|
|
Esu atvejo vadybininkė Aida. Dešimtus metus dirbu Kauno miesto socialinių paslaugų centro Socialinių paslaugų šeimai skyriuje. Mano darbovietė yra vienintelė organizacija, kuri vykdo atvejo vadybos funkcijas ir koordinuoja atvejo vadybos procesus šeimoms Kauno mieste. Noriu pasidalinti įžvalgomis dėl atvejo vadybos metodo naudingumo ir reikalingumo bei su kokiais trikdžiais susiduriame minėto metodo vykdyme. Įžvalgas pagrindžiau ne tik savo praktine patirtimi, tačiau ir 2021-ais metais savo atliktu moksliniu darbu (vadovaujant prof. dr. Ilonai Tamutienei, „Atvejo vadybos vaidmuo užtikrinant vaiko gerovę Lietuvoje“). Skaityti daugiau...
Socialine darbuotoja dirbu ketvirtus metus ir norėtųsi trumpai pasidalinti mintimis apie savo darbą, patirtimi. Dirbu biudžetinėje įstaigoje, mano darbo vieta yra seniūnijoje. Sulaukiame žmonių, kurie ateina su įvairiausiais klausimais, nuo socialinių iki teisinių. Man kartais pritrūksta žinių ir ne visada galiu atsakyti į visus rūpimus klausimus, todėl nukreipiu asmenis į atitinkamas institucijas. Tačiau kartais pasižiūriu į savo kolegę, kuri dirba jau daugybę metų, ir pagalvoju, kokį didelį žinių bagažą ji turi. Asmeniui suteikia informaciją ne tik socialiniais klausimais, bet ir buitiniais, truputį net teisiniais klausimais. Darbo pradžioje net truputį pavydėdavau, kad neturiu tiek žinių, gebėjimų, kad galėčiau taip išsamiai konsultuoti žmogų ir tokio žmonių pasitikėjimo, kokį turi mano kolegė. Kartais asmuo paskambinęs ar atėjęs klausdavo, ar gali pasikalbėti su mano kolege, o jai nesant darbe atsakydavau, kad šiuo metu jos nėra, tačiau galbūt aš galėčiau padėti, o žmogus atsakydavo, kad sulauks mano kolegės, nes tik ji gali jam padėti. Ir pagalvodavau, kad ir aš noriu, kad žmonės pasitikėtų manimi, žinotų, kad galiu padėti, kreiptųsi į mane. Ir dabar, dirbdama ketvirtus metus, džiaugiuosi, kad žmonės kreipiasine tik į mano kolegę, bet ir į mane. Skaityti daugiau... 
Nors socialinis darbas Lietuvoje jau skaičiuoja beveik 30 metų, tačiau vis dar tenka susidurti su klausimu „o ką socialinis darbuotojas TEN daro?“. TEN – įstaigos , vietos ir situacijos, kur retas tikisi sutikti socialinį darbuotoją. Norime su Jumis pasidalinti interviu su socialine darbuotoja Andželika, kuri jau 10 metų dirba sveikatos priežiūros įstaigoje. Mintis pasikalbėti su Andželika kilo po to, kai išgirdau, kad ji, po 10 metų darbo kaip socialinė darbuotoja, tapo socialinio darbo koordinatore vienoje iš didžiausių gydymo įstaigų Lietuvoje. Kokiame skyriuje Jūs dirbote socialinė darbuotoja? Mano pirmoji darbo vieta buvo visa Vaikų ligų klinika Lietuvos sveikatos universiteto klinikose kurią sudaro 5 padaliniai, tačiau aš dirbau trijuose šios klinikos skyriuose: Vaikų intensyviosios terapijos, Vaikų skubios pagalbos bei Vaikų onkologijos ir hematologijos. Pastarasis skyrius yra pats sudėtingiausias emociškai. Taip pat ir Intensyvios terapijos skyrius sudėtingas, nes vaikai ten pateka labai sunkios sveikatos būklės. Dabar kaip socialinė darbuotoja dirbu labai mažu krūviu, nes perėmiau socialinio darbo koordinatoriaus pareigas – kuruoju tik Vaikų onkologijos ir hematologijos skyrių, kitų skyrių darbus perėmė kolegė, kuri įdarbinta vietoj manęs. Skaityti daugiau... 
Esu socialinė darbuotoja Violeta ir daugiau kaip 10 metų dirbu globos namuose, kuriuose paslaugos teikiamos vaikams ir jaunuoliams turintiems intelekto ar psichosocialinę negalią. Ilgą laiką dirbau globos namuose (institucijoje), o prasidėjus deinstitucionalizacijos procesui, 2017 metais darbą pradėjau bendruomeniniuose namuose vaikams su specialiaisiais poreikiais.
Deinstitucionalizacija nėra paprastas globos namų uždarymas ar išskirstymas į mažas institucijas. Šio proceso tikslas – sudaryti sąlygas asmenims su intelekto ar psichosocialine negalia gyventi bendruomenėje. Šis procesas užtikrina, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai yra bendruomenės dalis, o bendruomenė pratinama prisiimti atsakomybę už specialiųjų poreikių turinčius vaikus, bei kylančias socialines problemas ir jų sprendimą, užtikrina orientaciją į paslaugų plėtrą, kas skatina vaiko gyvenimo kokybės gerėjimą. Juk bendruomenė formuoja žmogaus asmenybę, jo savivertę, skatina žmogų nuolat tobulėti. Bendruomenė – tai pagrindinis šaltinis vaiko socializacijai ir raiškai. Dirbu bendruomenėje jau 5 metus, todėl noriu pasidalinti savo mintimis apie vaikų gyvenimo kokybės pokyčius gyvenant bendruomenėje. Skaityti daugiau... 
Kaip gimė idėja straipsniui Jau keli metai socialiniai darbuotojai, savivaldybių administracijų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – SADM), nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO) bei kiti socialinės apsaugos srityje dirbantys specialistai reguliariai susitinka ir diskutuoja įvairiomis temomis. Šiai grupei labiausiai būdinga tai, kad susitikimų metu yra dalinamasi kaip vieni ar kiti dalykai veikia praktikoje, kaip praktiką veikia nauji teisės aktai ar rekomendacijos. Kiekvieną kartą susitikus, randama vis naujų temų, kurios įtraukia, dalyviai dalinasi savo praktikos pavyzdžiais. Paskutinį kartą (2021 m. pavasarį) susitikus grupei, kilo diskusija apie savivaldybių ir SADM bendradarbiavimą. Tema pasirodė labai plati, atsirado daug pavyzdžių kas tai yra, kaip tai veikia ir kokias mintis, o kartais ir jausmus tai sukelia. Todėl buvo nutarta šia tema padiskutuoti šiek tiek plačiau, kad būtų galima skirti daugiau laiko kiekvieno nuomonei, pavyzdžiams, patirčiai išgirsti. Skaityti daugiau... Pagarba, meilė ir rūpestis agresyviai besielgiančiam asmeniui. Šiandien tai iliuzija? Siekiamybė? Ar artima realybė? Paprastai agresyvus elgesys mus gąsdina, sukelia nerimą, baimę, pasimetimą, kartais pažadina norą gintis ar net pulti. Dirbdami socialinėje srityje supratome, kad agresija griauna santykį su žmogumI. Santykis tampa grįstas baime, galia, o tada užkertamas kelias atvirai mokytis, augti, dingsta saugumo jausmas. Tad ką su tuo daryti? „220 BE ĮTAMPOS“ komanda kviečia mokytis iš naujo pažvelgti į įtampą keliančią situaciją ir ją patirti kitaip. Gal įmanoma su asmeniu, kuris elgiasi agresyviai, būti be įtampos? Tam reikia: - keisti savo požiūrį, įpročius ir reakcijas, suprasti, kas vyksta tose situacijose; - stiprinti organizacijų ir darbuotojų atsparumą susidūrus su įtampa ir agresija darbe bei stiprinti gebėjimą veikti įtampos sąlygoms, - užtikrinti prevencinį ir intervencinį specialistų darbą. 
Prieš porą metų parašiau savo pirmąjį „populiarųjį“ straipsnį. Turbūt dauguma įsivaizduoja, kad straipsnių rašymas nevyksta taip lengvai: atsisėdi, parašai ir paleidi į platųjį pasaulį (nors gal kas nors taip irgi moka). Mano rašymas vyko taip, kad kuomet parašydavau savo mintis, siųsdavau jas kolegei (Lies iš Olandijos, kurią pažįsta jau „pusė Lietuvos”), po to susitikdavom ir aptardavome turinį. Kažką pakeisdavau, kažką palikdavau taip, kaip man atrodo tinka geriau. Po kelių individualių susitikimų su Lies, straipsnį pabaigiau ir nusiunčiau darbo grupei reakcijoms… Dvi dienos, kol gavau pirmą laišką-reakciją, man truko labai ilgai! Labai jaudinausi, nes su straipsniu atskleidžiu ir dalį savęs. Tai taip trapu, nes turiu didelį norą, kad mane suprastų, kad klaustų, kas neaišku, o ne iš karto smerktų, vertintų net nepabandę įsigilinti. Tuo pačiu suprantu, kad vertinimų neišvengsiu, todėl bijojau, bet vis tiek dariau. Greičiausiai netikėjau, kad man pavyks, nes nustebau, kai sulaukiau daug teigiamų reakcijų, atsiliepimų ir skatinimų rašyti daugiau. Taip pat buvo ir kelios pastabos, ką galėčiau parašyti aiškiau. Gavau darbo grupės palaikymą ir buvo visai drąsu viešinti savo „pirmąjį kūdikį/blyną” plačiau. Skaityti daugiau... |