Nors socialinis darbas Lietuvoje jau skaičiuoja beveik 30 metų, tačiau vis dar tenka susidurti su klausimu „o ką socialinis darbuotojas TEN daro?“. TEN – įstaigos , vietos ir situacijos, kur retas tikisi sutikti socialinį darbuotoją. Norime su Jumis pasidalinti interviu su socialine darbuotoja Andželika, kuri jau 10 metų dirba sveikatos priežiūros įstaigoje. Mintis pasikalbėti su Andželika kilo po to, kai išgirdau, kad ji, po 10 metų darbo kaip socialinė darbuotoja, tapo socialinio darbo koordinatore vienoje iš didžiausių gydymo įstaigų Lietuvoje. 

Kokiame skyriuje Jūs dirbotesocialinė darbuotoja?

Mano pirmoji darbo vieta buvo visa Vaikų ligų klinika Lietuvos sveikatos universiteto klinikose kurią sudaro 5 padaliniai, tačiau aš dirbau trijuose šios klinikos skyriuose: Vaikų intensyviosios terapijos, Vaikų skubios pagalbos bei Vaikų onkologijos ir hematologijos. Pastarasis skyrius yra pats sudėtingiausias emociškai. Taip pat ir Intensyvios terapijos skyrius sudėtingas, nes vaikai ten pateka labai sunkios sveikatos būklės. Dabar kaip socialinė darbuotoja dirbu labai mažu krūviu, nes perėmiau socialinio darbo koordinatoriaus pareigas – kuruoju  tik Vaikų onkologijos ir hematologijos skyrių, kitų skyrių darbus perėmė kolegė, kuri įdarbinta vietoj manęs.

Kaip supratau, po studijų ligoninė buvo Jūsų pirmoji darbo vieta. Gal galite išskirti pagrindines funkcijas, kurias atlikote kaip socialinė darbuotoja ligoninėje?

Daugiausia tai kaip ir vadovėliuose aprašyta, tai yra konsultavimas, švietimas, mokymas, taip pat tarpininkavimas, buvimas prie šeimos ir paciento, tuo pačiu buvimas su sveikatos priežiūros specialistų komanda. Dažniausiai konsultuoju dėl įvairių paslaugų, techninės pagalbos priemonių, kurias gali gauti iš valstybės, savivaldybės. Taip pat konsultuoju šeimas, pvz. vaikui pirmą kartą susirgus kaip susitvarkyti reikiamus dokumentus, dar tenka konsultuoti, kaip rasti socialines tarnybas pagal gyvenamąja vietą. Švietimas arba mokymas apima labiau prevencines priemones, pvz. pokalbius apie vaikų nudeginimą karšta kava arba apsinuodijimą ne vietoje paliktais vaistais, skendimą maudant vaiką, jį palikus be priežiūros. Toks švietimas daugiau kaip prevencija, kad būtų galima vaiką apsaugoti kitą kartą, kad nenutiktų tokių atvejų. Tarpininkavimas apima bendradarbiavimą su įvairiomis institucijomis, pvz. socialinių paslaugų centrais, seniūnijomis, savivaldybėmis, techninės pagalbos centrais. Taip pat rašau raštus įvairioms tarnyboms, nes deja tai efektyviau nei skambučiai telefonu, t. y. reaguojama į raštus visai kitaip nei tik paskambinus. Taip pat čia esu tarpininkas ir tarp paciento, jo šeimos narių bei gydytojų komandos – tarkim turime šeimai paaiškinti, kaip laikytis gydytojų paskirto gydymo režimo. Iš šeimos pusės būna poreikiai, kad gydytojas sutvarkytų tam tikrus dokumentus, išrašus, tačiau jie nežino, ar tikrai tas buvo padaryta, tad klausia manęs, kad padėčiau tai išsiaiškinti. Dažnai nutinka, kad pacientai ar jų šeimos bei gydytojai turi skirtingus lūkesčius, poreikius ir aš esu tarp jų, kad padėčiau jiems susikalbėti, tuos lūkesčius geriau atliepti.  Taip pat bendradarbiavimas su įstaigomis „iš išorės“, kurios galėtų teikti pagalbą mano sunkiai sergantiems pacientams ir jų šeimoms arba padedantmedicinos personalui. Buvo atvejis, kai reikėjo padėti gydytojams atlikti jų darbą – šeima, kuri nesilaikė nurodyto gydymo (neatvykdavo su vaiku, kad jam būtų suleisti gyvybiškai svarbūs vaistai), tad man teko kontaktuoti su to vaiko šeimos gydytoju ir daryti viską, kad tas vaikas gautų jam reikiamus vaistus. Nes gydęs gydytojas ligoninėje jaudinasi, kad buvo gydytas vaikas, o dabar nebeatvažiuoja, nesileidžia vaistų. Tai aš galvoju, kad padedu tokiu atveju ne tik vaikui, kuriam reikia tų vaistų, bet ir gydytojui, kad jo paskirtas gydymas būtų vykdomas. 

Jūsų visas pagrindinis darbas yra ligoninėje, o klientui išvykus iš ligoninės namo Jūs perduodate kam nors informaciją?

Kiekvieną atvejį kaip kad mes sakom „privedam iki tos vadinamos baigos“, kada pagal asmens gyvenamąją vietą informuoju institucijas pagal poreikį arba dar gydymo metu kontaktuoju su įstaigomis. Jeigu tai – šeima, patirianti riziką, tai perduodu socialiniams darbuotojams, kurie dirba su šeimomis pagal gyvenamąją vietą. Jeigu tai – šeima, kurios vaikui buvo taikomas gydymas ir aš dirbau su jais, tai informacija gali būti perduodama vietos socialiniams darbuotojams dėl įvairios jau jų teikiamos pagalbos poreikio nustatymo ar nukreipimo dėl išmokų ar priemonių, kurias galėtų gauti. Kitaip tariant, bet kokiu atveju perduodame atvejus. Aišku būna kartais, kad patys socialiniai darbuotojai, kurie dirba toje teritorijoje, skambina. Dažnu atveju mano pacientai yra lėtinėmis ligomis sergantys vaikai ir jų šeimos, tai jie kas kažkiek laiko grįžta pas mus į ligoninę. Pavyzdžiui, turėjau vieną šeimą ir vaiką, kuris turi raidos sutrikimą, taip pat serga onkologine liga. Jo mama neturi patvirtintos negalios ar sutrikimo, tačiau jai sudėtingiau suprasti pateikiamą informaciją, tada ji klaidingai perduoda informaciją kitiems specialistams. Su ta šeima dirbo paslaugų centro socialiniai darbuotojai, kurie skambindavo man pasitikslinti informaciją, pvz. dėl tyrimų datos ar dėl pačio taikomo gydymo. Būna retų atvejų, kad aš pasiskambinu, pasiteirauju, kaip sekasi, bet dažnai tam, deja, nelieka laiko. 

Minėjote, kad dirbate su kolegomis sveikatos priežiūros specialistais. Labai įdomu, kaip sekasi su jais dirbti, kokia Jūsų patirtis dirbant sveikatos priežiūros specialistų komandoje?

Šiaip tai patirtį turiu tikrai labai gerą. Buvau įtraukta į komandą ne tik dėl to, kad pati labai to norėjau, bet ir dėl to, kad žmonės išsakė tą poreikį, t. y. ir pacientai, ir medicinos personalas.  Jie išsakė, kad reikia tokio žmogaus, bet aš jau kurį laiką tuose skyriuose apie porą metų savanoriavau ir studijų metais vis padėdavau medikams tad jie pajautė, kaip gerai, kai yra žmogus, kuris padengia tą spragą, kurią patiems medikams reikėdavo kažkaip „užkamšyti“. 

Dar studijuodama labai domėjausi apie teikiamas socialines paslaugas, apie pačias socialines problemas. Savanoriaudama tomis savo žiniomis dalinausi ne tik su pacientais bei jų šeimomis, bet ir su gydytojais, kitu medicinos personalu. Konkretus pavyzdys buvo su neįgalumo nustatymo procedūra, nes gydytojams tai buvo kažkoks kosmosas. Tad aš pasigilinau labiau į šį reikalą – paskaitinėjau teisės aktus, pasiskambinau į atitinkamas tarnybas ir tada ta sužinota informacija pasidalinau su gydytojais. Jiems po to visai tas nebeatrodė taip sudėtinga ir prieš išleidžiant pacientus namo ar nukreipiant juos tolimesniam gydymui, jie sutvarkydavo tuos dokumentus dėl neįgalumo. Tėvams nereikėdavo eiti pas šeimos gydytoją, kuris nežino ligos istorijos, kas vyko ligoninėje, vaikščioti per kabinetus ir aiškintis, kokius dokumentus reikia sutvarkyti. O pacientams ir jų šeimoms nariams irgi suteikdavau informaciją, kur kokias lengvatas, kompensacinę techniką gali gauti, kad priklauso ilgesnės atostogos ir pan. Būdavo, kad jie labai nustebdavo, kiek daug jiems priklauso, nes nežinojo to ir nebuvo nieko girdėję. Ta mano suteikta informacija ar palaikymas, kad jie ne vieni, tėvus labai sustiprindavo – kartais net, atrodo, nieko tokio konkretaus nedarant, o tiesiog pabūnant kartu jiems sunkiu metu, sakydavo, kad labai jiems padėjau. Patirtis labai gera, nes mane įtraukė į darbus, į vizitacijas, labai greitai pasijaučiau komandos dalis. Ir tų mano skyrių medicininis personalas labai jautė tokio žmogaus poreikį. Paskui sakydavo „oj kaip tu čia padėjai, nes mūsų darbas gydyti, o nežinom, kaip padėti tarkim vienišai mamai parsivežti sunkios būklės vaiką namo, kai ji pati nevairuoja ir net neturi automobilio“. Ir intensyvios terapijos skyriuje, kur labai sunkūs atvejai, mane kviesdavosi į konsiliumus, susipažinti su reikiama informacija. Tai patirtis tikrai labai gera, nes buvau įtraukta į darbų sūkurį, taip ir prasisuko tie 10 metų. Esu girdėjus iš kitų kolegų socialinių darbuotojų, kad jiems sunkiau sekasi, kad sunkiau į komandas įsilieti ar būna asmenybinių dalykų, bet aš pati to nejaučiau. 

Labai smagu girdėti Jūsų tokią teigiamą patirtį, nes yra tekę girdėti, kad socialiniams darbuotojams gana sudėtinga būdavo medicininio personalo komandose arba jų išvis ten neįtraukdavo. 

Čia gal labai daug nuo pačio socialinio darbuotojo priklauso. Nes aš, pavyzdžiui, labai daug rodžiau motyvacijos, iniciatyvos, man buvo labai smalsu, įdomu, aš buvau labai užsidegusi ir „nėriau“ į tai. Dabar vietoj manęs dirbti atėjo nauja kolegė, aš ją visur kviečiuosi kartu, bandau įtraukti į komandą, aptarimus, rytinius kavos gėrimus, pacientų aptarimus. Aš nežinau, kaip būtų jeigu manęs nebūtų, gal ji neitų, gal jai būtų nepatogu, gal tada mažiau tos informacijos gautų, nes kai įsitrauki, viskas vyksta puikiai. Įdomu, kaip būtų jeigu manęs nebūtų, bet manau, kad ją vis tiek būtų įtraukę. 

Gal sveikatos priežiūros specialistai ar kiti kolegos yra minėję, ką socialinio darbuotojo pareigybė atnešė, suteikė jiems ar pacientams? 

Na tai nauda ta, kad sutaupo medikų laiką, „nukrauna“ daug emocijų ir panašių dalykų, nes tikrai socialinis darbuotojas gali pacientą morališkai paruošti, papasakoti apie gydymo eigą, trukmę, informuoti apie laukiančius etapus po gydymo, paaiškinti, ką reiks padaryti, kur kreiptis ir pan. Tuo pačiu pacientas būna patenkintas, kai jis gauna tam tikrą informaciją. Turėjau vieną šeimą, jie net padėką parašė, jiems buvo taip nuostabu, kad į jų vaiko būklės aptarimą ateiną 10 specialistų (psichologas, socialinis darbuotojas, dvasinė asistentė, intensyvios terapijos gydytojas ir t. t.). Jie sakė, kad juos labiausiai paveikė tai, kad dėl jų vaiko tiek specialistų atėjo ir jiems visiems ta šeima nuoširdžiai rūpi. Jie tikrai pasijautė svarbūs ir kad jiems teikiamos aukščiausio lygio paslaugos. Jeigu dabar kalbėti ne iš socialinio darbo pusės, bet iš to koordinatoriaus pozicijos, ką jaučiu iš kitų gydytojų, kurie neturi socialinio darbuotojo savo komandoje, jiems atrodo, kad socialinis darbuotojas yra tas, kuris turi sutvarkyti viską, kuris turi burtų lazdelę. Pvz. pacientui reikėjo suorganizuoti izoliacijai vietą, o savivaldybė nesuteikia jos, tai gydytojams nesuprantama, kaip gali nebūti tos vietos, spaudė, kad reikia sutvarkyti. Tai keistas toks požiūris, juk kaip jie, medikai, kartais negali atgaivinti negyvo žmogaus, taip ir socialinis darbuotojas gali neturėti priemonės kaip padėti kažkokiam žmogui. Tokių dalykų jaučiu kartais. Mano kolegė, kuri dirba per visas klinikas, tai jai sudėtingiau yra. Bet šiaip mes labai padedame, nes sutaupom gydytojų laiką, „nukraunam“ emocijas. Pvz., pacientas nesilaiko gydymo režimo, tai dabar gydytojui reikėtų skambinėti, ieškoti paciento ar tarnybos, kuri atsakinga už tą pacientą. Gydytojui užtenka pasakyti „man bėda, šitas pacientas neatvyko pas mane, ką daryti“ ir jų problema greičiausiai bus išspręsta, nes socialinis darbuotojas suras, pasiteiraus, išsiaiškins ir viską padarys, kad tas pacientas laiku atvyktų pas jį. Manau, kad tai gydytojams tikrai yra palengvinimas. 

Minėjote, kad kontaktuojate su išorės organizacijomis. Kaip sekasi dirbti su kitoms įstaigomis?

Pradžioje gal buvo sunkiau. Kai pradėjau dirbti socialinis darbas išvis buvo nauja profesija, tad tikrai buvo visokių iššūkių, pasiteisinimų, kad mums nepriklauso, nedarysim ir kas čia tu per socialinė darbuotoja ir pan. Bet jau dabar kokį penkmetį ir gal dėl to, kad aš dirbu su sunkiai sergančiais vaikais, kai skambini ir sakai, kad aš turiu sunkiai sergantį vaiką, jam reikia pagalbos, retai kada atsako neigiamai, tikrai bendradarbiauja. Buvo laikas kai Vaiko teisių apsaugos tarnyba labai prastai reaguodavo į tam tikrus dalykus, tiesiog „užmesdavo“ tuos atvejus, neskirdavo dėmesio, bet dabar to nėra. Po vaiko teisių reformos į visus raštus yra atsakoma, skambinama, yra domimasi, bandoma šeimoms padėti. Paskutinius penkis metus negaliu pasakyti, kad yra keblumų. Jeigu kalbėti iš socialinio darbo koordinatoriaus pozicijos, tai kiek esu skambinusi ir prašiusi pagalbos, niekur nepasakė, kad nepadėsime. Neseniai turėjom atvejį, kai asmeniui reikalinga izoliacija, tai tarsi  savvalybė atsakė, kad čia mums nepriklauso, o žinot, vadovybė nenori, kad gydymo įstaiga būtų kaip viešbutis izoliacijai kai gydymo nereikia. Tai buvo noro, kad „paspaustume“ savivaldybę, kad suorganizuotų izoliacijos vietą. Tačiau kai vadovai patys susiskambino, ta vieta atsirado. Tai čia toks pavyzdys, bet šiaip iš savo darbo perspektyvos tai galiu pasakyti, kad visi bendradarbiauja noriai, o jeigu atsiranda tokių, kurie ne taip noriai kažką daro, tai išsireikalauji. 

Minėjote, kad kartais kolegos medikai tikisi, kad turėsite stebuklingą lazdelę, o jeigu Jūs turėtumėte ją, ką su ta lazdele norėtumėte padaryti? 

Oj daug dalykų. Pirmiausia, pristeigčiau tiek socialinių darbuotojų pareigybių, kiek reikia gydymo įstaigose, kad pacientai ir sveikatos priežiūros specialistai turėtų šalia savęs tokį darbuotoją. Tada dar labai daug ta lazdele mosuočiau, kad socialinės paslaugos sunkiai sergantiems atkeliautų tiesiai į namus. Nes dabar, mano nuomone, paslaugos į namus sunkiai sergantiems asmenims yra labai žemame lygmenyje ir tie žmonės, kurie grįžta namo su sunkiomis būklėmis, reikiamų paslaugų negauna. Pavyzdžiui šeimos, kurios augina vaikus sergančius onkologinėmis ligomis, jie grįžta namo tai su ta pačia liga, tiesiog patys aršiausi simptomai būna apmalšinti, bet gyvena tai tuo pačiu režimu, nuolat važiuoja pas gydytojus, jiems reikia įvairių priemonių (kompensacinių, simptomų ar skausmo malšinimui, specialaus maitinimo priemonių ir pan.). Va šiais žmonėmis tikrai niekas nesirūpina. Būna tokių atvejų, kad šeimos nusprendžia pasilikti ligoninėje, nes žino, kad grįžus namo, negaus jokios pagalbos. Teks patiems būti ir socialiniu darbuotoju, ir slaugytuoju ir t.t. Ir bijo to, kad nebus nieko šalia, jeigu kažkas nutiks namuose (nors ir labai nori būti namuose). Jeigu šeimoms, kurios patiria riziką, padeda socialiniai darbuotojai ar lankomosios priežiūros darbuotojai, mokina jas socialinių įgūdžių, tai pas sergančius vaikus ar šiaip sunkiai sergančius asmenis neateina beveik niekas. Nežinau, ar tai mano patirtis, ar kas, bet ši sritis labai apleista. Tai labai norėčiau šitą sritį apversti aukštyn kojom, daug daugiau paslaugų organizuoti, nes, manau, kad to labai reikia. Teisės aktuose labai gražiai aprašyta, kaip turi būti teikiama ambulatorinė slauga, bet šeimos gydytojai sako, kad jie turi labai mažai slaugytojų ir tada gaunasi, kad tos šeimos, kurioms reikia ambulatorinės slaugos, šios paslaugos gauna labai mažai arba išvis jų negauna. Kitas dalykas, ką pastebėjome, kad slaugytojai, kurie dirba ambulatoriškai, dažnai neturi patirties dirbant su tokiomis sunkiomis ligomis sergančiais vaikais. Turėjome atvejį, vaikas grįžo namo su trachiostoma, dirbtine plaučių ventiliacija, reikalingi atsiurbimai, tėvai paskambino slaugytojai ir pasakė, kad jiems gali reikėti pagalbos. Atvyksta slaugytoja į namus, įvertina situaciją ir pripažįsta, kad jai neteko dirbti esant tokioms sąlygoms, su tokią sunkią būklę turinčiu vaiku. O mama moka viską, ji ir slaugytoja, ir socialinė darbuotoja. Bet nors ji ir viską moka, jai turi kažkas padėti. Todėl slaugytojai turi domėtis ir turi mokėti padėti tokioms šeimoms. Neturėtų būti pasiteisinimas, kad kažkas nematė tokio atvejo, ar nedirbo tokio darbo. Šeima turi sulaukti pagalbos. O kai šeimos negauna pagalbos savo namuose, jie linkę grįžti į ligonines, kur žino, kad gaus pagalbą, jų sergančiu vaiku bus pasirūpinta. Šiek tiek daugiau pagalbos šeimos sulaukė vykdant ES lėšomis finansuojamą integralios pagalbos projektą. 

Gal galite papasakoti, kaip kilo idėja steigti/ kurti koordinatoriaus pareigybę?

Mes informaciją gavome iš ligoninės administracijos: sukvietė visus ir pasakė, kad administracija nusprendė sužiūrėti visus socialinius darbuotojus, kokiuose skyriuose jie yra, kokiais krūviais dirba ir kad buvo nuspręsta plėsti socialines paslaugas Kauno klinikose. Plėtra ir buvo pradėta nuo to, kad buvo sukurta 0,5 koordinatoriaus pareigybės su mintimi, kad tas jis ir plėtos tą sritį, o laikui bėgant gal bus sukurta ir atskira socialinių paslaugų tarnyba. Mes irgi prašėmės, kad atskirą tarnybą padarytų iškart, bet kol kas nuspręsta neskubėti, reikia viską įsivertinti. Tai dirbame ir laukiame, kada bus įkurta tarnyba. Buvom paprašyti padėti paruošti reikalingus dokumentus (pareigybių aprašus ir pan.), aktyviai prie to prisidėjome, matysim kaip toliau viskas rutuliosis.

O kokios yra pagrindinės Jūsų kaip koordinatorės funkcijos? 

Koordinatoriui pavesta stebėti, kaip vykdomas socialinis darbas, tiksliau, sužiūrėti kiek socialinių paslaugų yra suteikta Kauno klinikose ir kitose profilinėse klinikose, ar visi darbuotojai dirba pagal savo krūvius, gal yra tokių, kurie laisvesni? ir galėtų kitose klinikose, skyriuose padėti. Bet aš pažįstu visus savo kolegas ir tikrai žinau, kad jie vos spėja nudirbti savo darbus, todėl padėti kitur jie neturi galimybės, nors administracija labai norėtų, kad atsirastų tas laisvesnis žmogus ir padėtų kitose klinikose, skyriuose. Aš atstovauju visos ligoninės socialiniams darbuotojams ir manau, kad jie yra pakankamai užimti savo profilinėse klinikose, turiu tikslą – tikrąją socialinių paslaugų plėtrą, t. y. 38 profilinėse klinikose turi atsirasti daugiau socialinių darbuotojų. Taip pat aš turiu skatinti socialinius darbuotojus tobulinti savo profesinę kompetenciją. Žinau iš patirties, kad kiekvienas dirba savo urvelyje – ir kiek tobuliniesi, kiek ne, o kiti sėdi tyliai ramiai, kad niekas jų nekrutintų. Skatinu darbuotojus tobulintis, randu kokius nors mokymus – pasiūlau. Skatinu atestuotis. Dabar 4 darbuotojai atestavomės. Trims pavyko apsiginti vyr. socialinio darbuotojo kategoriją, man šiaip ne taip pavyko apsiginti eksperto kategoriją. Tai aš esu, kaip kad ir sakė pats klinikų generalinis direktorius, socialinių darbuotojų akys, ausys ir burna. Kad pasakyčiau, ko jie nori, kas jiems yra gerai ar blogai, arba jeigu jie kažko nepadaro, kad padėčiau jiems tai padaryti, organizuočiau, kad viskas vyktų sklandžiai. 

Kiek iš viso yra socialinių darbuotojų, su kuriais Jūs dirbate?

Iš viso 15 socialinių darbuotojų, visi turi ilgametę patirtį. Esame įtraukti ir į mokslinius, ir į komandinius darbus. Tik tiek, kad mūsų labai mažai per visas didžiules Kauno klinikas.

Mūsų pokalbio pradžioje minėjote, kad manote, jog ši koordinatoriaus pareigybė yra galimybė plėsti, tobulinti socialinį darbą Kauno klinikose. Gal galite įvardinti, ką Jūs, kaip koordinatorė, galite įnešti į socialinio darbo lauką bendrąja prasme? 

Galiu įgarsinti socialinių darbuotojų lūkesčius, paslaugų tobulinimą, švietimą administraciniame lygmenyje, nes jie ir patys pripažįsta, kad šioje srityje jie nieko neišmano. Jeigu mano kolegos man išsakys savo lūkesčius, aš juos perduosiu vadovybei, tai gal paskatins, kad tie pokyčiai įvyktų. Ir aš tikiu, kad jie įvyks, nes kažko prašai, kažko reikalauji, kažkur dalyvauji, atstovauji, bandai jei reikia užsistoti, padėti jiems. Ir tai jau, manau, yra pokytis. Kolegos dabar skambina tarsi pasiskųsti, paprašyti pagalbos ir jaučiuosi, kad turiu padėti kolegai. Seniau tai kiekvienas už save: kuičiamės su savo vargais, džiaugsmais, o dabar jeigu kažkokie neaiškumai, skambina ir sako, kad galiu padėti, paskambinti, tai toks šioks toks užnugaris esu. 

Gal jau esate galvojusi, kokia socialinio darbo tarnyba sveikatos priežiūros įstaigoje galėtų būti?

Na ta vizija gal ir yra, bet kol kas viskas labai nauja ir šviežia. Sunku numatyti, kokį požiūrį turės administracija, kaip seksis, kiek jie norės viską plėsti. Mūsų visų situacija yra labai kebli dėl to, kad kiekviena profilinė klinika iš savo resursų įsikūrė socialinio darbuotojo pareigybes. Nebuvo taip, kad ligoninės administracija pasakė, jog „va, įkuriame tarnybą su tiek ar tiek pareigybių ir tie žmonės dirbs ten ir ten“. Iš 38 klinikų, tik 6 turi socialinį darbuotoją ir dar yra keli padaliniai, kurie irgi turi socialinius darbuotojus. Įsivaizduokime, norint įkurti tarnybą, tas visas pareigybes tarsi reikia „paimti“ iš tų profilinių klinikų ir to minėtos profilinės klinikos nenori, nes bijo, kad paims jų sukurtą pareigybę ir pvz., išsiųs dirbti į kokią nors kliniką, kuri šiuo metu neturi tokios pareigybės. Gaunasi, kad tos profilinės klinikos nenori, kad kažkas iš jų paimtų tą pareigybę. Dabar yra toks sutarimas kad tos klinikos, kurios susikūrė pareigybes, jas toliau ir turi, bet koordinatorius tarsi kuruoja jas ir nuo jo taip pat nemažai kas priklauso. Pvz., koordinatorius mato, kad savo profilinėje klinikoje socialinis darbuotojas turi mažai atvejų, tai jis gali tokį socialinį darbuotoją nusiųsti į kitą kliniką, kur taip pat yra poreikis. Tokiu atveju profilinės klinikos vadovas ir koordinatorius turi susitarti. O jeigu būtų atskira tarnyba, tada būtų atskiros pareigybės ir būtų sutarimai, kad vieni socialiniai darbuotojai dirba vienose klinikose, kiti – kitose, būtų lengviau matyti, kur ko trūksta ir perkelti darbuotojus ar pan. Rytais galėtume turėti aptarimus, nes būtume visi vienoje vietoje. Dabar mes dirbame toli vieni nuo kitų, tad turėti tokius aptarimus yra gana sudėtinga, nes visi esame išmėtyti po visas didžiules Kauno klinikas. Galėtų būti taip, kad atskira tarnyba būtų tas vienetas, kuris labiau suburtų mus visus, būtų vieta apsitarti, gal net savo darbo vietas ten turėtume, o paslaugas jau teiktume profilinėse klinikose. Aš taip įsivaizduoju. Dabar atskirose profilinėse klinikose socialiniai darbuotojai neturi labai gerų darbo sąlygų, aišku atskira tarnyba to irgi automatiškai negarantuoja. Aš pati kaip koordinatorė taip pat tų puikių sąlygų nepasakyčiau, kad turiu. Kol kas keblu dėl tų pareigybių. Jeigu būtų įkurta atskira tarnyba, būtų tam tikras pareigybių skaičius, tada koordinatorius galėtų galvoti, kur kaip skirtyti krūvius, kaip išdalinti atvejus. Kol kas nėra aišku, ar ta plėtra tikrai bus, bet jeigu ji bus paremta tų 6 darbuotojų sąskaita, tai čia nebus plėtra, nes aš įsivaizduoju, kad plėtra tai ne tik, kad suskaičiuota, kiek paslaugų suteikta, bet realiai turi daugiau specialistų atsirasti, daugiau paslaugų turi būti suteikta, medikai turėtų gauti daugiau pagalbos iš šių darbuotojų, tada tai tikrai būtų plėtra. O kaip bus, neaišku. Dabar turėsiu parengti metinę ataskaitą, tai bandysiu kalbėti, kad dar kokią vieną pareigybę įsteigtų, prašysiu, kad pripažintų socialinių darbuotojų atestacines kategorijas, nes kitur dirbant jie ir didesnius atlyginimus gauna dėl atestacinių kategorijų, tai bandysiu ir čia judinti, nes mes negauname nieko papildomai dėl to. Matysime – bus pritarimas, ar ne. 

(Baiginėjant interviu parengimą publikavimui, sužinojome, kad Andželikai pavyko pajudinti reikalus dėl socialinių darbuotojų turimų kompetencijų, kvalifikacijų ir yra rengiama tvarka, kaip būtų galima įstaigoje į tai atsižvelgiant kelti darbo užmokestį socialiniams darbuotojams)

Kiek žinau, keliose kitose gydymo įstaigose (Santaros klinikose, buvusioje Kauno Respublikinėje ligoninėje) taip pat yra atskiri socialinio darbo skyriai ar tarnybos. Gal teko su kolegomis iš ten diskutuoti, klausti jų patirties apie socialinio darbo plėtrą sveikatos priežiūros įstaigoje?

Taip, teko kalbėti su kolegomis iš buvusios Kauno Respublikinėje ligoninės, klausiau kaip jiems sekasi, tai jie tikrai džiaugėsi, kad socialiniai darbuotojai labai patenkinti, dalinosi, kaip susirenka, aptarinėja atvejus, švenčia šventes ir pan. Tikrai smagu klausyti to. Pas juos yra skyrius, su darbuotojais, vadovu, jie dalinasi visą darbą ir teikia paslaugas, o pas mus yra kita situacija. Bet dabar atsirado koordinatorius, kuris ta sritimi domisi ir bando ją šiek tiek plėsti. Kauno Respublikinėje ligoninėje, kiek žinau, geri atsiliepimai apie vadovą ir šiaip džiaugiasi socialiniai darbuotojai, nes yra atstovaujami. O kaip čia mums pavyks, neįsivaizduoju, nes įstaiga labai didelė, neaišku, kokias įžvalgas turės administracija, tai žiūrėsim, kaip bus.

Bet vis tiek labai smagu, kad žengti pirmi žingsniai. Dar vienas dalykas, kurį dažnai tenka girdėti, kad socialiniai darbuotojai medicinoje yra tarsi „tarp žemės ir dangaus“, kalbant apie dvi ministerijas: Sveikatos apsaugos (toliau – SAM) ir Socialinės apsaugos ir darbo (toliau – SADM). Turiu galvoje, kad nei viena, nei kita ministerija tarsi nėra prisiėmusi šių socialinių darbuotojų „po savo sparnu“. Kaip manote, kaip tarnyba galėtų daryti įtaką abiem ar kažkuriai ministerijai?

Šiaip turbūt galima tą daryti, bet tos koordinatoriaus pareigos per menkas sraigtelis norint „belstis“ į ministeriją. Didesnes galimybes „belstis“ į ministeriją matau per Nacionalinę sveikatos socialinių darbuotojų asociaciją (toliau – asociacija), didžioji dalis mano kolegų esame toje asociacijoje, kai kurie yra ir valdybos nariai. Tikrai dirbame tais klausimais, kaip kad ir sakote, kad mus išgirstų ir pripažintų. Taip pat esu ne kartą minėjusi ir per administracijos susirinkimus, kad yra tokia situacija, tačiau nemanau, kad įstaiga dėl kelių darbuotojų rašys kreipimąsi į SAM. Manau, kad tai reikia daryti platesniu žingsniu. Nes viena įstaiga tikrai neįrodys, kad socialiniai darbuotojai medicinoje apleisti ar jiems netaikomi tarnybinio atlyginimo koeficientai už atestacines kategorijas, visa tai, manau, turėtų kitaip būti daroma. Bet aišku, kiekvienas beldimasis kažką duoda. Pvz., kaip buvo dėl kompensacijų skyrimo sveikatos priežiūros specialistams, kurie dirba su COVID – 19 pacientais. Buvo taip, kad mes, socialiniai darbuotojai, tos kompensacijos negavome. Tai aš rašiau raštą – kreipimąsi į mūsų įstaigos administraciją ir į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją, nes mes irgi dirbome, teikėme paslaugas kaip ir gydytojai ar slaugytojai, kurie gavo kompensacijas. Bandžiau, bet niekas nesureagavo. O kad mes, socialiniai darbuotojai medicinoje, esame tarp žemės ir dangaus tai tikrai, nes net ir su atestacija buvo problemų, kadangi dauguma kompetencijos kėlimo kursų pas mus yra susiję su sveikata (aktualu dirbant sveikatos priežiūros įstaigoje), o Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie SADM (toliau – SPPD) nepripažino kai kurių kursų, reikalavo, kad temos būtų bendrojo socialinio darbo, kad kursų dalyviai būtų socialiniai darbuotojai. Man darbui reikia vienaip, o SPPD – kitaip. Tai tikrai esame pamesti.

Na tai tikrai svarbi problema, kurios nėra tekę girdėti. Seniau esu girdėjusi, kad socialiniai darbuotojai medicinoje išsakydavo, kad jų neišleidžia į mokymus arba kad neapmoka mokymų, tačiau kad kiltų problemų dėl mokymų pripažinimo dar neteko girdėti. 

Taip, mokymų tikrai neapmoka, bet išleisti tikrai išleidžia. Tik pas mus nebuvo sutvarkyta, kad gali oficialiai parašyti prašymą kompetencijos tobulinimui ir išeiti, nes daugiau sakydavo, kad tai skirta slaugytojams ir gydytojams, bet laikui bėgant tas susitvarkė ir mes drąsiai galime pildyti prašymus ir eiti tobulintis suderinus su klinika, kurioje dirbi, bei gaunant darbo atlygį už tą dieną. O dėl problemos su SPPD pripažinimu, tai pvz., man buvo tokia situacija, kad aš gyniausi eksperto kategoriją ir tam reikia būti dalyvavus nacionaliniuose projektuose. Aš buvau dalyvavusi dideliame visų šalies gydymo įstaigų projekte  „Pažadas sveikatai“ ir, kaip socialinė darbuotoja, buvau įtraukta – manęs prašė skaityti pranešimus vaikams ir jų artimiesiems apie žalingus įpročius. Tai ar čia ne socialinio darbo dalykai, kalbėti apie prevenciją, žalingus įpročius? Man šito projekto neužskaitė, nes neva tai susiję su sveikata, skirta pacientams, jų artimiesiems. Bet, kai pagalvoju, koks gi skirtumas, juk jie irgi žmonės, nepaisant to ar jie pacientai, ar moksleiviai, ar dar kas. 

Bet klausant šios situacijos, kyla mintis, kad tokia situacija susidarė, nes galbūt nesuvokiama socialinio darbo medicinoje specifika. 

Taip, tikrai panašu ir mes su asociacija kreipėmės dėl šito. SSPPD žadėjo atkreipti dėmesį, nes tikrai labai svarbu ta specifika. Tai matysim, ar įvyks kažkas ar ne. Nes SPPD tarsi reikalauja, kad visur turi būti paminėta socialinis darbas ar socialinis darbuotojas, tačiau mums dirbant ir „verdant“ sveikatos priežiūros reikaluose yra kiti dalykai svarbūs taip pat: anamnezės, sveikatos būklės ir pan., ką, dirbdamas kaip socialinis darbuotojas, turi žinoti. Aišku, turi išmanyti socialinį darbą kaip tokį, bet ir sveikatos priežiūros dalykai yra svarbūs. 

Ko norėtumėte palinkėti sau ir mūsų skaitytojams? 

Visiems kolegoms, dirbantiems socialinį darbą, linkiu stiprybės dirbant nelengvą darbą, nepamiršti rūpintis savo emocine sveikata, rasti būdų kaip atsipalaiduoti, pailsėti ir – svarbiausia – neperdegti rūpinantis ir padedant žmonėms.

Tikiuosi, kad šis interviu Jums buvo įdomus. Ar būtų įdomu, jeigu tinklapyje rastumėte daugiau interviu su socialiniais darbuotojais, kurie dirba ne tradicinėje socialinių paslaugų įstaigoje? Jeigu taip, pasidalinkite diskusijų skiltyje, kurie socialinių darbuotojų veikimo laukai Jus domintų. 

Guoda, Andželika