|
|
Kaip gimė idėja straipsniui Jau keli metai socialiniai darbuotojai, savivaldybių administracijų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – SADM), nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO) bei kiti socialinės apsaugos srityje dirbantys specialistai reguliariai susitinka ir diskutuoja įvairiomis temomis. Šiai grupei labiausiai būdinga tai, kad susitikimų metu yra dalinamasi kaip vieni ar kiti dalykai veikia praktikoje, kaip praktiką veikia nauji teisės aktai ar rekomendacijos. Kiekvieną kartą susitikus, randama vis naujų temų, kurios įtraukia, dalyviai dalinasi savo praktikos pavyzdžiais. Paskutinį kartą (2021 m. pavasarį) susitikus grupei, kilo diskusija apie savivaldybių ir SADM bendradarbiavimą. Tema pasirodė labai plati, atsirado daug pavyzdžių kas tai yra, kaip tai veikia ir kokias mintis, o kartais ir jausmus tai sukelia. Todėl buvo nutarta šia tema padiskutuoti šiek tiek plačiau, kad būtų galima skirti daugiau laiko kiekvieno nuomonei, pavyzdžiams, patirčiai išgirsti. Skaityti daugiau... 
Prieš porą metų parašiau savo pirmąjį „populiarųjį“ straipsnį. Turbūt dauguma įsivaizduoja, kad straipsnių rašymas nevyksta taip lengvai: atsisėdi, parašai ir paleidi į platųjį pasaulį (nors gal kas nors taip irgi moka). Mano rašymas vyko taip, kad kuomet parašydavau savo mintis, siųsdavau jas kolegei (Lies iš Olandijos, kurią pažįsta jau „pusė Lietuvos”), po to susitikdavom ir aptardavome turinį. Kažką pakeisdavau, kažką palikdavau taip, kaip man atrodo tinka geriau. Po kelių individualių susitikimų su Lies, straipsnį pabaigiau ir nusiunčiau darbo grupei reakcijoms… Dvi dienos, kol gavau pirmą laišką-reakciją, man truko labai ilgai! Labai jaudinausi, nes su straipsniu atskleidžiu ir dalį savęs. Tai taip trapu, nes turiu didelį norą, kad mane suprastų, kad klaustų, kas neaišku, o ne iš karto smerktų, vertintų net nepabandę įsigilinti. Tuo pačiu suprantu, kad vertinimų neišvengsiu, todėl bijojau, bet vis tiek dariau. Greičiausiai netikėjau, kad man pavyks, nes nustebau, kai sulaukiau daug teigiamų reakcijų, atsiliepimų ir skatinimų rašyti daugiau. Taip pat buvo ir kelios pastabos, ką galėčiau parašyti aiškiau. Gavau darbo grupės palaikymą ir buvo visai drąsu viešinti savo „pirmąjį kūdikį/blyną” plačiau. Skaityti daugiau... Norime jums pristatyti Krikščioniškų socialinių iniciatyvų Forumo atliktą tyrimą "Paslaugų poreikis socialiai pažeidžiamiems, niekur nedirbantiems ir nesimokantiems ar turintiems riziką tokiais tapti jaunuoliams". Tyrimo atsiradimo kontekstas: Krikščioniškų socialinių iniciatyvų Forumo organizacijos, dirbančios su sudėtingiausiu – nedirbančiu, nesimokančiu, nemotyvuotu – jaunimu, susiduria su situacija, kai nuolat tenka įrodinėti jų teikiamų paslaugų reikalingumą. Neretai tiek iš mokytojų, tiek iš sudėtingose situacijose esančių jaunuolių artimųjų arba globėjų šios organizacijos sulaukia prašymų padėti tokiems jaunuoliams. Skaityti daugiau... 
Kodėl? - nes tai mažina streso ir nerimo lygį; - nes tai padeda kelti savivertę; - nes tai padeda atpažinti ir suprasti pasąmonėje glūdinčius jausmus; - nes tai padeda tvarkyti nepageidaujamus elgesio šablonus; - nes tai pagerina bendravimą ir sumažina izoliacijos jausmą; - nes tai puiki papildoma priemonė tradiciniam psichinės sveikatos gydymui. Kas? Dailės terapijos sesijos, vedamos Rasos Šnipaitės (sertifikuotos College for Educational and Clinical Art Therapy, Sydney). 
Dabar, kai dauguma socialinės globos centro „Vija“ gyventojų ir darbuotojų pasiskiepijo nuo Covid19 ligos, kai antrasis karantinas jau po truputį traukiasi, noriu pasidalinti savo ir kolegų iš socialinės globos centro „Vija“ patirtimi, kai 2020 metų pavasarį mus kiek netikėtai „ištiko“ karantinas. Dirbu stacionariuose globos namuose, kuriuose gyvenantys intelekto ir/ar psichosocialinę negalią turintys vaikai ir suaugę asmenys, pandemijos kontekste labiau pažeidžiami ne tik dėl sveikatos būklės, bet ir dėl gyvenimo didelėse grupėse. Didelė tikimybė, kad užsikrėtus koronavirusu bent vienam iš asmenų, tarkime darbuotojui, apie 20-30 asmenų atsiduria rizikoje, kaip turėję didesnės ar mažesnės rizikos kontaktą. Ir nors įvairios valstybės institucijos jau pandemijos pradžioje kalbėjo kaip imsis veiksmų, kad padėtų apsaugoti globos namus krizės COVID-19 metu, įskaitant patarimų teikimą, medicinos pagalbos stiprinimą, pastangas užkirsti kelią viruso plitimui ir sumažinti infekciją, gyventojų ir darbuotojų tyrimus ir kitas palaikomąsias priemones, realybėje situacija buvo kiek kitokia. Visa su Covid19 ligos suvaldymu susijusi atsakomybė buvo „permesta“ įstaigoms – krūva LR Sveikatos apsaugos ministro - Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimų, kuriuos reikėjo pritaikyti globos namų veikloje. Tačiau kaip tai padaryti galvokite, spręskite ir užtikrinkite patys. Skaityti daugiau... 
Norime Jus artimiau supažindinti su socialinio darbo eksperte iš Nyderlandų Lies Gualthérie van Weezel. Ji nuo 1996 metų reguliariai atvyksta į Lietuvą. Nyderlanduose ekspertė dirbo socialine darbuotoja institucijoje jaunimui su specialiaisiais poreikiais, dėstė vidutinio ir aukštesnio lygio kursuose (Lietuvos sistemoje atitinkančiuose bakalauro ir magistro lygį) socialiniams darbuotojams. Ji yra supervizorė ir nepriklausoma ekspertė, kurios domėjimosi sritys - socialinio darbo metodai, grupinis darbas, komandinis darbas, vadyba. Lietuvoje Lies Gualthérie van Weezel vykdo įvairias veiklas, veda supervizijas bei seminarus socialiniams darbuotojams. Tikimės, jog šis interviu leis Jums atsitraukti nuo kasdieninių darbų ir kartu su mumis pasidžiaugti Lietuvos socialinio darbo vystymusi ir pasiekimais. - Gal galėtumėte papasakoti, kaip 1996 m. nusprendėte atvykti į Lietuvą ir kodėl būtent pasirinkote mūsų šalį? Viskas prasidėjo, kai pradėjo griūti Sovietų sąjunga. Tada supratau, kad apie rytų valstybes ir kas jose vyksta nelabai daug žinau. Pasidarė smalsu. Turėjau kelias galimybes, dalyvavau konferencijose ir seminaruose keliose Rytų Europos šalyse. Olandijoje vyko konferencija, kurioje dalyvavo ir keli lietuviai. Čia susipažinau su studente iš Lietuvos. Ji tuo metu studijavo užsienyje. B. Švedaitė ir pakvietė mane atvykti į Lietuvą. Man kaip visada buvo įdomu praktika, kas vyksta socialinio darbo sferoje, o ne vien tik materialinė gerovė ir kaip “atvežti”, pritraukti finansus į Lietuvą. Skaityti daugiau... 
Parašiau mokslinę monografiją arba, tiesiog, knygą „Epilepsija sergančių asmenų psichosocialinė situacija. Tarpdalykinės komunikacijos ir kūrybiško bendradarbiavimo prielaidos“, kurią išleido LSMU Leidybos namai 2020 metų vasarą. Knygą recenzavo profesoriai Irayda Jakušovaitė ir Rimantas Kočiūnas. Kaip kilo mintis parašyti knygą? Daugelį metų dirbau socialinį darbą „iš pašaukimo“, tikėjau tuo, ką dariau, mačiau prasmę, „kovojau“ už profesijos pripažinimą įvairiais būdais. Buvau viena iš pirmųjų socialinių darbuotojų, pradėjusių dirbti Psichikos sveikatos centre (1999 – 2006). Dar tuomet pradėjau viešinti socialinio darbuotojo veiklas. Rašiau straipsnius su atvejų aprašymais žurnale „Sveikata visiems“. Poliklinikos leidžiamame periodiniame laikraštyje aptarinėjau socialinio darbuotojo galimybes. Stengiausi suteikti informacijos poliklinikoje dirbusiems specialistams apie socialinio darbo profesiją, kaip naują, besiskinančią kelius į pripažinimą. Tai buvo kelionės pradžia... Ir dabar, parašiau knygą, kurioje dalinuosi savo patirtimi, kad įprasminčiau nueitą kelionę socialiniame darbe ir savotiškai, atsisveikinčiau su socialinio darbo, tokio, kaip aš jį suprantu, praktika... Dabar dirbu psichoterapinį ir akademinį darbą, kurio pagrindas, bet kuriuo atveju, socialinis darbas. Skaityti daugiau... |