|
|
Ši tema gimė ilgai mąstant, ką iš tikrųjų reiškia šis darbas ir kiek mes turime supratimo, kaip mes tai darome. Pirmiausia norėčiau pakviesti pagalvoti iki skausmo žinomu klausimu. Kontroliuoti ar pasitikėti? Jei kiekvienas sau atsakėte, kad socialines rizikos šeimas reikia nuolat kontroliuoti, tai tuomet kviečiu atsakyti į klausimą: "Ar kontrolė reiškia pagalbą?" Pvz. „Socialinis darbuotojas nuolat kontroliuoja šeimą - primena kada susitvarkyti pašalpą, kompensaciją už šildymą, primena, kad reikia nueiti į biržą, atsiimti intervencinius maisto produktus ir t.t.“ Taip, kai kas gali pasakyti, kad tai - pagalba, bet pagalba kam: socialiniui darbuotojui ar šeimai? Jei socialiniui darbuotojui, galėčiau sutikti, darbuotojas viską sutvarko už šeimą ir jis „ramus“. Jei kas nors sakys, kad tai - pagalba šeimai, tuomet pažiūrėkim kas gaunasi. Šeima tampa „neįgali“, ji pripranta, kad už ją viskas yra sutvarkoma, jai nuolat primenama, ką ir kaip reikia padaryti. Ilgainiui ji yra nušalinama arba pati nusišalina nuo savo gyvenimo, nebemąsto, ką ir kaip reikia daryti, nesprendžia savo problemų, praranda atsakomybę už save ir už savo šeimą. Taip dirbdami su šeimomis, nesistebėkite, kad dažnai socialiniai darbuotojai iš klientų išgirsta, kad darbuotojai yra kalti, kai šeima negauna socialinės pašalpos. Daugiau skaitykite čia "Kiek priklauso socialiniam darbuotojui ir soc. darbuotojo padejėjui, dirbantiems senelių globos namuose" išdirbti valandų per savaitę (40 val, ar sutrumpintai 38 val)?. Kur tai yra reglamentuota?" Kviečiame pasidalinti patirtimi ir padiskutuoti!
Tik atsitikus N E L A I M E I prisimenami socialiniai darbuotojai. Pastarieji įvykiai simbolizuoja klišę, kuri gaji Lietuvoje: kaltinimas, ieškojimas, ką nuteisti ir gražiai "nusiplauti" kažkam rankas, atsikrayti asmeninės atsakomybės, įkurti kažką naujo, tačiau nespręsti problemos. Viešoje erdvėje, komentaruose dažnai teko skaityti "kur buvo socialiniai darbuotojai?", "už ką jie algą gauna?" ir panašius išsireiškimus. Jausmas, jog socialiniai darbuotojai, visada, visur ir visaip tampa "atpirkimo ožiais". Norėjau pakviesti sureaguoti ir diskutuoti socialinius darbuotojus. Tokiu būdu išisakyti, pasisakyti ir būti išgirstiems. Nors jau seniai yra kalbama apie neįgaliųjų integraciją į visuomenę, kad jie galėtų būti lygūs su visais žmonėmis, ne dėl savęs, bet dėl kitų jie yra nuvertinami ir neįvertinami. Tai didelė problema, kuri pirmiausia yra visų mūsų sveikųjų visuomenės žmonių požiūryje. Neįvertinimas atsispindi kiekviename žingsnyje, jau nekalbant, kad nėra daugumoje viešųjų vietų neįgaliesiems sėdintiems vežimėlyje galimybių būti kartu su sveikaisiais, jiems iškyla begalė psichologinių iššūkių. Nepagarba, įžeistas orumas, aiškiai signalizuoja, kad taip bus, tol kol nepasikeis kitų žmonių požiūris. Neįgalus žmogus, dar nereiškia, kad jis yra sėdintis vežimėlyje, gal jis turi kitų sveikatos sutrikimų, kurie valstybės įstatymais įrodo jo neįgalumą, bet ne pačio asmens nuomonę apie save. Kartais neįgalieji gali kur kas daugiau, nei galbūt manoma, kad jie sugebės, nei iš jų tikimasi ir kiti neturėtų nurodinėti, kokios yra žmogaus ribos. Daugiau skaitykite čia 
Sveiki, mieli kolegos, esu Edvinas Vrubliauskas - socialinis darbuotojas, bei supervizorius. Šiuo metu studijuoju supervizijos studijas ir ieškau organizacijos ar komandos, kuriai būtų reikalinga supervizija ar norėtų daugiau sužinoti apie supervizijos naudą komandai. Daugiau informacijos čia 
Šiandien populiaru yra kalbėti apie tarpdiscipliniškumą – tad kviečiame netradiciškai ir supervizoriškai pagalvoti apie tai, kas gali būti bendro tarp socialinio darbo ir pardavimų vadybos. Kalbėdami apie pardavimų vadybą bei versle dirbančius asmenis, dažniausiai galvojame, jog svarbiausias tikslas, kurį reikia pasiekti dirbant šioje srityje – tai pardavimas. Parduodamos prekės, paslaugos, informacija, saugumas, laimės, džiaugsmo, sveikatos ir sėkmės receptai ar akimirkos. Kartais parduodami netgi pažadai. Neretai kainuojantys išties nemažai. Ir dažnai atsiranda norinčių jų įsigyti, – ypač jei pardavinėjantis asmuo yra profesionalus pardavėjas, žinantis kaip tai padaryti. Profesionalus pardavėjas padarys taip, kad pirkėjas suprastų savo poreikius ir įsigytų tai, ko jam tuo momentu reikia. Socialiniai darbuotojai Lietuvoje šiandien paslaugas teikia nemokamai, – už daugumą jų sumoka mūsų valstybė arba kitaip tariant – mes, mokesčių mokėtojai. Taigi, paslaugos klientams kaip ir nieko nekainuoja – taigi prie ko čia pardavimai? Skaitykite daugiau... Straipsnyje aptariama tarptautinio socialinio darbo samprata, nagrinėjami tarptautinio socialinio darbo ypatumai dirbant su pabėgėliais ar prieglobsčio prašytojais Lietuvoje ir Švedijoje. Nagrinėjant tarptautinį socialinį darbą su pabėgėliais ar prieglobsčio prašytojais atskleidžiami organizacijų, dirbančių su tiksline grupe, bendradarbiavimo ypatumai, iššūkiai ir trūkumai. Pateikiamos ir analizuojamos tarptautinio socialinio darbo su pabėgėliais ar prieglobsčio prašytojais etinės dilemos. Straipsnį galite rast čia |