|
|
Lietuvoje nuo 2019 metų gyvena daugiau nei 0,5 milijono vienišų senjorų, o tai reiškia, kad kas trečias Lietuvos senolis neturi asmens į kurį galėtų kreiptis prireikus pagalbos arba elementariai pasikalbėti kasdienėmis temomis. Atskirties ir vienišumo jausmas gali pakenkti tiek jauno, tiek vyresnio žmogaus fizinei bei psichologinei sveikatai. Lietuvos Raudonasis Kryžius stengiasi šalinti šią vienišumo problemą su savo unikalia „Šiltų apsilankymų" programa.
„Šiltų apsilankymų" programa skirta vyresnio amžiaus žmonėms, kurie kenčia vienatvės jausmą ir susiduria su kasdieniniais sunkumais. Kiekvienas savanoris šiai programai yra parenkamas atsakingai, svarbu, kad jis būtų motyvuotas lankyti, padėti ir išklausyti kai reikia. Kuriamas emocinis ryšys, stengiamasi, kad tiek senjorui, tiek savanoriui būtų palankios sąlygos kurti draugystei: renkami žmonės pagal pomėgius, gyvenamąją vietą ir charakterio bruožus. Skaityti daugiau... 
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos puslapyje rašoma, kad „socialinis darbas yra profesinė veikla, kuri skirta padėti žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškylančiais sunkumais per santykį su aplinka". Socialinio darbo srityje dirbu jau dešimtus metus ir..., atrodo, jau turiu kuo pasidalinti su žmonėmis, ieškančiais būdo kaip įprasminti save darbinėje veikloje. Pasaulį matau kaip nuolatos besikeičiantį, todėl reikalaujantį vis atnaujinti gebėjimus orientuotis prieštaringoje ir nepastovioje aplinkoje. Socialinis darbuotojas kasdien susiduria su situacijomis, kurios neturi aiškaus vienareikšmio sprendimo. Pasaulio dinamiškumas ir socialinis darbas siejasi neapibrėžtumu, kuris yra nuolatinis šios profesijos palydovas. Tai verčia socialinį darbuotoją darbinėje aplinkoje reflektuoti savo profesinę veiklą, aprėpti praktinius įgūdžius, teorines žinias, profesines bei asmenines vertybes, gebėti kūrybiškai tai pritaikyti teikiant pagalbą socialiai pažeidžiamiausiems visuomenės nariams. Būtent dėl to pasirinkau dirbti šioje srityje. Skaityti daugiau... Esu atvejo vadybininkė Aida. Dešimtus metus dirbu Kauno miesto socialinių paslaugų centro Socialinių paslaugų šeimai skyriuje. Mano darbovietė yra vienintelė organizacija, kuri vykdo atvejo vadybos funkcijas ir koordinuoja atvejo vadybos procesus šeimoms Kauno mieste. Noriu pasidalinti įžvalgomis dėl atvejo vadybos metodo naudingumo ir reikalingumo bei su kokiais trikdžiais susiduriame minėto metodo vykdyme. Įžvalgas pagrindžiau ne tik savo praktine patirtimi, tačiau ir 2021-ais metais savo atliktu moksliniu darbu (vadovaujant prof. dr. Ilonai Tamutienei, „Atvejo vadybos vaidmuo užtikrinant vaiko gerovę Lietuvoje“). Skaityti daugiau...
Dalinamės pokalbiu Marijos radijuje su seserimi Daiva K. Kuzmickaite. Šį kartą tema- gatvės darbas parapijoje. Pokalbyje dalyvauja Tomas Kurapkaitis, Pilaitės mikrorajono gatvės su jaunimu darbuotojas ir Ugnė Dunčytė, Pal. J. Matulaičio gatvės darbuotoja.
Gatvės darbas - tai socialinio darbo forma, kuomet darbuotojai eina į erdves su jaunimu, mezga kontaktą, ieško galimybių jiems padėti. Pokalbyje išgirsite apie gatvės darbo kilmę, apie tai, kaip vystantis ekonomikai svarbu nepalikti socialinio gyvenimo paraštėje. Apie tai, kaip per jaunuolius grąžiname atsakomybę bendruomenei, kad jaunų žmonių poreikiai būtų atliepti. Apie tai, iš kur ateina laikysenos dirbant gatvės darbą- socialinio mokslo ir bažnyčios socialinio mokymo.
Štai kelios pokalbio ištraukos: „Pasisakome kas mes esame, nuraminame, kad mūsų tikslas yra atstovauti jus ir jūsų interesus, nesiruošiame jūsų kritikuoti ar išvaryti. Kai pasimato poreikiai, galime dirbti toliau“ Skaityti daugiau...
Socialine darbuotoja dirbu ketvirtus metus ir norėtųsi trumpai pasidalinti mintimis apie savo darbą, patirtimi. Dirbu biudžetinėje įstaigoje, mano darbo vieta yra seniūnijoje. Sulaukiame žmonių, kurie ateina su įvairiausiais klausimais, nuo socialinių iki teisinių. Man kartais pritrūksta žinių ir ne visada galiu atsakyti į visus rūpimus klausimus, todėl nukreipiu asmenis į atitinkamas institucijas. Tačiau kartais pasižiūriu į savo kolegę, kuri dirba jau daugybę metų, ir pagalvoju, kokį didelį žinių bagažą ji turi. Asmeniui suteikia informaciją ne tik socialiniais klausimais, bet ir buitiniais, truputį net teisiniais klausimais. Darbo pradžioje net truputį pavydėdavau, kad neturiu tiek žinių, gebėjimų, kad galėčiau taip išsamiai konsultuoti žmogų ir tokio žmonių pasitikėjimo, kokį turi mano kolegė. Kartais asmuo paskambinęs ar atėjęs klausdavo, ar gali pasikalbėti su mano kolege, o jai nesant darbe atsakydavau, kad šiuo metu jos nėra, tačiau galbūt aš galėčiau padėti, o žmogus atsakydavo, kad sulauks mano kolegės, nes tik ji gali jam padėti. Ir pagalvodavau, kad ir aš noriu, kad žmonės pasitikėtų manimi, žinotų, kad galiu padėti, kreiptųsi į mane. Ir dabar, dirbdama ketvirtus metus, džiaugiuosi, kad žmonės kreipiasine tik į mano kolegę, bet ir į mane. Skaityti daugiau... Yra profesijų, kurios neatneša didelio kapitalo, bet yra reikalingos ir paklausios visuomenei. Ir viena iš šių profesijų yra socialinis darbuotojas, kuris šiuolaikinėje visuomenėje atlieka didelį vaidmenį. Ne paslaptis, kad gyventojai sensta, materialinis nepritekliaus lygis, o kartais ir sveikatos būklė neleidžia aktyviai gyventi. Kartais aplinkybės susiklosto taip, kad žmogų su išoriniu pasauliu sieja tik socialinei tarnybai atstovaujantis specialistas.
Šiuolaikinis socialinis darbuotojas turėtų būti visapusiškai išprusęs žmogus, turintis žinių daugelyje mūsų gyvenimo sričių. Tai būtų galima įvardinti pirmuoju sunkumu, problema. Būdamas priešakyje kovojant su socialine negerove, vienatve, socialiniu neraštingumu, jis turi išmanyti teisinius, moralinius, psichologinius žmonių gyvenimo aspektus, mokėti ir būti pasirengęs jiems padėti − teikti pagalbą kvalifikuotai, maloniai ir kantriai. Skaityti daugiau... 
Esu socialinė darbuotoja Violeta ir daugiau kaip 10 metų dirbu globos namuose, kuriuose paslaugos teikiamos vaikams ir jaunuoliams turintiems intelekto ar psichosocialinę negalią. Ilgą laiką dirbau globos namuose (institucijoje), o prasidėjus deinstitucionalizacijos procesui, 2017 metais darbą pradėjau bendruomeniniuose namuose vaikams su specialiaisiais poreikiais.
Deinstitucionalizacija nėra paprastas globos namų uždarymas ar išskirstymas į mažas institucijas. Šio proceso tikslas – sudaryti sąlygas asmenims su intelekto ar psichosocialine negalia gyventi bendruomenėje. Šis procesas užtikrina, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai yra bendruomenės dalis, o bendruomenė pratinama prisiimti atsakomybę už specialiųjų poreikių turinčius vaikus, bei kylančias socialines problemas ir jų sprendimą, užtikrina orientaciją į paslaugų plėtrą, kas skatina vaiko gyvenimo kokybės gerėjimą. Juk bendruomenė formuoja žmogaus asmenybę, jo savivertę, skatina žmogų nuolat tobulėti. Bendruomenė – tai pagrindinis šaltinis vaiko socializacijai ir raiškai. Dirbu bendruomenėje jau 5 metus, todėl noriu pasidalinti savo mintimis apie vaikų gyvenimo kokybės pokyčius gyvenant bendruomenėje. Skaityti daugiau... |