socdarbas.lt
Socdarbas.lt
socdarbas.lt

Dalinimasis - Jėga tobulėjimui!

Meniu Prisijungti
  • Pradžia
  • Kas mes tokie esam
  • Diskusijos
  • Socialinis darbas
  • Informacija apie socialines paslaugas
  • Prašymai ir pasiūlymai
  • Pasiskaitymui ir pasidalinimui
  • Archyvai
  • Organizacijų tinklas
  • Kontaktai
  • Sukurti paskyrą
  • Pamiršote slaptažodį?

Jaunuolių iš globos sistemos palydėjimas į savarankišką gyvenimą

Pastarieji metai Lietuvoje, kalbant apie vaikų globos sistemos reformas, buvo patys aktyviausi. Buvo priimtas įsakymas „Dėl Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014–2020 metų veiksmų plano patvirtinimo", kuris ir išjudino seną, ydingą ir vaikų poreikių neatliepiančią vaikų globos namų sistemą. Jo tikslas – atsisakyti institucinės globos pripažįstant, kad ši sistema yra netinkama, ir yra senas, posovietinis palikimas. Tad buvo pradėtas vaikų globos namų išformavimas iškeliant vaikus gyventi į butus šeimynomis. Taip pradėta plėtoti globėjų sistema, tam, kad kuo mažesniam skaičiui vaikų iš vis tektų gyventi globos namuose. Tačiau šio plano tikslas nėra vien tik vaikų globos namų išformavimas, bet ir palydimoji globa, kuri yra suteikiama jaunuoliams, jau palikus globos namus. Jos tikslas – suteikti jaunuoliams ne tik laikinąjį būstą, bet ir teikti konsultacijas, psichologinę pagalbą, padėti gyventi savarankiškai ir integruotis į visuomenę. Skaitykite daugiau

 

Tikrumas – raktas į krizę išgyvenančio paauglio širdį

Noriu pasidalinti savo gerąja patirtimi kuriant santykį su patyčias mokykloje patyrusia ir išgyvenusia smurtą artimoje aplinkoje, dėl ko bandė nusižudyti, mergaite.

Meno terapijos metu mergaitė nupiešė tamsų sūkurį, ji aiškino, kad tie sūkurio sukiniai atspindi ritmą ir, kad vienintelis dalykas, kuris jai padėjo namuose buvo grojimas gitara (tuo metu atlikau praktiką, todėl studento statusas man leido dalyvauti visuose kitų specialistų vedamuose užsiėmimuose). Taigi įsiterpiau ir pasakiau, kad ir aš groju. Susikausčius ir tyli mergina, regis, nušvito. Pasiūliau kitą dieną atnešti jai gitarą. Sunku žodžiais nusakyti, kas įvyko su ta mergina – tądien personalas pirmą kartą nematė jos verkiančios. Įėjus į skyrių su gitara ant pečių pamačiau merginos veidą – jį puošė plati šypsena. Mergaitė jautėsi svarbi, privilegijuota. Paprašiau pagroti mėgstamiausią kūrinį. Grojo ji prastai, neritmiškai. Pasisiūliau pamokyti, tačiau ji tik laikė instrumentą rankose ir pasakojo, pasakojo, pasakojo... Supratau, kad tai yra ta pagalba, kurios reikia šitam atvejui. Jai net nereikia mano pamokų, nereikia pačio grojimo. Instrumentas yra jos saugumo garantas, jos siena atitverianti nuo kitų. Tai, kad atnešiau jai svarbiausią jos ginklą, ji man atsivėrė. Juokėsi ir verkė, svarstė, analizavo. Regis, nepadariau nieko nežemiško – tiesiog pažiūrėjau į ją kaip į savitą ir įdomią. Parodžiau dėmesį, parodžiau, kad girdžiu, ką ji sako. Skaityti daugiau...

Prevencija ar pagalba šeimoms, kurios susiduria su sunkumais, nenaudojant priverstinių priemonių

Tyrinėjant prevenciją

Prevencinis darbas su šeimomis, kurios patiria sunkumų, dažnai buvo minimas seminaruose, kurie buvo organizuojamai remiantis knyga apie šeimas, kurios yra rizikoje. Vis dažniau ir dažniau kildavo klausimas, ar nebūtų naudingiau šeimoms teikti pagalbą be juridinio sprendimo. Buvo diskutuojama, jog dažnai komunikacija su tėvais užsiblokuoja, kai šeima yra įrašoma į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Tėvai ir kiti giminaičiai jaučiasi kontroliuojami ir neigiamai vertinami aplinkinių. Ir tai sukuria pasipriešinimą, tėvai negali dalintis savo tikraisiais sunkumais, abejonėmis. To pasekmė yra ta, jog pagalbos/palaikymo procesas tampa neįmanomas. Kadangi galima pradėti ieškoti problemos sprendimų būdų tik tada, kai iš tikrųjų jaučiamės laisvi ir pasitikime vieni kitais. Jei tik bijome bausmės ir laukiame, kada būsime apkaltinti, pradedame slėpti savo tikrąsias problemas. To pasekmė – problemos vis gilėja, sudėtingėja ir galiausiai įvyksta taip, jog jų išspręsti yra beveik neįmanoma.

Seminarų metu dažnai buvo minimas abipusio pasitikėjimo noras ir poreikis. Aiškiai buvo išreikštas argumentas dėl prevencinio darbo. Šeimos įrašymas į socialinės rizikos šeimų apskaitą yra ilgas žingsnis. Šis įrašymas lengvai išprovokuoja pyktį tiek šeimos, tiek aplinkinių, visuomenės. Reikia laiko peržengti, įveikti tą pyktį/pasipriešinimą. Taip pat reikia pasitikėjimo ir požiūrio, jog problemos gali būti „atrišamos” ir išsprendžiamos, situacija gali pagerėti. Skaitykite daugiau...

Darbas gatvėje...kas tai?

Nuolat besikeičiančioje kasdienybė sudėtinga atrasti kažką naujo, įspūdingo ir kerinčio... Tačiau socialinis darbas yra būtent ta sritis, kurioje kiekvieną dieną, akimirką galima atrasti kažką naujo, įkvėpiančio ir netikėto. 

Šiame tinklapyje dalinamės patirtimi ir išgirstomis naujienomis. Šį kartą norime pasidalinti su Jumis Žinių radijo laida apie darbą gatvėje su jaunuoliais, jo specifiką, žavumą ir ką reiškia būti kartu su jaunuoliais. Savo patirtimi Žinių radijo laidoje dalinasi socialinis darbuotojas Kasparas Laureckis (Laidą galite rasti čia..). 

Jei Jums kilo minčių, norite pasidalinti patirtimi ar turite reakcijų, kviečiame klausti, dalintis čia..

 

Kai pokyčiai turi prasidėti nuo mūsų pačių

Po ilgos pertraukos noriu pasidalinti savo parašytu straipsniu. Mano tikslas, kad tai ką parašiau, kas nors išgirstų ir galbūt ateityje įvyktų pokyčių. Man atrodo, tai artima tema socialiniam darbui. Taip pat nebenoriu slėptis po Anonimu...

Lietuvoje nėra tiek daug medicinos įstaigų, kuriose gydytųsi suaugusieji sergantys onkologinėmis ligomis, taip pat nėra ir daug socialinių darbuotojų dirbančių jose. Nors Lietuvoje daugelis žmonių yra susidūrę su šia diagnoze, tačiau mūsų visuomenėje įprasta manyti, kad jei žmogus serga, tai jis privalo kuo daugiau gulėti ir ilsėtis. Kartais vienam ilsėtis tiesiog per sunku, nes nuolatos kankina įkyrios mintys, tad reikalinga draugija, kuri savo buvimu padėtų jas įveikti. Pagrindinėse šalies gydymo įstaigose, ligoninėse gydosi asmenys iš visos Lietuvos, kai kurių jų namai būna toliau nei už 100 km, jie nesulaukia artimųjų, jie visą laiką turi būti vieni, nėra jokios pagalbos iš aplinkos. Nemaža dalis besigydančių praleidžia iki savaitės laiko, tačiau kita dalis "gyvena" ligoninėje mažiausiai pora savaičių, jų procedūros trunka iki 10 minučių darbo dienomis, o visa kita lieka jų laisvu laiku. Kai esi pakankamai suaugęs ir suvoki, ką reiškia sirgti  onkologine liga nori nenori kankina daug neigiamų jausmų ir emocijų, gydytojai šiuo atveju yra linkę gydyti tik fizinį žmogaus kūną, chemoterapija naikinti vėžines ląsteles. Chemoterapija nėra tik gydymas vaistais, kuriuo stengiamasi išgydyti ligą, chemoterapija ilgas ir kūną sekinantis procesas. Taip, kaip mes gydome kūną, reikia gydyti ir sielą, tik dažnai ji lieka neliečiama ir ignoruojama arba iki tol, kol nesusiduriama su rimtomis problemomis. Daugiau skaitykite...

Ar po visų nelaimių tapome pilietiškesni?

Prieš porą savaičių buvau Kėdainiuose, vaikščiojau turguje po stogu. Užsukau į parduotuvę ir vienu metu  suklusau ties dviem dalykais. Vienas, tai kad koridoriuje išgirdau labai grubiai ant vaiko šaukiančią motiną. “Tylėk, nerėk sakau tau” ir su kiekvienu jos rėkimu  vaikas iš baimės verkė dar garsiau. Užmiršau ko ieškojau, many virė mintys ir jausmai. Buvo be galo gaila to vaiko, atrodė patyriau tą baimę, kurią patyria jis. Ir protas sakė: “ne, tai nenormalu, Vokietijoje taip  nebūtų”. Kitas dalykas buvo mano dėmesį taip pat pagrobęs gana viešas, kaip dažnai būna parduotuvėse, pardavėjų pokalbis. “Girdėjau   bobutės žada kartu  melstis už Kėdainius, nes visos tos nelaimės Kėdainiuose ir Kėdainiuose”. Prisijungiau, sakau taip, Kėdainiuose,  bet dabar  nė viena nereagavome į rėkiančią mamą. Tuojau prie pokalbio prisijungė viena pirkėja sakydama “aš tą mama papurtyčiau”.  Ir tokia paradoksali man ši situacija pasirodė: bobutės meldžiasi, pardavėjos šneka, pirkėjos nori purtyti, bet vis tiek kai šalia vyksta smurto situacija, niekas nereaguojame. Galvojau kai dvejojau, ką norėjau padaryti aš? Norėčiau pasakyti tai mamai, kad ji nusiramintų, kad nieko tokio jog vaikas verkia viešumoje, niekas į ją nežiūri kreivai, kad tiesiog paimtų vaiką ir ramiai paguostų, paieškotų kaip jį nuraminti. Manau ši situacija apie jos nesusitvarkymą su įtampa. 

Ir po kelių dienų susitikau su buvusiais kolegomis, viena dalinasi “tas jaunuolis sako jog perparduoda vogtus daiktus, tai parašiau ant jo pareiškimą”.”Kaip?”- suklusau. Kiek esu patyrusi, socialiniame darbe nėra taip paprasta rašyti pareiškimus policijai, nes netenki santykio. Perklausiau jos, ji sako nutarė būti neabejinga, po keleto nelaimių, kurios galėjo neįvykti, jei žmonės būtų reagavę. Sako, tai jau antras pareiškimas kurį ji rašė informuodama apie tai jaunuolius ir santykis išliko, nes ji paaiškino savo motyvus ir priežastis. 

Susimąsčiau vėl, ši situacija man įgavoo naujus atspalvius. Ir pagalvojau tai įdomi tema diskusijoms: kaip su neabejingumu apsieinate Jūs? Ar pastarieji ar kokie nors kiti įvykiai pakeitė Jūsų elgesį tokiose dileminėse situacijose, kurių dažnai pasitaiko socialiniame darbe?

Kviečiame diskutuoti čia..

Laisvi nuo atsakomybės

Straipsnyje rasite autorės mintis apie atsakomybės permetimą socialiniams darbuotojams, apie pagalbos suvokimą bei viešoje erdvėje skalndančias mintis apie socialinius darbuotojus. Straipsnį galite skaityti čia. 

Puslapis 4 iš 7

  • Pradžia
  • Ankstesnis
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • Kitas
  • Pabaiga

© socdarbas.lt 2021

  • Kontaktai
  • Taisyklės
  • Naujienlaiškis