Šį kartą pristatome refleksiją apie bendravimą su pabėgėliais. Šis lengvai skaitomas pasidalinimas leidžia šiek tiek geriau pažinti poros pabėgėlių statusą turinčių žmonių gyvenimus, taip pat nuostabiai atskleidžia santykio kūrimosi trapumą bei galimybes, kurias jis teikia. Socialiniams darbuotojams šis pasidalinimas gali sužadinti savirefleksiją "o ko gi aš galiu išmokti iš žmonių, su kurias dirbu"?

Apie obuolius arabiškai, deginimąsi parkuose ir santykį. Pabėgėlių integracija per kalbos mokymą

Kol Briuselyje vyksta diskusijos apie tai, ar pabėgėlių tema suskaldys Europą, aš užsimetu kurpinę ir lekiu pas Hayą[1] - ten, kur politiniai sprendimai materializuojasi.

Jau keturis mėnesius kiekvieną savaitę susitinku su jauna mergina iš kaimiškos vietovės Sirijoje, po keleto metų klajonių po Turkiją ir Graikiją su dviem vaikais ir vyru atvykusia į Lietuvą. Haya, turėdama du mažus vaikus, nerado galimybės lankyti lietuvių kalbos kursų, todėl už jos integraciją Lietuvoje atsakinga organizacija ieškojo savanorių, kurie galėtų skirti laiko privačioms pamokoms namuose. Ir surado.

Nuo pat pradžių supratau, kad mūsų pamokų formatas bus kitoks, nes įeisiu į privačią Hayos namų erdvę. Kad mūsų pamokos ir bendravimas būtų sėkmingi, buvo be galo svarbu sukurti santykį. Pirmo mūsų susitikimo Hayos namuose metu, dalyvaujant jos vyrui ir vertėjui (nes nė vienas iš jų nekalbėjo angliškai), pasiskolinau iš kito siro girdėtą frazę “kad ir kokie mes akivaizdžiai skirtingi, įsidūrus į pirštą skauda visiems”, Haya ir jos vyras šyptelėjo - taip susipažinom.

Sutarėme, kad mūsų pamokos vyks lietuvių-arabų kalbos tandemo forma, i.e. mokysimės viena iš kitos. Savanoriaudama pabėgėlių stovykloje Atėnuose jau buvau truputį pramokusi arabų kalbos ir norėjau tęsti. Taip pat žinojau iš praktikos ir teorinių kursų, kad labai svarbu parodyti dėmesio žmonių, kuriuos mokai, gimtosioms kalboms, paklausti, kaip vienas ar kitas žodis skamba jų kalba ir pan. Tai žmones motyvuoja ir drąsina, suteikia jiems jausmą, kad yra svarbūs tokie, kokie yra.

Pirmųjų susitikimų metu po truputį susipažinome su Haya ir jos vaikais. Pradėjome nuo praktinių ir labai svarbių temų, viena iš tokių - maistas. Mokėmės žodžius iš paveikslėlių, tarkim, žiūrim į obuolį ir aš lėtail kartoju “o-buo-lys”, kol Haya arabiškomis raidėmis (nes lotyniško alfabeto nemoka) užsirašo ir paskui pati pakartoja. Tada ji man sako “tufaha”, aš užsirašau lotyniškomis raidėmis ir kartoju. Įsitikinau, kad mokant žmogų, su kuriuo nesidalini nė viena bendra kalba, paaiškinti gramatines taisykles teoriškai neįmanoma - viskas išaiškėja lėčiau ir per pavyzdžius. Tarkim, moterišką ir vyrišką giminę bei atitinkamas galūnes išsiaiškinome besimokydamos daiktavardžius grupuoti su būdvardžiais: “oranžinis apelsinas” - huwa (“jis” arabiškai), “geltona citrina” - hiye (“ji” arabiškai).

Vyrui dirbant, Haya visą dieną leidžia namuose besirūpindama dviem savo vaikais, todėl pati ateiti į bendrus kalbos kursus negalėjo. Mano savaitiniai apsilankymai labai patogūs, nes vaikai visuomet šalia, nors ne visuomet tyliai klausosi lietuvių kalbos subtilybių (dar per maži :) ). Tokiam pamokų formatui reikia daugiau laiko, nes kartais prireikia migdyti, žiūrėti, kaip vienas ar kitas šoka, užtepti nutelos ant batono riekės. Kalbindama, atsinešdama žaidimų ir visuomet klausydamasi ir kreipdama dėmesį santykį sukūriau ir su Hayos vaikais, ypač vyresniuoju, kuris mane vadina mokytoja, drąsiai ima už rankos ar kartais pabučiuoja į petį suimtas vidinio džiaugsmo.

Taip po truputį judėjome, kol Haya vienos pamokos pradžioje pradėjo manęs klausti, ką reiškia tam tikri žodžiai ir bandė lietuviškai-arabiškai paaiškinti, kad buvo užkalbinta ir nežinojo, kaip atsakyti. Be galo apsidžiaugiau, kad drįsta klausti ir praktiškai galvoja apie kalbos panaudojimą, kad jai svarbu sugebėti atsakyti ir jaustis bendruomenės dalimi. Būdama balkone pasikalbėjo su lauke praeinančia močiute, kurią norėjo pakviesti arbatos ar kavos vidun, bet nežinojo kaip. Dabar jau žino.

Hayos smalsumas neapsiribojo/a vien kalbiniais klausimais. Per keliones į miesto centrą, į parką, parduotuvę ar valandas jos namuose dviese per Ramandano pabaigos šventę susipažįstame vis geriau ir randame saugią erdvę pokalbiams, kurie rūpi mums abejoms. Dažnai kalbamės apie kultūrinius/religinius panašumus ar skirtumus: kodėl žmonės čia parkuose guli priešais saulę, apie hidžabą ir aprangos stilius, kodėl žmonės Lietuvoje taip užsiėmę, kaip atpažinti želatinos turinčius produktus, ar aš išgeriu alaus ir t.t. Per labai atsargų santykio kūrimą iš lėto išsilaisvinome iš nepatogumo ar nedrąsos klausti viena kitos. Dabar klausiame, klausomės ir apmąstome kiekviena sau. Tie klausimai skamba ne kritiškai, bet nuoširdžiai. Haya žino, kas yra įprasta ten, iš kur ji yra kilusi, bet mato ir domisi tuo, kas čia vyksta kitaip. Kas iš to išeis? Nežinau. Greičiausiai tai priklausys nuo Hayos sprendimo ir gebėjimo integruoti savo gimtąją ir čia sutiktą kultūrą. Man svarbu, kad ta sutikta kultūra jos neužpultų, o atsargiai ir švelniai prisistatytų, taip tapdama simpatiškesne ir jaukesne.

Marija Kučikaitė

Princesių pasaulio (ne)teisybė

Kai stebėjau pabėgėlių krizę per televiziją ar sekiau įvykius internete, atrodė, kad pasaulis skendi didžiuliame neteisybės liūne. Neteisinga, kad žmonės priversti išvyksi iš savos šalies. Neteisinga, maniau, ir tai, kad kita šalis turi šiuos žmones priimti...Ir niekada nelinkėjau, kad ši vadinamoji neteisybė paliestų mane pačią.

Prieš du metus vienoje iš Kauno mokyklų, kurioje aš dirbau popamokinės veiklos grupėje, pradinių klasių mokytoja atvedė neseniai į Lietuvą iš Vokietijos atvykusią sirų mergaitę Šaimą. Mažytė, apvalaino veido, tamsiai juodų akių, tvarkingai sušukuota, gražiai aprengta pirmokė žvelgė į mane ir laukė...Ji matė dar vieną veidą, kuris stengėsi neparodytis sutrikimo ar nerimo dėl nežinios, kaip mums seksis....Susikalbėti!

Visgi, matydamas vaiką, veidas visada atranda būdą – nusišypsojau. Bet Shaima tuo pačiu neatsakė – vaikai mato daugiau. Pirmasis mažytis pralaimėjimas neišmušė iš vėžių, nes greitai prišoko kiti klasės draugai, kuriems Shaimos atėjimas prilygo Supermeno nusileidimui. Prasidėjo aiškinimų tirada: „Mokytoja, Shaima yra iš Sirijos“, „ji beveik nieko nesupranta“, „Shaimai reikia padėti“ vienas per kitą aiškino vietiniai. Kažkaip mums pavyko išjudėti ir mažoji naujokė įsiliejo į bendrą srautą.

Tačiau ne viskas vyko taip lengvai. Vaikai po pamokų dažnai pradėdavo galvoti apie tėvelius: jiems reikėdavo suaugusio, kuris priglaustų, paglostytų, nuramintų. Pamatytumėte, kokia kova vyksta dėl to, kas šiandien eis pavalgyti į valgyklą susikabinęs su mokytoja rankomis. O Superherojams reikia išskirtinio dėmesio. Svarbu daugiau paaiškinti, parodyti, informaciją išreikšti ženklais. Ir vaikams Superherojus pradėjo labai nepatikti...„O kodėl vien tik Shaima“, „tegu grįžta atgal“, „kodėl jai galima“, „man irgi sunku“, „aš taip pat noriu šio pieštuko“...Ir taip pamažu vaikai išmokė Shaimą žodžio „Negalima“. Visi pradėjome jausti neteisybę...

Nežinau, ar daugeliui sirų būdingas labai kategoriškas, griežtas „galima-negalima“ reiškimas, tačiau Shaima iš vaikų tuo tikrai išsiskyrė. Patys lietuviai išmokę šį žodį, tarsi davė įrankį, kuris dar labiau juos pradėjo erzinti. Mergaitė nepraleisdavo progos pasakyti „negalima!!!“. Negalima valgykloje triukšmauti, negalima naudotis telefonu, negalima palikti nesutvarkytų žaislų ir t. t. Viena yra, kai tai sako mokytoja, o kita, kai tai nuolat primena tavo grupės draugė. Draugauti su kitais tapo sunkiau...

Po kelių mėnesių Šaima vis dar labai sunkiai kalbėjo lietuviškai. Draugiškesni vaikai sumąstė su ja kalbėti angliškai. Jiems tai atrodė lyg savotiškas žaidimas. Tik užsimiršę vėl taukšdavo lietuviškai. Ir bardavosi, žinoma, lietuviškai.

Kartkartėmis mažąją sirę matydavau vieną pačią ramiai sėdinčią ir piešiančią...Labai dažnai tai būdavo... princesės. Visos pūstomis suknelėmis, besišypsančios, ilgais plaukais, plačiausiais apsiaustais ir gražiausiomis karūnomis. Tiesa, su karūna būdavo dažniausiai tik ta, kuri juodais plaukais. Norėjau, kad Šaima jaustųsi princese. Arba gyventų teisingame princesių pasaulyje: savo jaukioje pilyje, savo taikioje karalystėje.

Ir atjodavo pas ją princas! Mažasis Šaimos brolis, kurį pasiimdavo mama iš šalia mokyklos esančio darželio. Atbėgdavo tekinas išgelbėti savo princesės iš bokšto, kuriame ji kiekvieną dieną iki 17 val. yra patupdyta. Šaima panašiu laiku jau laukdavo prie lango, dairydavosi, o pamačiusi brolį princesiškai išsišiepdavo ir sakydavo: „Mokytoja, ate“. Tada apsikabindavome ir perleisdavau damutę princui.

Grįžusi į darbą kitą rugsėji sužinojau, kad Šaimos šeima išvyko į kažkurią Skandinavijos šalį. Vėl pajaučiau neteisybę...Norėjosi, kad juodaplaukė princesė grįžtų, tęstų tai, ką pradėjo...O dabar vėl jos laukia nauji sutrikę veidai. Labai tikiuosi, kad besišypsantys ir laikantys ją princese.

Mintautė Jurkuvienė

[1]Vardas pakeistas.