoje atvejui, mums yra sudėtinga. Akcentuotina sudėtinga situacija įgyvendinant Atvejo vadybos metodą vadovaujantis Atvejo vadybos tvarkos aprašu, kai tėvai skiriasi ir konfliktuoja tarpusavyje spręsdami su vaiku susijusius klausimus. Tikrai neužtenka, kad pirmajame šeimos atvejo nagrinėjimo posėdyje dalyvautų bent vienas iš tėvų, o po to sekančiuose posėdžiuose galėtų visai nedalyvauti. Praktika rodo, kad tokiais atvejais reikalingi dalyvaujantys abu tėvai, nes, kaip teisiniai atstovai, jie abu atsakingi už vaiko saugumą ir gerovę. Reikalinga specialistui dirbti su abiem tėvais kartu, kad būtų užmegztas dialogas tarp tėvų sprendžiant su vaiku susijusius klausimus. Praktikuojame du posėdžius vienai šeimai su atskirais pagalbos planais mamai ir tėčiui, atsižvelgdami į tėvų išreikštas priešiškas nuostatas vienas kito atžvilgiu, nenorą būti kartu vienoje erdvėje, baime, kad bendru pagalbos planu vienas iš jų gali pasinaudoti teisme sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vienu iš tėvų tvarkos, išlaikymo prisiteisimo klausimus. Sutinkame su dviem posėdžiais ir dviem pagalbos planais tam, kad nepaleisti tėvų iš savo rankų jiems nesuteikus pagalbos. Juk darome tai dėl vaiko gerovės. Šioje vietoje vis dar laukiame pagalbos, tikimės, kad turėsime paslaugų paketą, taip pat ir Atvejo vadybos tvarkos aprašo ir (ar) kito teisės akto reglamentuojančio vaiko saugumą ir gerovę pakeitimus, kurie įpareigotų besiskiriančius ir tarpusavyje konfliktuojančius tėvus besąlygiškai priimti siūlomą paslaugų paketą. Nesikratome atsakomybės dėl paslaugų gavėjo motyvavimo priimti vieną ar kitą paslaugą, pagalbos būdą. Atvejo vadybos proceso metu pastebimas momentas, kad specialistai vieni iš kitų tikisi, jog kažkas kitas motyvuos asmenį (šeimą) priimti siūlomą pagalbą bei siekti teigiamų pokyčių. Tad vėl galima prisiminti atvejo vadybininką, kaip centrinę atvejo vadybos proceso figūrą, jo funkcijas ir atsakomybes dėl paslaugų gavėjo motyvavimo naudotis esama pagalbos sistema, savarankiškai spręsti kylančias problemas. Šioje situacijoje labai svarbiu aspektu tampa kitų specialistų palaikymas, atvejo vadybininko nenuvertinimas ar supergalių jam nepriskyrimas. Kolegų ir partnerių pagarba vienas kitam, jų veiksmų komentavimas gerąja prasme, žinojimas kokias funkcijas atlieka kolega ar partneris galėtų padėti efektyvesniam atvejo vadybos metodo, kaip įrankio užtikrinant vaikų gerovę ir saugumą, vykdymui. Motyvavimo procese vis dar tikimasi, kad vienas iš specialistų pamos burtų lazdele ir bus įgyvendinti šeimai labai svarbūs pokyčiai, tačiau... Motyvavimo procese labai svarbu išlaikyti vientisumą ir pagarbą vienas kitam. Taip pat pastebime, kad laikas, reikalingas atvejo vadybos procesui, kurio metu būtų galima išspręsti iškilusias problemas šeimoje ir suteikti reikalingą pagalbą vaikui ir jo šeimai, yra labai individualus. Svarbu ir reikalinga atsižvelgti į kiekvieno asmens (šeimos) individualius poreikius. Bandomas išskirti optimaliausias laikas – iki vienerių metų, tačiau turime nemažai atvejų, kuriems atvejo vadyba taikoma daugiau nei vienerius metus, o išsitęsusio proceso priežastis galima įvardinti kaip netinkamai parinktos pagalbos priemonės ir nemotyvuoti paslaugų gavėjai. Mes darome prielaidą dėl neindividualizuotai parenkamų pagalbos priemonių, kurią galima susieti su atvejo vadybininkų ir kitų specialistų, dalyvaujančių pagalbos poreikio vertinime ir pagalbos plano sudaryme, kompetencijų stoka, Atvejo vadybos tvarkos aprašo bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaikų apsaugą ir gerovę trūkumais.
Tad galima išskirti Atvejo vadybos efektyvumą trikdančius veiksnius:
1. Atvejo vadybos metodas yra naudingas ir reikalingas užtikrinant vaikų saugumą ir gerovę, tačiau dar pilnai nesusiformavęs, besivystantis. Tai reiškia, kad vis dar yra procesų, netikėtų situacijų, kurios ne visuomet aprašytos teisės aktuose, neišnagrinėtos praktikoje ir reikalingas nuolatinis tobulėjimas.
2. Tikslingas Atvejo vadybos tvarkos aprašo pritaikymas besiskiriantiems ir tarpusavyje konfliktuojantiems tėvams, siekiant juos tolygiai įtraukti į atvejo vadybos procesą ir suteikti tinkamą pagalbą jiems ir jų vaikams.
3. Reikalingas specialistų kompetencijų tobulinimas vertinant pagalbos poreikį asmeniui, parenkant individualizuotas pagalbos priemones, taikant įvairius metodus teikiant pagalbą, specialistams prisiimant atsakomybę atvejo vadybos procese, motyvuojant klientus priimti pagalbą ir spręsti problemas esančias šeimoje.
4. Nepakankamas institucijų įsitraukimas ar jų neįtraukimas į atvejo vadybos procesą, nes efektyvus tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra svarbiausias veiksnys lemiantis sėkmingą atvejo vadybos metodo įgyvendinimą, kas daro nuorodą į bendradarbiavimu grindžiamos organizacinės kultūros formavimo būtinumą.
5. Stebimas specialistų, dalyvaujančių vaikų saugumo ir gerovės užtikrinime, žinių stygius apie atvejo vadybos metodą, jo reikšmę užtikrinant vaiko gerovę ir saugumą, tinkamą reagavimą pastebėjus galimus vaiko teisių pažeidimus.
Ir pabaigai noriu pasidalinti įžvalgomis suformuotomis remiantis darbine patirtimi bei savo atliktu moksliniu darbu apie galimybes Atvejo vadybos metodo stiprinimui / tobulinimui:
- Atvejo vadybos tvarkos aprašą pritaikyti besiskiriantiems ir tarpusavyje konfliktuojantiems tėvams, siekiant juos abu tolygiai įtraukti į atvejo vadybos procesą ir suteikti tinkamą pagalbą jiems ir jų vaikams.
- Informuoti visuomenę apie atvejo vadybos metodo vaiko apsaugos ir gerovės užtikrinime reikšmę ir privalumus vykdant gerąją praktiką šeimos politikoje.
- Organizuoti mokymus atvejo vadybininkams, kurie didintų kompetencijas vertinant vaiko ir (ar) šeimos pagalbos poreikį bei parenkant asmens gebėjimus ir galimybes atitinkančias individualizuotas pagalbos priemones, taip pat didintų atvejo vadybininkų gebėjimus telkti įvairias institucijas atvejo vadybos procese.
- Organizuoti mokymus specialistams dalyvaujantiems atvejo vadybos procese, kurių metu būtų stiprinamos jų kompetencijos identifikuojant ir tinkamai reaguojant į pastebėtus galimus vaiko teisių pažeidimus, gilinant žinias apie atvejo vadybos metodo reikšmę teikiant pagalbą sunkumus patiriančiam vaikui ir (ar) jo šeimai, prisiimant atsakomybę atvejo vadybos procese.
- Plėtoti tarpinstitucinį bendradarbiavimą atvejo vadybos procese orientuojantis į bendradarbiavimu grindžiamos organizacinės kultūros formavimą.
Linkiu sau ir savo kolegoms, taip pat ir kitiems specialistams dirbantiems vaiko gerovės ir saugumo užtikrinimo srityje, aktyviai dalyvauti atvejo vadybos procese, bendradarbiauti, stiprinti vienas kitą savo pasitikėjimu, žinojimu, kad tas kitas specialistas kompetetingai atliks savo darbą siekiant vieno bendro tikslo – užtikrinti vaiko gerovę.
Kauno miesto socialinių paslaugų centro
Atvejo vadybininkė Aida Purienė
Paveiklėlio šaltinis: Atvejo vadybos teisinis reguliavimas