Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su 6 profesinėmis sąjungomis, veikiančiomis socialinių paslaugų įstaigose ir atstovaujančiomis socialinių paslaugų srities darbuotojus, dar nuo 2015 metų vedė derybas dėl socialinių paslaugų šakos kolektyvinės sutarties parengimo ir pasirašymo. Profesinės sąjungos atstovavo darbuotojų interesus, ministerija buvo įgaliota atstovauti darbdavius. Po beveik trejų metų, t.y. š. m. gegužės 18 d. buvo pasirašytaSocialinių paslaugų šakos kolektyvinė sutartis, kuri taikoma 35 socialinių paslaugų įstaigose. Minėtose 35 socialinių paslaugų įstaigose dirba beveik 3,2 tūkst. darbuotojų, iš kurių, pagal profesinių sąjungų pateiktą informaciją, apie 1 tūkst. yra profesinių sąjungų nariai.
III. Įstatymų pasikeitimai, pavaizduoti digaramoje
IV. Globos centrai
V. Paslaugų įvairovė, Kompleksinių paslaugų projekto pavyzdžiai
VI. Galutinės pastabos
VII. Priedai
I. Įžanga
Jau keleta metų socialinio darbo praktikų grupė, siekdama padėti šeimoms, patiriančioms sunkumus, susitinka apie penkis kartus per metus. Susitikimų metu praktikai analizuoja savo patirtis, dalinasi prkatikikiniais pavyzdžiais. Šios grupės pavadinimas "prevencinė” yra orientacinis, kadangi mes norime susikoncentruoti į pagalbą be teisinių priemonių. (Daugiau apie darbo grupę galite skaityti čia).
2018 m. sausio mėnesį tapo aišku, kad artimoje ateityje bus daug pokyčių įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose, susijusiuose su pagalba vaikams ir jų šeimoms. Mes nusprendėme susikoncentruoti į šiuos pokyčius:
analizuoti naujus įstatymus ir poįstatyminiai teisės aktus;
stengtis suprasti jų tarpusavio ryšį sudarant diagramą;
kaupti savo klausimus, abejones, baimes;
sukurti sąsaja tarp artėjančių pokyčių ir savo pačių praktika.
Yra daug neaiškumų. Kai kurie įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai yra patvirtinti, kiti yra ruošiami. Organizacijų tarpusavio ryšys iššaukia daug klausimų. Kaip viskas funkcionuos priklauso nuo naujos Vaiko teisių apsaugos skyrių struktūros bei savivaldybių politikos. Savivaldybės veikia autonomiškai ir to pasekmė – jog kiekviena savivaldybė savo užduotis įgyvendins labai skirtingais būdais.
Darbuotojų reakcijos į pokyčius yra įvairios. Kai kurie turi aukštus lūkečius. Vieni tikisi daug gerų patobulinimų, kiti – turi daug baimių ir abejonių.
Dauguma įvairių organizacijų praktikų ir vadovų, kurie dirba vaiko ir šeimos pagalbos srityje, jaučiasi labai nesaugiai - „Kur kreiptis daugiau informacijos?“, „Ko bus tikimasi iš mūsų organizacijos po liepos 1 dienos?”, “Ar vis dar yra poreikis toms veikloms, kurias vykdėme iki šiol?”,”Kas mokės už mūsų paslaugas?”,”Koks bus savivivaldybės vaidmuo?” .
Taip pat tėvai ir artimieji turi abejonių: “Kur kreiptis pagalbos?”, “Geriau slėpti savo problemas nei apie jas kalbėti, nes gali kilti rizika, kad jie atims iš manęs vaiką?” Skaityti daugiau....
Dauguma socialinių darbuotojų žino, kaip svarbu yra skirti laiko santykio kūrimui, kurio pirmoji užduotis yra įsiklausyti į žmogų ir suprasti koks yra to žmogaus pasaulis. Tačiau praktikoje, kur reikia rezultato, kur turime daugiau darbų nei laiko, šis žinojimas pasimeta ir galiausiai apima neviltis ar net pyktis, kad klientai mumis nepasitiki ar mes jų nesuprantame.
Šis patirties pasidalinimas yra kaip tik apie tai, ir tikimės, kad jis įkvėps atrasti jėgų sustojimui, įsiklausymui, priėmimui. Įdomaus skaitymo, o mintimis, kurios Jums kils, kviečiame dalintis po teksto esančioje diskusijų skiltyje.
Socialinė darbuotoja pasiūlė nuvažiuoti pas klientą, kuris turi psichinę negalią. Jis išvarė visas jį iki šiol lankiusias darbuotojas. Iš jų buvau girdėjusi, kad Regimantas (toks tebūnie pakeistas jo vardas) nesukalbamas, agresyvus. Vadovė pateikė man šį atvejį kaip iššūkį-gal vis tiktai pavyks rasti bendrą kalbą su psichinę negalią turinčiu jaunuoliu.
Atvykome pas Regimantą į butą, kuris yra netvarkingame bendrabutyje. Čia visur purvina, bjaurus kvapas, visa aplinka nemaloni, slegianti. Kai priėjom prie Regimanto buto durų, labai keistai jaučiausi, galvoje sukosi įvairių minčių, jaudulio daug buvo, vis galvojau ką reiks man sakyti, kaip užmegzti ryšį, kaip parinkti žodžius, kad jo neužgaučiau, kaip prie jo prieiti, nes juk turi psichinę negalę. Skaityti daugiau...
Socialiniais darbuotojais, kurie dirba su šeimomis, vis garsiau kalba, kad neretais atvejais paslaugas tenka teikti šeimoms, kuriose suaugusiems šeimos nariams, t. y. tėvams, įtariami arba nediagnozuoti psichikos sutrikimai. Tokia tėvų būklė daro įtaką paslaugų teikimo ir socialinio darbo efektyvumui. Todėl labai svarbu, kad tiek socialiniai darbuotojai, tiek kiti pagalbos šeimoms teikėjai sugebėtų atpažinti galimus sutrikimus, žinotų, kaip reaguoti į klientų elgesį esant įtarimams dėl vienokių ar kitokių psichikos sutrikimų, kaip planuoti darbą su šeima ir pan. Metodines rekomendacijas galite rasti čia.
Kaip organizuojamas transportas socialiniams darbuotojams dirbantiems su šeimomis (po darbo valandų) yra vienas iš esminių/ pagrindinių dalykų užtikrinančių tinkamą pagalbą šeimoms. Dėl šios priežasties buvo labai smagu, kaip socialinė darbuotoja Ernesta pasidalino apie jos organizacijoje įvykusios pokyčius organizuojant transportą.
Ernesta dalinasi:
„Mūsų įstaigos vadovai sudarė sąlygas socialiniams darbuotojams dirbantiems su šeimomis lankyti klientus po darbo valandų, jei tam yra poreikis. Mums tiesiog reikia susitarti su kolegomis, vadovu ir vairuotoju dėl vizitų.
Nuo šių metų yra galimybė lankyti šeimas po oficialių darbų valandų sudarant reguliarų grafiką. Kiekvieno mėnesio pabaigoje iš direktorės pavaduotojos gaunu transporto tvarkaraštį, kuriame pasižymiu vakarinius šeimų lankymus. Tokiu būdu galiu planuotis savo laiką, darbus bei pasiruošti susitikimui su klientais.
Dažniausiai lankau tas šeimas, kurios turi darbus ir mano įprastu darbo laiku klientų nėra namuose. Taip pat vykstu į tas šeimas, kurios turi vyresnius vaikus, jog vakare galėčiau susitikti su visais šeimos nariais. Šie vakariniai susitikimai su šeimomis man leidžia pamatyti, kaip suaugę šeimos nariai bendrauja vienas su kitu, kaip bendrauja vaikai ir tėvai tarpusavyje. Taip pat vakariniai vizitai suteikia galimybę aptarti rūpimus klausimus visiems kartu“. Skaityti daugiau...
Tai labai įdomus ir autentiškas patirties pasidalinimas, kaip mažesnio miestelio socialinė darbuotoja, nutarusi steigti vaikų dienos centrą susiduria su vietinės Savivaldybės nepalaikymu ir netgi tos veiklos menkinimu. Tai pavyzdys, kaip deklaruojamas bendradarbiavimas su nevyriausybiniu sektoriumi visiškai neveikia.
Tuo pačiu tai yra ir įkvepianti istorija, kiek daug pokyčio gali sukurti žmogus, kuris turi tikslą ir deda pastangas, kad jo pasiektų.
Nors ir netrumpas, bet labai lengvai skaitomas pokalbis. Tikimės jis sužadins diskusijas ir tolimesnius patirties pasidalijimus - visada laukiame jų www.socdarbas.lt puslapyje!
Kas paskatino steigti vaikų dienos centrą
Kažkada labai seniai svajojau turėti savo Vaikų dienos centrą. Mintis sustiprėjo kaip baigiau mokslus. Svajonė buvo tokia, jog dienos centras būtų kitoks, su mažiau biurokratinių dalykų, mažiau taisyklių, kuriuos turi savivaldybių vaikų dienos centrai. Labai norėjau vaikams padėti, kad tas vaikų dienos centras būtų šiltesnis, jautresnis ir labiau namus primintų. Taip pat, kad dirbantys žmonės nežiūrėtų tik į darbo valandas ir ką tik turi padaryti pagal raidę. Kad nedarytų vien tik tai, kas parašyta, kad vaikams būtų daugiau pramogų. Kažkada bandžiau kurti, rašyti dėl patalpų renovacijos, bet tada pavėlavau su projektų rašymu, o patalpoms reikėjo daug remonto ir taip kurį laiką tik mintis buvo, bet nieko nepavyko konkretaus padaryti. Skaityti daugiau...