Lietuvoje nuo 2019 metų gyvena daugiau nei 0,5 milijono vienišų senjorų, o tai reiškia, kad kas trečias Lietuvos senolis neturi asmens į kurį galėtų kreiptis prireikus pagalbos arba elementariai pasikalbėti kasdienėmis temomis. Atskirties ir vienišumo jausmas gali pakenkti tiek jauno, tiek vyresnio žmogaus fizinei bei psichologinei sveikatai. Lietuvos Raudonasis Kryžius stengiasi šalinti šią vienišumo problemą su savo unikalia „Šiltų apsilankymų" programa.
„Šiltų apsilankymų" programa skirta vyresnio amžiaus žmonėms, kurie kenčia vienatvės jausmą ir susiduria su kasdieniniais sunkumais. Kiekvienas savanoris šiai programai yra parenkamas atsakingai, svarbu, kad jis būtų motyvuotas lankyti, padėti ir išklausyti kai reikia. Kuriamas emocinis ryšys, stengiamasi, kad tiek senjorui, tiek savanoriui būtų palankios sąlygos kurti draugystei: renkami žmonės pagal pomėgius, gyvenamąją vietą ir charakterio bruožus.
Akivaizdu, jog aplinkoje vyksta daugybė veiklų skirtų senjorams, tačiau dauguma vienišų vyresnio amžiaus asmenų būna prislėgti, nekelia kojos iš namų. Reikiama informacija nepasiekia jų, todėl jie nustoja jaustis visuomenės dalimi – atitrūksta nuo gyvenimo džiaugsmo.
Mūsų savanorių tikslas – supažindinti senjorus su bendruomenės veiklomis, parinkti veiklas pagal poreikius ir paskatinti senjorus vėl jaustis reikalingais. Kiekvienas savanoris skatina rinktis veiklas pagal poreikius ir fizines galimybes. Aktyvesniems senoliams – siūloma savanoriauti, įprasminti savo laiką, išmokti naujų įgūdžių ir plėsti savo akiratį. Taip pat siūloma prisijungti prie dienos centrų veiklų, susipažinti su kitais senjorais ir aktyviau leisti savo laisvalaikį. Mažiau judantiems ar sėslesniems senjorams siūlomos dienos centrų ramesnės veiklos arba užsiėmimai jų namuose, o net jeigu nedrąsu išbandyti kažką naujo – savanoriai visada bus pasiruošę palydėti ir palaikyti senjorą vos tik prireikus. Žinoma, savanoriai ne tik įtraukia senjorus į bendruomenės veiklas, bet ir padeda namuose, pasikalba, išklauso.
Pati programa skaičiuoja jau šeštuosius savo gyvavimo metus, o tai reiškia, kad ši iniciatyva pakeitė nemažai senjorų ir savanorių gyvenimų. Nuo programos pradžios sumažėjo vienišų vyresnio amžiaus asmenų skaičius ir jis vis dar krenta, nes apie programą sužino daugiau senjorų, o mes išgirstame vis daugiau programos sėkmės istorijų.
Karolis ir Onutė „Šilti apsilankymai"
Duetas gimęs „Šiltų apsilankymų" metu žavi ir įkvepia visus, kurie išgirstą jų istoriją. Vos Onutei susitikus su Karoliu aplinkui pradeda sklisti juokas ir pasigirsta vidiniai judviejų pokštai, kurie įtraukia aplinkui esančius žmones ir užkrečia pozityvia energija.
Onutė – labai aktyvi senjorė, ją gali pamatyti beveik visuose „Dainavos centro" veiklose, bažnyčioje ir chore. Tačiau kai Onutė liko viena, jai į gyvenimą žiūrėti pozityviai darėsi vis sunkiau ir sunkiau, bet sutikus savanorį Karolį jos pasaulis nušvito kiek ryškesnėmis spalvomis, abu pritaria vienas kitam: „... tai, kad sutikome vienas kitą yra visiškas likimas, likimas, ne kas kitas mus suvedė..." – teigia Onutė.
Savo pirmą susitikimą abu prisimena kikendami, Karolis neslepia – jį iš karto sužavėjo Onutės charizma: „Prisimenu, kad važiavome į centrą pristatinėti Raudonojo Kryžiaus veiklą. Man atrodo, kad vyko kažkokia šventė, nes sėdėjome valgyklėlėje, tačiau negaliu tiksliai pasakyti kokia tai buvo šventė... Mes atvykome pristatyti „Šiltų apsilankymų" programą ir kažkas iš auditorijos uždavė klausimą: tai ką tie savanoriai gali padėti? Na, mūsų koordinatorė pradėjo gražiai pasakoti, kad su savanoriais galite veikti viską: jie gali padėti jums namuose, eiti kartu pasivaikščioti, išsikalbėti ir t.t., ir staiga iš auditorijos pasigirdo balsas: o tai kas gali padėti man su kompu elgtis? Aš nusijuokiau ir žinoma pakėliau ranką, po pristatymo prie manęs priėjo ta moteris iš auditorijos. Dabar jau tuoj bus metai, kai mes su ta dama iš auditorijos bendraujame." – su šypsena prisimena savanoris Karolis.
Onutė Karolį laiko savo anūku, visada jį pasitinka su savo gamybos cepelinais arba balandėliais ir teigia, kad jo atvykimas yra laukiamiausia veikla jos savaitėje. Pati moteris pasakoja, kad visiems mėgsta girtis, nes pirma „pasičiupo" Karolį ir visiems užbėgo už akių, juk daugiau tokio kaip jis – nėra. Šmaikščiai pajuokauja ir tikisi, kad Karolis „nesusiras jaunesnės bobelės", nes juk tai Onutei būtų baisiausias scenarijus.
Žinoma šis duetas ne tik juokauja, būna ir rimtų akimirkų kurias tenka išgyventi kartu, Onutė prisimena, kai sunkiai susirgo: „Prisimenu, kad buvau pasigavusi covid'ą. Oi, sunkiai sirgau, turėjau tik tą senovinį termometrą ir jis man sudužo... Taip sirgau ir termometro neturiu... Skambinau visiems anūkams, bet nei vienas nepagelbėjo, galvojau kaip čia suktis. Paskambinau Karoliui, tik prasitariau apie savo problemą jis iškarto pasisiūlė nupirkti ir atvežti man naują termometrą, jau po kokių 20 minučių išgirdau skambutį į duris. Jis su lipnia juosta priklijavo man termometrą prie laiptinės turėklo, kad pasiimčiau, o pats paskambinęs į duris iš karto pabėgo. Užtenka vieno skambučio ar paprašymo, žinau, kad visada sulauksiu iš jo pagalbos."
Savo susitikimus jie kol kas leidžia ramiai, dažniausiai Onutės namuose. Karolis neretai jai padeda su namų ruošos darbais ir žinoma juos suvedusiu kompiuteriu bei telefonu. Abu su liūdesiu pripažįsta, kad kol kas nepavyko jiems išeiti pasivaikščioti, nes arba oras blogas arba Onutės sveikata šlubuoja, tačiau abu yra įsitikinę, kad vos tik Onutės sveikata atsistatys, jie eis ne tik pasivaikščioti, bet ir į šokius!